TROLIŲ PĖDSAKAIS. NORVEGIJA AUTOMOBILIU II DALIS

  • Published
  • 13 mins read

TROLIŲ PĖDSAKAIS. NORVEGIJA AUTOMOBILIU II DALIS

8 kelionės diena. Birželio 29

Iš ryto paliekame kempingą Whathne ir mūsų laukia įspūdingasis kelias pažymėtas numeriu 13. Tai raitomės prie pat fiordo, tai nubanguojame kalnais ir vėl grįžtame prie šniokščiančių slėniais kalnų upių.

Stabtelime prie – Langfossen. Tai penktas pagal aukštį krioklys Norvegijoje, taško vandenį praktiškai ant kelio.

Ne ką mažiau įspūdingas dvigubasis Latefossen, kuris irgi tiesiog šalia kelio.

Beje, Norvegija išsiskiria pakelės WC architektūra. Mes irgi keletą egzempliorių radome. Jei važiuosite, atkreipkite dėmesį ir jūs.

Na ir žinoma, kokia kelionė be pikniko saulės atokaitoje ant ežero kranto!? Kai gali neskubėti ir stebėti kaip debesys plaukia virš kalnų.

Šiaip su pavadinimais norvegai gali ir praliksminti. Pravažiavome Olialia miestelį bei miestelį Sekse.

Nakvynę buvo suplanavę Eidfjord miestelyje, kuris labai jau turistiškas ir gyvenantis iš kruizinių laivų. Savo turizmo liga užkrėtęs ir kempingą, tačiau mes sugebėjome įsiparkuoti tarp blizgančių kemperiukų. Na ir pirmą sykį teko susidurt, kad karštas vanduo indams plauti gali būti mokamas.

 Ką gi, buvo tokia vandens stichijos diena, kur lydėjo šėlstantys kriokliai bei prie pat kelio besiglaudžiantys fiordų vandenys.

9 diena.  Birželio 30

Buvome nusižiūrėję šalia esančią lankytiną vietą Kjeasen, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į fjordą. Pasirodo eismo kryptis čia pagal valandas. Lyginėmis  valandomis į viršų, pusvalandinėmis- žemyn.  Iš tų 5 km kelio ilgio, beveik 2.5 km slepiasi po žeme tunelyje. Pats vaizdas iš vienos seniausių fermų gražus, bet gal nėra kažkuo labai išskirtinis Norvegijoje.

Laikas žemyn ir šį sykį neužvirinam stabdžių, skirtingai nuo priekyje važiavusių kemperių. Grįžtame į Eidfjord miestelį, kur kruizinis laivas inkarą išmetė galima sakyti kempinge, paleisdamas būrį keleivių su žemėlapiais.

Oras puikus, o dar penktadienis. Tad nusižiūrime kempingą Undredal miestuke, prisiglaudusiame šalia Aurlandsfjorden netoli Flam. Ir į kelią.

Po savaitės klajonių kriokliai nebestebina, nes ir per vieną langą ir per kitą jų galybė.

Nusukus nuo pagrindinio kelio kempingo link, tenka pavinguriuoti palei upę iki pat fiordo. Šis upės šniokštimas girdisi visame miestelyje ir tenka kalbėt kiek garsiau.

Įsikuriame miestelio centre, prie fiordo.

Kempingas nedidelis, tad gerai, kad atvykome kiek anksčiau nes nenuilsdami atvyksta vis nauji keliautojai, o vietų trūksta.

Vakarienei pasirenkame vienintelį restoraną prieplaukoje, kuris ir yra kempingo recepcija. Kas gali būti gražiau, nei sėdėti prielplaukoje ir stebėti lėtai fiordo vandenis pjaustančius elektrinius keltus.

Keltai, turintys visdaus degimo variklius yra apriboti daugelyje fiordų dėl neigiamo poveikio gamtai.

Pats miestukas itin ramus, keliu pasiekiamas tik vasarą. Tikra ramybės oazė. Ekologija čia labai svarbi, nes visi ištekliai riboti, todėl atliekos griežtai rūšiuojamos.

Čia galima įsigyti ir vietinio ožkų sūrio, kuris kiekvienam pagal skonį ir norus.

10 diena. Liepos 1 d.

Ramus poilsis? Taip galvojom vakar…

Aišku, kad reikia nedidelio žygelio kojoms palavinti. Pasidairę susiradome pėsčiųjų maršrutus, kiek pagalvojome, kad įdomiausia būtų neilgai, bet kiek palypėti aukščiau. O, kaip viskas paprasta kai žiūri į žemėlapį.

Taigi, pati pradžia nieko blogo nežadėjo. Miestelio gatvėmis laikydamiesi nuorodų palengva kopiame įkalne.

Pačioje trasos pradžioje sutikome merginą su trimeriu, kuri grįžinėjo prapjovus taką. Jei būtume tada žinoję, kokia čia trasa, tai žolės pjovėjai įteiktume medalį.

Grįžkime į trasą neužbėgdami įvykiams už akių.

Įkalnė vis statesnė, tai keliukas iš laiptų, tai per pabirusius akmenis, bet vis stačiu šlaitu… be atokvėpio aukštyn.

Pro medžių lapiją vis labiau matosi tolstantis miestelis, o mes vis aukščiau ir aukščiau.

Net Relive programelė, sekanti maršrutą, nuo statumo kiek užstrigo.

Su kiekviena besikeičiančios augmenijos properša fiordas atverdavo vis fantastiškesnius vaizdus.

Jau ir grandinės kopimui atsirado, o takelis vietomis eina krašteliu… Persiritame į kita kalno pusę. Na štai ir viršūnė matosi.
Prie pat viršūnės pasigirdo griaustinis, tik labai jau ilgas ir kažkoks įdomesnis. O pasirodo priešingame fiordo krante akmenų griūtis.

Užlipus buvo kiek apmaudu, kad tiek vilkom droną, o čia lietus pila. Bet vis tik buvo akimirka be lietaus ir pavyko paskraidyt aplinkui.

Kai kurie komandos nariai pareiškė, kad daugiau su tėvais į jokius žygius neis. Suprantama, per nepilnus 3 km sukilimas 760 m (žygio nuoroda )

Paliekame savo autografus keliautojų knygelėje ir… atgal žemyn. Slėniu plaukia vis stirpresnio lietaus debesys. Visą nuovargį išvaiko prieš akis atsivėrusi vaivorykštė. Pirmą sykį gyvenime teko būti aukščiau vaivorykštės.

Nuovargį bandome išvaikyti šerbetu iš parduotuvės. Iš ties žygis buvo vertas vaizdų. Na ir žinoma, sunku ne tik į viršų kopti, bet ir leisti žemyn nelengva.

Užtat šniokščiant kalnų upei miegas toks saldus.

Tik nakties metu kilęs stiprus vėjas atkabina pavėsinę ir išveja iš šilto patalo privertęs ropštis žemyn ir ją bandyt sutvarkyti vanojant lietaus ir vėjo botagams.

11 diena. Liepos 2 d.

Ryte dar apžiūrime Undredal bažnyčią. Nors lentutė byloja, kad pastatyta 1147, bet nesitiki.

Susipakuojame daiktus ir paliekame Undredal miestelį merkiant lietui. Panašu, kad vasara grįžta į norvegišką ritmą.

Sukame į Flam. Pirmu bandymu nusprendžiame pravažiuoti nuo Flam iki Myrdal. Šiuo maršrutu kursuoja ir vaizdingas traukinys (kelionė į vieną pusę trunka 55 minutes, o atkarpos ilgis ~ 20 km).
O mes pagalvojome, kad galime pravažiuoti ir automobiliu. Tiesa, kelias gan siauras ir gausu dviratininkų.

Pravažiuojame iš urvo kliokiantį krioklį bei drauge su dviratininkas ropščiamės aukštyn.
Vis tik vaizdai nepasirodė mums tokie įspūdingi ir pusiaukėlėje sukamės atgal. Stabtelime Flam miestelyje, kur apsilankome nemokamame gelžinkelio muziejuje bei galime apžiūrėti garvežius bei drezinas. Šiek tiek istorijos pamokų ir toliau į kelią. Saulė pasislėpė ir beliko tik lietus.

Užsikabarojame su Pabaisiuku iki apžvalgos aikštelės Stegastein. Kelias vingiuotas, o dar ir populiarus, tad visos transporto priemonės nuo kemperių iki motociklų dūsaudamos ropščiasi aukštyn. Nuo apžvalgos aikštelės net ir apniukusiu oru vaizdai puikūs.

Neriame į ilgiausią Norvegijos tunelį Leardal ir tolyn iki vieno įspūdingiausių pašto kelio liekanų – Vindhellavegen. Čia vėl savo skaudančias kojytes tenka pamankštinti, bet vaizdas atperka viską.

 Jei važiuosite link čia rinkitės ne greitkelį, o greta vingiuojantį istorinį kelią. Šis mums pasirodė gražesnis nei link Myrdal.

Dar trumpai išsiverdame arbatos bei užkandame ant čia pat esančių staliukų, kad kiek pailsėti.

O už kelių kilometrų privažiuojame ir Borgund senąją bažnyčią, kuri skaičiuoja 1000 metų ir vis dar stovi.

Kuo toliau, tuo labiau oras nedžiugina. Priseideda ir nuovargis, temperatūra labiau primena rudenį. Kempinge pasirenkame hytte.

Hytte, tai namelis ar vasarnamis gamtos apsuptyje. Hytte yra neatsiejama norvegų kultūros dalis, daug kur jos priklauso šeimai iš kartos į kartą, taip pat yra viešos bei esančios kempinguose. Dažniausiai čia rasite tik būtiniausius daiktus.

Kaip reziumavo kempingo kaimynas iš Belgijos išklausęs mūsų trumpą kelionės pasakojimą:

– Tai šiandien atostogos nuo atostogų ant lovos?!

12 diena. Liepos 3 d.

Ledynmetis. Orų dievai aiškiai nusiteikę kelionės metu mums leisti patirti visus metų laikus. Išriedame iš kempingo tolyn rudeniškais orais.

Pirmasis sustojimas – interaktyvus Norvegijos ledynų muziejus. Įdomios architektūros pastatas, įsikūręs didžiausio Norvegijos ledyno Jostedalsbreen pakraštyje.

Lankytojams rodomas puikus 20 minučių filmas apie ledyną. Įspūdingai nufilmuotas, net šiurpuliukai ima. O mes buvom vieninteliai žiūrovai kino salėje.
Pačiame muziejuje galima susipažinti su ledynas bei sužinoti kaip keičiasi klimatas dėl žmogaus įtakos.

Už kelių kilometrų sukame arčiau ledyno į Boyabreen apžvalgos vietą. Lietus merkia ir dronas parskrenda lašais apibertas.

Dar nusukame nuo kelio, kad po kelias balas Pabaisiukas bekelėje pasidžiaugtų ir randame sniego. Koks džiaugsmas. O jei žinotume kiek dar jo šiandien pamatysime.

Galime važiuoti geresniu keliu, bet prastesniu juk įdomiau. Ir čia pamatome nuoroda – Gamle Strynefjellsvegen. Varom? Varom! Kas kad kelionės laikas pailgėja daugiau nei valanda… Keli statūs vingiai ir iš pavasariškai rudeniškos karalystės atsiduriame tikroje žiemoje. Sniego pusnys abipus kelio virš mūsų automobilio, o tai beveik 2,30 centimetrų.

Ežerai irgi pasislėpę po storu sniego sluoksniu. Kaip ir jau būna kad jau nuvažiavome ekspromtu, tai ir toliau viskas ne pagal planą… Mūsų kempingas pasislėpęs Trolių laiptų apačioje, kuriuos žadėjome įveikinėti… rytoj. Todėl leidžiamės laiptais žemyn Tikra kiaulystė, kad nusėda Gopro baterija, o atsarginė nežinia kur nukišta.

Įsikuriame kempinge praktiškai prie pat krioklio, kur labiau jau ribotas elektros kiekis. Turime savo, bet naktį žada +7. Kaip ir šilumos norėtusi, nes lietus nepaleidžia.

13 diena. Liepos 4 d.

Greiti pusryčiai kempinge. Dar spėjame šnektelti su lietuviais, keliaujančiaus į Lofotenus. Labai smagu susitikti bendraminčius. Skubame, kad spėtume į keltą. Pačiu laiku ir su automobiliu jau stovime kelto denyje, kuriuo kelsimės Geiranger fjordu iki Hellesylt miestelio.

Geiranger- didžiausias fiordas Norvegijoje, kuriuo kursuoja ne tik įprasti, bet kruiziniai laivai.

Lietus vis merkia vis labiau ir… pradeda kristi šlapdriba. Tikra vasaros kelionė. Praplaukiame Septynių seserų krioklį. Didžiulis ir gražus.

Spragsim telefonais su užšalusiais pirštais, šaltas vėjas palenda po rūbais. Brrrr. Tenka šildytis kelto salone. Pagal planą dar turėjo būti Andalsnes miestelis su žygeliu ir Rampestreken apžvalgos aikštele. Tačiau vaikščioti merkiant lietui – nelabai viliojantis užsiėmimas. Nieks žygio nebenori, apžvalgos aikštelės irgi. Koreguojam maršrutą ir sukamės Atlanto kelio link.

Atlanto kelias bene vienas iš labiausiai fotografuojamų kelių Norvegijoje. Atkarpa neilga, bet salas jungiantys tiltai keliui suteikia turistus traukiančią aurą.

Sėdim kelte, kai sulaukiame nerimastingo skambučio iš namų. Nelaimės nesirenka vietos ir laiko. Reikia skubiai sukti namų link. O iki jų… beveik dvi paros. Skubiai braižome kelionės planus. Nakvynės irgi nerandame ten kur norime, merkiantis lietus ir nelaimės nuojauta nuplauna vasaros kelionės džiaugsmo žarijas.

Vis tik kempinge Trasavika gauname nuostabią hytte. Gaila, kad negalime pasilikti ilgiau. Dabar čia vieta tik pernakvoti.

14 diena. Liepos 5 d.

Išvažiuodami iš kempingo Norvegijoje dar vis neturėjome aiškaus plano kaip grįšime.

Skaičiavome kelis variantus: per Nynäshamn į Venspilį, per Umea į Vasą ir tada per Helsinkį į Taliną, bei variantą apvažiuoti Botnijos įlanką automobiliu ir tada tik iš Helsinkio į Taliną keltu. Venspilio variantą atmetėm dėl vakarinio kelto rizikos, kad nebus vietos (skambinome, savaitgaliui jau nebuvo, o mums reikiamam ketvirtadienui vos pora vietų, o jei nespėsim…). Tad rinkomės tikėdamiesi, kad kažkoks keltas bus iš Umea’os į Vasą.

Norvegija išlydėjo lietumi, o Švedija pasitiko ir visą kelią lydėjo tundros vaizdais. Kartais pasijusdavome nejaukiai, nes tik mūsų auto, aplink bekraščiai miškai ir jokios gyvos dvasios. Tik padidini greitį, tai būtinai iš priekio vieniša policijos mašina pasirodo. Google radome, kad keltas į Suomiją išplaukia 20 val. Atvažiavome į uostą 18:45, – keltas stovi. Mes nei bilietų, nieko neturime. Būdelėje prie vilkikų registracijos vaikinukas žaidžia telefonu, lekiam mes pas jį ir dar vargšas prancūzas, turintis bilietus rytojui, įvažiavęs pasiaiškinti, bet numerius nuskaitė ir nebegali išvažiuoti.

Klausiame kur mums bilietus nusipirkti, norim plaukti.

Sako:

-Pavėlavot!

Mes nustebę, nes dėl kelių minučių pavėlavimo nebeįleis į keltą (truputį ir aktorinį įjungę).

Vaikinukas būdelėje:

-Na, keltas išplaukia už 15 minučių, jūs jau 45 minutes vėluojat.

Tai sakome, kad dar stovi keltas ir jei dar spėtume bilietus nusipirkti….

– One minute…

Kažkam paskambina, per raciją švediškai paburkuoja ir sako:

– GO!

Mes ir varom. Bilietų aparate reikia suvesti vardus, pavardės, gimimo datas ir pilietybę. Mūsų 4 vnt, tai pirštukais labai mikliai bandome suspaudyti. Susimokame. Bilietai taip lėėėtai spausdinasi. Vilkikai jau sulindę,laukia tik mūsų. Eismo reguliuotojas rodo: VARYK. Įlendam į keltą ir triumo durys užsidaro, keltas išplaukia!!! Mes tilpom į paskutinę vietą! Net triumo vartų operatorius šypsosi ir rodo super! Pasirodo 20 val. išplaukia Suomijos laiku, o 19 val. Švedijos laiku! OMG! Mes laimės kūdikiai!

Keltas Vasa bus vidurnaktį, o pirmas keltas iš Helsinkio į Taliną 8 valandą. Tad perkam bilietus ir einame pasidaryti po vieną moderniausių keltų. Nes jis, žinoma, varomas elektra. Vau. Plaukiame taip tyliai.

15 diena. Liepos 6 d.

Iš kelto iš karto į kelią. Turime pilnas 6 valandas. Gerai, kad saulė viso kelio metu nusileido tik kokiam pusvalandžiui. Pro miegančią Suomiją tuščiais keliais skriejame į Tallink keltą.

Atvykstame laiku ir kiek paklaidžioję stojame į eilę prie kelto. Kaip ir vietoje. Tiesą, sakant jei prieš tai keltas buvo vau, tai šis visai apgailėtinas. Ne tik dėl pusės neveikiančių paslaugų, didelių kainų, bet ir po visą keltą sklandančio wc patalpų dvoko.

Estų policininkai maloniai paprašo stabtelti, kad patikrinti blaivumą. Matyt kažkokie apsimiegoję keliautojai kelia įtarimą.

Skrodžiame Taliną ir jau kelias namų link. Dar vakar ryte gėrėme kavą Norvegijoje, o šiandien jau Vilniuje. Nekartokite to, nebent būsite priversti.

Vasaros kelionė, kurioje patyrėme visus metų laikus, tačiau net ir atšiauriausi iš jų negali paslėpti Norvegijos gamtos grožio.

Pamirškite miestus, čia gamtos namai.

Nespėjome, kiek planavome, tačiau dar grįšime iki Lofotenų tikrai. O kur dar neįveikta Troltunga (gan brangoka pasirodė, bet gal kitam kartui prisijaukintume) ir kiti kerintys pėsčiųjų žygiai?

Apie Troltunga žygį, informaciją galite rasti čia. Atkreipkite dėmesį, kad į P3 aikštelę, kuri yra arčiausiai trasos, gali įvažiuoti tik žemesni nei 2 m aukščio automobiliai.

Pasiteisino palapinė ant stogo, kurioje ir šilčiau ir patogiau, ypač keliaujant tokiose šalyse kur apsistoti galima praktiškai bet kur. Na ir žinoma žygių apranga čia tiesiog privaloma.

Teisė keliauti bei apsistoti gamtoje Norvegijoje egzistuoja nuo senų laikų. 1957 metais priimtas įstatymas, kuris leidžia apsistoti miške ar kalnuose, jei būsite bent 150 metrų atstumu nuo artimiausio gyvenamo namo ar namelio. Ši taisyklė taip pat taikoma furgonams, nameliams ant ratų ir karavanams. Jei norite apsistoti toje pačioje vietoje ilgiau nei dvi naktis, turite paprašyti žemės savininko leidimo. Taip pat reikia sekti ženklus, kuriais ribojamas apsistojimas. Vieta, kurioje apsistojote po apsilankymo turi išlikti kaip ir buvo iki jūsų.

Galbūt jei nebūtume pavasarį aplankę Islandijos, tai Norvegijos įspūdis būtų dar stipresnis.

Mūsų pasakojimo apie Norvegiją pirma dalis yra čia

Parašykite komentarą