PAMARIO KRAŠTAS. NEATRASTA LIETUVA.

PAMARIO KRAŠTAS. NEATRASTA LIETUVA.

Daugelis išmaišę lankytinas vietas prie jūros, o Pamario kraštas dažnai nepelnytai lieka keliautojų maršrutų paraštėse. O iš ties tai unikalus, kanalų siūlais susiūtas, nepaprasta gamta išsiskiriantis, bei savo lygumose slepiantis istorijos reliktus. Savo klajones pradėjome spalio paskutinėmis dienomis, vėlų vakarą nutūpdami Drevernoje, kur mūsų jau laukė draugai. Bet šiltą pavasarį pamatyti Pamario kraštą būtų dar gražiau.

Pirma diena

Skaisčios saulės lydimi riedame Rusnės link, pakeliui stabtelime Sakūčių rūkytos žuvies parduotuvėlėje. Labai rekomenduojame, jei norite pamaloninti gomurį ką tik išrūkyta žuvimi.

Fon Premjero vardo estakada pasiekiame ir į patį Rusnės centrą. Tolyn traukiame pėsčiomis, kur nuo Skirvytės pasidairome į Rusijos teritoriją (juokinga, bet niekada negalvoji kaip tai arti) bei žingsniuojame Pakalnės krante nutiestu pėsčiųjų taku. Kokio grožio tie pamario namukai pasislėpę pakrantėse ir jaukiai žvelgiantys į tekantį vandenį!

Jaukus žvejų miestelis lieka mums už nugarų, o mes sukame pasižvalgyti į marias nuo Naikupės regyklos ir tolyn link Pakalnės apžvalgos bokšto. Tiesa, laiptus pridėt prie bokštelio pamiršo, tad užlipti nepavyko, bet gal kažkada atnaujins.

Dar nužingsniuojame Pakalnės pamatymo taku kelis kilometrus (vadinti pažintiniu kažkaip nelabai norisi), – tiesiog lauko kelias prie kanalų, tačiau yra įrengta poilsiavietė-kempingas, galima paiškylauti.

Kitas sustojimas- Uostadvaris. Anksčiau matytas plaukiant Atmata, šiandien ir iš tvirtos žemės pozicijų. Kažkada buvęs marių pakrantėje, tuo tikslu čia ir stovi švyturys, kuris buvo svarbus navigacijai, o šiandien marios pabėgusios tolyn palikdamos švyturį upės pakrantėje.

Saulė ritasi vakaro link, bet mes dar spėjame apeiti ir Žalgirių taką. Tinklapyje pateikta informacija, kad takas uždarytas, tiesa, vietomis patręšęs.

Nustebina sodybos, pakelės išpuoštos moliūgais, kurie žavi šviesdami savo bauginančiomis Helovino šypsenomis ir raganomis ant šluotų. Patekėjusi pilnatis šaukia iš pamiškių ir raistų miglas, virstančias rūko siena, praryjančia asfalto juostas ir pačias marias.  Diena pamaryje prabėgo lyg mirksnis.

Antra diena

Ryte lekiame į Tyrų pažintinį taką, esantį Kliošių draustinyje. Pats takas vingiuoja per karinį poligoną, todėl vertėtų pasiskaityti ant informacinio stendo esančią informaciją apie to mėnesio šaudymo pratybas, kad neįžengtumėt į mūšio lauką. Taip pat takas vingiuoja ir šlapynėmis, tad nešokite į mišką lengvais bateliais. O iš apžvalgos bokšto atsiveria puikus marių vaizdas.

Laukais riedame iki Jokšų tilto per Vilhelmo kanalą. Tiltas apverktinos būklės, tačiau planuojama atstatyti. Vaizdas kiek primena Olandiją, tik vėjo malūnų horizonte trūksta.  

Stabtelime Kintuose, kur dangų remia Lietuvos aukščiausia (bei antra Europoje) tuja, dar pasižvalgome po jaukų, žvejais nusėstą ir meškerykočiais paramstytą Kintų uostelį. Trumpas atokvėpis Kintų apžvalgos bokštelyje, greta kurio rasite ir įrengtą vietą kelionių piknikui.

Toliau palaipiojame Lankupių šliuzo istorines liekanas ir žinoma, kad pereiname ilgiausią Lietuvoje Lankupių pakabinamą tiltą. Šis tiltas jungia Klaipėdos bei Šiltutės rajonus. Dienos pabaigai dar du pakabinami tiltai: Gropiškių bei Priekulės. Jei domitės inžinerija, rasite puikių vietų.

Su tamsa parsibeldžiame į Dreverną.

Trečia diena

Pirmadienio rytas apkamšytas stora debesų antklode ir stambiais lietaus lašais. Metas sukti namų link, bet negi važiuosi nuobodžia autostrada? Aišku, kad ne.

Pirmasis objektas – Plaškių bažnyčia, į mus niauriai žvelgė savo langų kiaurymėmis. Vietinė bendruomenė bando ją atkurti, ir tikrai galėtų būti lietuviškoji Notre-Dame. Kaip mestelėjo praeidamas vietinis gyventojas: kažkada graži buvo…

Toliau Panemunės prieplauka, kur apsupti valstybinės sienų stulpelių stabtelime pasigrožėti Karalienės Luizos tiltu, o kitoje Nemuno pusėje plazda Rusijos federacijos vėliava. Labai arti.

Rambyno kalną šį kartą paliekame nuošalyje ir neriame ieškoti Raganų eglės, kuri stiebiasi į dangų net 36 metrus bei turi 18 kamienų. Iš tiesų turėjo tiek, bet vienas neatlaikęs sniego lūžo. Na ir tolyn.

Kiek važiuodavom pro Viešvilę, vis traukdavo akį puikiai sutvarkytas parkas. Šį kartą jį apeiname apžiūrėdami didžiulį žuvitakį ir dar išlikusius siauruko sankasos fragmentus.

Jei Lietuvoje vyktų gražiausios alėjos rinkimai, tai  pirmaujanti savo grožiu būtų- Smalininkų ąžuolų alėja. Nufotografuoti sugalvojom bebaigiant ja važiuoti, bet bandom įsivaizduoti tą grožį saulei tekant…

Apžiūrime Smalininkų vandens matavimo stotį, kurioje galima pamatyti ir visai nesenai užregistruotus potvynių rekordus. Čia baigiasi Mažoji Lietuva.

Kitas sustojimas- Gelgaudiškio dvaras. Patiks tiems, kas mėgsta lankyti Lietuvos dvarus. Puikiai renovuotas, su gėlynais ir informaciniais stendais. Jame filmuota dalis 1973 m. statyto filmo „Tadas Blinda“

Na ir pabagai vienas iš įdomiausių lietuviškų kaimų – Plokščiai, o konkrečiai – jame tekanti Vaiguvos upė-gatvė. Taip taip. Tekanti, nes tai bene vienintelė gatvė Lietuvoje, kurią atstoja upelis. Kai kuriems norint grįžti namo tenka važiuoti upeliu. Tikrai verta pasivaikščioti šaligatviais-pakrantėmis bei pasigrožėti sutvarkytais gavelės namais.

Sutemoms vis labiau lydant trapią rudeninės dienos šviesą keliamės Vilkijos keltu „Vilkynė“ per Nemuną ir jau pilnu greičiu švilpiame namo.

Tai buvo kelios dienos didesnių bei mažesnių atradimų po Pamario kraštą.

Paspauskite ant žemėlapio norėdami patekti į maršrutą
  • Neužteko laiko Sudargo piliakalniams, bet tikrai aplankysim ir papasakosim. O gal jūs pirmi?
  • Taip pat jei nesate aplankę, į maršrutą būtinai įtraukite Mingę, Šturmus, Ventę ir žinoma Rambyno kalną.
  • Aukštumala pelkės pažintinis takas (vaizdai iš Aukštumala pelkės spauskite čia).
  • Šilutės sekretai.

Parašykite komentarą