Dar atmintyje neišbluko vienos kelionės vaizdai, o mes traukiame ten, kur vėsiau. Šį kartą šalis, supjaustyta gilių fiordų, gamtos grožį išbarsčiusi per visą savo ilgį, neretai pasiekiamą tik trolių takais. Taip. Tai- Norvegija. Apie kelionę į ją vis pagalvodavome, bet vis kažkaip likdavo nuošalyje. Tik ne šiais metais!
Kai atsiranda kryptis, prasideda planavimas bei pasiruošimas. Kelionei ruošiamės ne tik mes, bet ir Pabaisiukas (senukas džipukas). Bagažinėje įsispraudė papildomas atskiras akumuliatorius su 220V keitikliu, kad turėtume pakankamai elektros energijos visiems prietaisams bei šaldytuvui. Ant stogo įsikūrė palapinė, kurią pirmą sykį normaliai išbandysime (dviejų dienų bandymas nesiskaito). Sunkiausia susiplanuoti kuo maitinsimės, bei kokios orų išdaigos mūsų laukia. Dar ir rūbų susidėliojimas ne toks jau paprastas, kai nežinai ko tikėtis. Žygiams skirta avalynė, bei apranga nuo lietaus labai praverčia keliaujant po šią šalį.
1 diena. Birželio 23
Iš visų keltų į Švediją variantų, pasirinkom Venspilis- Nynäshamn naktinį reisą. Sakytume, kad šis variantas visai patogus, nepaisant to, kad nuo Vilniaus iki Venspilio dar 5 valandų kelio gabalas. Keltas išplaukia vidurnaktį, tad nakvynė kelte ir ankstų rytą būni Švedijoje. Nemažai keltu maršruto po karantino nebeatnaujinti, tai šis mums pasirodė tinkamiausias.
Tad kas švęst Joninių, o mes į kelią. Jei Lietuvoje trumpiausios nakties šventėjai matėsi tik epizodiškai, tai pas latvius – didžiausia metų šventė – Lyguo, o mūsiškai tiesiog Joninės. Keliuose automobiliai su ąžuolų vainikais, pievų gėlių puokštės ir pavakare tušti keliai, tik laužų dūmai paežerės bei kepamos mėsos kvapas.
Prie kelto paaiškėja, kad mūsų automobilio gabaritai neatitinka pirkto bilieto, vis tik mūsų aukštis 2,3 metro, o ilgis 5 metrai. Sėkmingai pavykst pasikeisti bilietą ir pirmyn į keltą. Čia sutinkame kitus keliautojus iš Lietuvos su Chevy, tad Pabaisiukui tikrai liūdna nebus, galės abu pasišnekučiuoti apie gervių pajėgumus, kokios bėdos kamuoja 4 ratais varomus. O mes kiek pasitrynę po keltą keliaujame į lovas miegot, ši naktis labai trumpa.
2 diena Birželio 24
Ankstyvas rytas ir mes jau Švedijoje.
Nynäshamn- nedidelis uostas, nuo Stoholmo nutolęs apie 60 kilometrų.
Nesidairome po apylinkes, nes mūsų laukia ilgas kelias per Švediją iki kempingo Norvegijoje. Sustojame poilsio aikštelėje karštam kavos puodeliui bei pusryčiams.
Kelias vingiuoja ir po pietų jau pasiekiame Norvegijos pakrantėje pasislėpusį kempingą. Iš ties iki jo teko kiek pavažiuoti ir siauresniais laukų keliukais, tačiau pats kempingas prigludęs prie Šiaurės jūros. Muitinės postai įvažiuojant į Norvegiją taip pat buvo tušti, nors mes ir neviršijome leidžiamų kiekių (leistinus kiekius ir jų skaičiavimą galite rasti čia ). Iš įdomesnių ribojimų- draudžiama įvežti bulves, tad krepšio su jomis nesidėkite.
Oras kempinge pasakiškas- +27 laipsniai ir jokio debeselio danguje. Kas galėtų nutikti tokį vakarą? Įsirengiame stovyklavietę, ne viskas pirmomis dienomis idealu: tai kuoliukai ne ten kur turi būti, tai tentas kreivas, tai neaišku kur dingo keptuvė. Tačiau galų gale darbai baigti ir pats laikas atsigaivinti įlankos vandeniu.
Gal pirmos dienos euforija ar geras oras kiek ištrynė atsargumą, gal nelaimės tyko ir lygiame, bet labai slidžiame kranto uolų akmenyje. Bandant sugriebti mažąją slystelėjusią ant akmenų galvą į uolas vožteli ir suaugę. Smūgis labai stiprus ir į vandenį gelbėti puolame į kulnus nusiritusia širdimi. Kakta neprakirsta, bet gumbas akyse tampa vištos kiaušinio dydžio. Nukentėjusią sodiname į kėdę. Pirmos pagalbos pamokos žaibiškai traukiamos iš atminties: sąmonė- yra, vyzdžių reakcija į šviesą- yra, reakcija į aplinką- yra, silpnumas- nėra, išorinio kraujavimo- nėra. Pirminis vertinimas atliktas ir gyvenime turbūt taip greitai dar neteko bėgti iki automobilio. Mintyse prasisuka dėlionės: kas yra medicininės pagalbos vaistinėlėse, ko gali prireikti, atstumas iki artimiausio didesnio miesto- apie valanda kelio automobiliu, kokie pagalbos telefonai. Iš šaldiklio ištraukiamas didelis gabalas šaldytos vištienos krūtinėlės: vėsiname ir stebime dėl galimo smegenų sutrenkimo.
Kiek nustebino aplinkiniai, kurie šiaurietišku abejingumu stebėjo įvykį ir tik viena moteris po geros valandos priėjo ir paklausė ar viskas gerai. Apie poilsį jau nėra kalbos, dar konsultacijos su medikais internetu. Į palapinę ant stogo ropščiasi vaikai, o mes palapinėje ant žemės. Iš ties naktis buvo ilga savo nerimu. Tik kai jau rytmetinė saulė paglostė pušų viršūnes nerimas kiek atsitraukė į tolimesnius plyšelius
3 diena Birželio 25
Ką gi, gumbas ant kaktos iš Everesto tapo Juozapinės kalvos dydžio, bet už tai matosi, kad bus mėlynė kaip reikiant. Stovyklavietės supakavimas į automobilį užtrunka beveik 2 valandas, pusryčiai įskaičiuoti. Iki kito sustojimo beveiki 500 kilometrų, tačiau siauri keliai ir greičio ribojimai kelionę paiilgina iki 7 valandų.
Užtat nedidelis kempingas įsikūręs greta upės, fiordo papėdėje. Labiausiai nudžiugina neribojamas karštas vanduo duše ir aišku oras. Kempingo savininkė kiek nustebo, kad neturime meškerės nes upėje svečiams galima žvejoti nemokamai. O mums labiausiai dabar norisi kiek ramybės po atostogų pirmos dienos. Tiesa, vakarop mažos musytės kadžiojasi ir net Thermocell negelbėja. Tenka lįsti į palapines.
4 diena. Birželio 26
Ryte kempinge vis dar atrodo, kad esame kokioje nors pietų šalyje, bet tik ne Norvegijoje. Karšta, debesėliai plauko, saulė spigina. Šiandien orientacinė diena išžvalgyti Kjerag (kabantis akmuo) bei pravažiuoti vaizdingu keliu: nuo Sinnes iki Lysebotn.
Detaliau apie pačią Kjerag trasą informacijos galite rasti čia.
Kol išsimiegojom, kol ramiai papusryčiavom bei pasimėgavome kavos puodeliu prie upės, apie pietus ir išriedėjome.
Pasukus į siauresnį keliuką peizažai patys sulipa pro automobilio langus. Nubėgęs pakalnėmis, sukdamas įkalnėmis, slėpdamas iš už posūkių ir susiaurėjimų, vaizdingas maršrutas verčia plakti širdis labiau. O kur dar pakelės nusėtos trolių altorėliais.
Nors ir siaurokas kelias, bet gausus prasilenkimo vietų, tad ar tai lenkų autobusas ar kemperiai, belieka tik skubančius vietinius praleisti į priekį. Juk tie žioplinėjantys turistais tikrai erzina. Tačiau jis tikras vertas vieno iš gražiausių Norvegijos kelių vardo.
Kjerag parkinge prižiūrėtojai pasisveikina lietuviškai ir ryškiai apsidžiaugia, kad neturime planų šiandien kopti, nes žada žaibus.
Apsidairome, susižiūrime kur čia reiks ryt kopti ir leidžiamės žemyn iki pat Lysefjordo apačios. Besileidžiant dar sugebame ir stabdžius kaip reikiant pakaitint, tai teko sustoti. Ta proga atradome pas Pabaisiuką ir porą naudingų mygtukų, kurie padeda kalnuose. Juk instrukcijas irgi pradedi skaityti tik kai ko nors prireikia.
Kiek pasivaikštome, o Lysefjordu atidunda žaibais ir lietumi besisvaidantys vikingų dievai. Ir vėl 27 serpantinais aukštyn bei keliuku atgalios iki kempingo.
Lietus vis labiau įsismarkauja, bei pažadina šimtus krioklių kriokliukų, kurių gausybė krenta greta kelio ir nuo fiordo krašto. Vien mūsų kempinge atsirado bent 5 dideli kriokliai, kurių šniokštimas taip migdančiai veikia. Ryt bandysim kopti, nors gero oro ir nežada, bet bent jau be žaibų.
Pravartu pasilikti atsargines dienas ilgesniems žygiams jei kartais oro sąlygos neleistų.
5 diena. Birželio 27
Suplanavom, jog atsikelsime anksti ryte ir lėksime iki starto vietos, bet… Ryte tikrai keltis nesinorėjo, nes lietus pila lyg iš kibiro. Toks migdantis lietaus burblenimas.., o vėliau krioklių šniokštimas veikia labai jau raminančiai. Tad leidome kiek ilgiaus sau pasnausti, bet tik nustojo lyti iškart į kelią. Vėl nuvingiuojame vaizdingu keliu (nuoroda į Relive). Oras kiek apniukęs, bet svarbu nelyja. Kol kas.
Nežinia kiek tiesos, bet parkingo vyrai sakė, kad jauniausia dalyvis, įveikęs šį žygį, buvo trejų metų vaikutis iš Lietuvos. Parkingas dienai apie ~30 eurų (300 NOK).
Na ir link Kjerago.
Tai 11 kilometrų bei 800 metrų sukilimo žygis, kuris pagal aprašymus užtrunka nuo 5 valandų. Svarbiausia įvertinti savo jėgas bei planuoti laiką. Labai pravertė kalnų batai.
Stačios įkalnės, o jų net 3, kur nutiestos grandinės ar plieniniai lynai ir kopiant jų tikrai prireikia.
Bet kuo toliau, tuo vaizdai labiau atperka pastangas.
Artėjame prie kabančio akmens (Kjeragbolten), trasos aiškiai sužymėtos.
Per sniego likučius galų gale ir mes vietoje.
Jei manote, kad nebijote aukščio, tai čia gali jūsų nuomonė pasikeisti. Drąsos reikia ne tik užlipti ant riedulio įstrigusio plyšyje, bet ir priėjus arčiau krašto, kur beveik 600 metrų iki fiordo vandens paviršiaus.
Kai kas įstengia užlipti, kai kas nusprendžia nelipti, o moteriškės net valsą sušoka dviese, kai tuo metu fotografui net fotoaparatą baisoka laikyt.
Bet jei rimtai, keista kad nėra jokio kuoliuko ar grandinės prie akmens, kad elementariai prisilaikyti nulipant nuo jo. Teko pastatytį savą budėtoją, kad ranką paduotų, kai prireiks.
Įdomus faktas, kad nėra užfiksuota atvejų, kad būtų kas nors žuvęs nuslydęs nuo akmens
Kiek pailsime ir pasigrožime, susitinkame ir kaimyną iš mūsų kempingo. Drauge su juo dar stebime kaip nuo uolų žemyn neria basejumperiai (parašiutininkai, kurie šoka nuo objektų esančių ant žemės) su kostiumais. Šiuolių parašiutu karjerą baigėm prieš 10 metų, bet ne kiekvienas gali ryžtis nerti nuo uolos žemyn. Oras pradeda bjurti- metas suktis atgalios.
Jei į priekį einant atrodė, kad atgal bus lengviau- labai klydome. Tiesa, prie žygio sudėtingumo prisidėjo ir lietus, uolas padaręs slidžiomis, tad ir žengti tenka atsargiai. Nsikabarojame žemyn. Wow, žygis vertas kiekvieno žingsnio. Kad ir koks nuovargis, bet mintyse tu vis dar ant krašto prieš bedugnę, vis matai po savimi fiordą ir jo viršune besiritančius debesis. Čia rasite žygio Relive nuorodą.
Kempinge kuriame virykles. Aišku pasibaigia karštas vanduo duše, bet stovint po juo nuovargis palieka kūną. Kiek sunerimstame, kad jau temsta, o mūsų kaimyno kempinge vis nėra. Matėme kaip jis žingsniavo paskui mus. Galų gale pasirodo ir jo automobilis. Pasikalbame. Jis jau trisdešimt metų žingsniuoja žygiuose, bet sakė pirmą sykį buvo taip, kad krito kelis kartus ir gan bjauriai persirėžė delną. Gerai, kas gerai baigiasi. Palinkime vieni kitiems sėkmės tolimesniuose žygiuose ir miegot.
6 diena. Birželio 28
Po vakar žygelio jaučiamės gerai tol, kol nereikia atsitūpti ar kokį neįprastą judesį padaryti, tada sužinome, kad turime raumenų ten, kur visai nesitikėjome. Pagal planą keliamės į kitą kempingą, šį kart prie ežeriuko. Išsukus iš kempingo sustojame apžiūrėti norvegiškų pilkapių, kurie labai jau panašūs į mūsų.
Riedant keliu vis koks nors vaizdas ištraukia iš automobilio, stabtelime prie Dorgefossen.
O kur dar pakrantėse lyg troliai išsislapstę namai su pieva ant stogų. Kartais net sunku įžiūrėt kad čia namas.
Keltu keliamės į kitą fiordo pusę.
Dalis kelių bei kai kurie keltai yra apmokami vėliau, t.y. sąskaitą gausite parvykę namo. Kad išvengti administravimo mokesčių galima užsiregistruoti EPASS24 svetainėje, kur bus patalpinti mokėjimai bei automatiškai apmokėti prodėjus banko kortelę. Plačiau galima paskaityti čia: Taip pat mokamas ir įvažiavimas į tokius miestus kaip Oslas ar Bergenas.
Pakeliui į kempingą dar užsukame apsižiūrėti kaip čia mums reikės nusigauti iki Preikestolen uolos ir įsikuriame jaukiame kempinge Whathne. Kempingą valdo jaunų ir darbščių lenkų šeima, jau 13 metų gyvenanti Norvegijoje. Įsikūriame tiesiai ant ežero kranto, o oras toks geras, tik ežero vanduo ledinis, puiki atsvara oro temperatūrai.
Šį kartą rimtai planuojame keltis anksčiau, nes žygio maršrutas lengvesnis ir labai populiarus.
Tiesa, keliaujant pastebėjome, kad be įprastinių kemperių ar prikabinamų namelių, vis daugiau kelioninių vanų ir… automobilių pasipuošusių stogo palapinėmis. Panašu, kad vanų ir stogo palapinių populiarumas įgauna pagreitį. Aišku kiek baisoka važiuot paskui Fiat 500 su stogo palapine, nes tas grybukas papūtus stipresniam vėjui gali ir ant šono prigult.
7 diena. Birželio 29
Keliames anksti ir laaaabai sunkiai. Greiti pusryčiai ir lekiam.
Preikestolen žygio ilgis 8 kilometrai, 500 m sukilimas, trukmė apie 4 valandas. Maršrutas nėra sudėtingas, tačiau yra keletas sudėtingesniu atkarpų.
Pradedame kopimą ir kelias iš kart užsiraito į viršų, kur virsta laiptais.
Viso 4 statesnės atkarpėlės, bet jų negali lyginti su Kjerag: per pelkutę net medinis takas nutiestas. Užtat laiptų pakankamai, o juos įrenginėjo Nepalo šerpai. Taip. Taip. Tie patys nuo Himalajų.
Pradžioje niekaip negalėjom suprasti, kodėl grįžtantys nesisveikina. Kaip įsitikinom vėliau patys, kai reik atidžiai žiūrėt po kojomis, ne mandagybės galvoj. Taip pat matosi, jog kai kurie nakvoja su palapinėmis ir tik tada žingsniuoja, bet dėl tokios galimybės reiktų klausti parko darbuotojų ir kaip su automobilio palikimu.
Yra 2 parkavimo aikštelės: aukštesnioji skirta kemperiams, žemesnioji – visiems kitiems. Stojame žemesnėje, o laisvų vietų čia ne tiek ir daug, nors aikštelė pradeda dirbti nuo 6 val. (o mes atsibeldėm 7:20)
Kuo arčiau tikslo, tuo Lysefjord atsiveria vis plačiau. Galų gale ir mes ant Preikestolen uolos. Tiesa, kad nusifotografuoti tenka luktelti eilutėje, kuri nebuvo ilga.
Galima palypėti ir aukščiau, iš ten atsiveria visas fiordo bei uolos grožis, o ir eilių nėra.
Kol mes laipiojom ir kiek ilsėjomės, norinčiujų nusifotografuoti eilutė pastebimai išaugo. O kai pasukome atgal…. tikrai apsidžiaugėm, kad kėlėmės anksčiau.
Labai labai rekomenduotume pradėti žingsniavimą kiek galima anksčiau (arba vėliau), nes vidurdienį bus sudėtinga eiti masėje. Mums pasisekė, nes į priekį ėjo vienetai, bet grižtant teko atlaikyti visą bangą plaukiančių į priekį. Galvojome jau atgal, tai greit pareisime. Bet teko stoviniuoti ir praleisti lipančius aukštyn.
Beje, mažiausias kopėjas buvo ant mamos pečių ir panašu, kad dar neturėjo nė metų, o didesni arba nešyklėse ant tėčių pečių arba jau patys. Nemažai ėjo su šuniukais. Dideli tai užlips, bet su mažiukais gali būti reikalų. Čia rasite žygio Relive nuorodą.
Po žygio atsigaiviname ledais ir į kempingą. Dar į ežerą įkristi reikia pora kartų (oro temperatūra jau visi 27), na ir snustelti, juk atostogos. Iš kempingo šeimininko už šypseną gauname po porciją ledų. Fantastika.
