Automobiliu: Turkija-Lietuva (II dalis)

Šešta diena. Turkija
Rytas prasideda kelių mokesčio kortelės paieškomis. Šiek tiek gestų kalbos ir ją įsigyjame pašte (pasipildyti galima vėliau, jei neužtektų pradinės sumos degalinėje), apsirūpiname 4 GB interneto. Naktį girdėjosi ramadano procesijų būgnai (pasirodo būna ir tokių), tad ne visiems miegas buvo saldus. Ir kas toliau? Į kempingą. Puikūs keliai ir policijos bei sukarintų pajėgų postai bėga pro šalį. Likus keliems kilometrams iki kempingo kelias perkastas dėl vykdomų kelio darbų, kol išsiaiškiname kas ir kaip, o tada tenka daryti lankstą. Altin Camp kempinge mus pasveikina anglų kalba! Tiesa tai buvo vienintelis asmuo ten kalbėjęs angliškai, tačiau jo pagalba mums labai pravertė ateityje. Pietų saulės gijos bei vėjai skriejantys per Egėjo jūrą apgaubia svetimų papročių ir tikėjimo pinklėmis ir būdami 3400 km nuo namų sėdint su puodeliu kavos ant jūros kranto oleandrų žiedų apsuptyje palengva panyrame į atostogų ritmą. Vaikai greitai suranda keturkojų draugų, kurie gavę skanėstų nuo stalo, saugo mus nuo kitų. Tik tų draugų susirenka jau keletas. Kempingas tik prieš dvi dienas pradėjęs sezoną, tad gyventojų praktiškai nėra.

Plaukiame

Septinta diena. Turkija. Tinginystė.
Rytmečio šiluma dar tik skleidžia savo sparnus. Ir ta ryto ramybė lėtai teka mūsų venomis. Pasiėmus kėdę ištiesi kojas paplūdimyje. Dieną, kai saule ne tik glosto, bet ir kandžioja odą, aplankome greta esantį Burhaniye miestelį, kur skanūs ledai bei dinamitinė kava priverčia širdis plakti stipriau. Mūsų draugas kempinge pataria nevažiuoti iki Trojos, bet geriau aplankyti Pergamont (arba Bergama) miestą. Vietinių mes klausome, ir nors mūsų draugas Ayhan gimė Bosnijoje, užaugo Vokietijoje ir ilgą laiką gyveno Stambule, šįmet jis rūpinasi svečiais Altin kempinge. O mes mėgaujamės poilsiu.

Palydim saulę

Aštunta diena. Turkija.
Ryte sužinome, kad pergyvenome 5.6 balo žemės drebėjimą, kurį pajuto tik vaikai. O mes aplankome Bergama miestą, kuriame senojo miesto Pergamonto Akropolis slepia sugriuvusią didingą praeitį. UNESCO saugomas objektas (nuo 2014 metų), tačiau pasivaikščiojus akivaizdu , kad ilgą laiką buvo atsainiai žiūrima į nuostabų palikimą ir tik palyginti nesenai susirūpinta kaip išsaugoti. Tačiau puikiai įrengtas keltuvas ir vaizdai nuo amfiteatro bei šventovės ar Dzeuso altoriaus užburia, ypač kai vaizduotė bando nupiešti kaip tai atrodė antikos laikais. Grįžtant stabtelime papietauti pakelės užeigoje ir tampame viso šeimos restorano žvaigždėmis. Kiekvienas šeimos narys stengiasi kažką atnešti, kad galėtų iš arčiau pažiūrėti į keistuolius su negirdėtos šalies numeriais ant automobilio. Net į kolos buteliukus, po tam tikro apmąstymo, gauname po šiaudelį (kad būtų kaip filmuose). Keliui vingiuojant į kempingą dar sustojame pakelėje nusipirkti ką tik skintų braškių, tačiau įsigyjame ir šilkmedžio sirupo „kordut“. Pasakiško skonio, kuris ir dabar mus svaigina. Mūsų draugas Ayhan kempinge duoda keletą patarimų dėl vairavimo Stambule, bei užsako mums viešbutį per savo draugus. Pamatysime kaip ten bus. Orų prognozė perspėja apie liūtį, tačiau pasirodo, kad tai tik tik keli lašai, tik be reikalo buvome brezentą išskleidę. Rytoj nerimo ir jaudulio pilnas Stambulas. Naktį gan ilgai sklinda jaunimo karaoke dainos, pasodrintos ne vandeniu, o vėliau tolumoje girdisi ramadano procesijų būgnai.

Pergamont šventykla

 

Devinta diena. Turkija. Stambulas.
Kuo arčiau Stambulo, tuo dangus vis labiau papila lietaus, o kur dar gan retokai išmėtytos degalinės greitkelyje, kai sustoti būtinai reikia. Pravažiuojant kelių mokesčio punktus šiek tiek neramu ar vis dar turime pinigų kortelėje, bet visos užtvaros pakyla. Kelionė iš Azijos pusės, per 15 mln. (neoficialiai teigiama, kad apie 20 mln) gyventoju miestą praeina gan ramiai. Žinoma, kad kelių eismo taisykles galioja, kuris pirmesnis ir visas eismas pagrindinėse miesto arterijose primena rytinio piko kamštį Vilniuje, tik greitis apie 90 km/val. Kažkuriuo metu eismo srautą stabdo Kalašnikovo automatais ginkluoti, bet civilius rūbus vilkintys vyrai. Tačiau nebuvo taip blogai kaip piešė vaizduotė. Bosforo sąsiaurį praneriame tuneliu, kurio statybas dar keletą metų atgal stebėjau „Discovery“ kanale. Šiek tiek paklaidžiojame Sultanahmet rajone ir siauromis gatvelėmis kylame viešbučio link. Navigacija nerodo visų blokpostų ir pakeltų užtvarų, tad klystame ir užsukame į kelis akligatvius, kol randame neblokuotą kelią. Štai ir mūsų viešbutis, netoli „Four seasons hotel“. Automobilis įsitaiso aikštelėje už kelių šimtų metrų nuo Mėlynosios mečetės greta policijos posto, o mes numetę daiktus kambaryje pakylame į viešbučio terasą, kurioje atsiveria nuostabus vaizdas. Dar spėjame pasivaikščioti Sultanahmed parke ir aikštėje ir kaip bebūtų gaila platesnes klajones nutraukia lietus…

Vaizdas iš terasos

Dešimta diena. Turkija, Stambulas.
Ar galima aprašyti ką pamatėme per vieną dieną? Mėlynoji mečetė ir Sofijos soboras. Vandens saugyklos, kuriame buvo laikoma 100000 m3 vandens. Pamirštos ir vėl atrastos, šiandien dienai skirtos turistams. Didysis turgus ir prieskonių turgus, kur apsirūpinome prieskoniais ir saldainiais (juk reikia pažaisti derybų žaidimus). Dar apėjome nemažą dalį pakrante besigrožėdami Bosforo sąsiauriu, plaukiančiais laivais, bei leidome sau šiek tiek pasiklysti siaurose gatvelėse. Pavakare šiek tiek pailsėję, sėdome į taksi (vienas iš patogiausių ir gan nebrangus susisiekimo būdas Stambule) ir užsukome šiek tiek apsipirkti prekybos centre. Vien kelionė taksi buvo tikras vairavimo šou, kuris baigėsi sėkmingai. Stambulas į sielą įsilydė savo kultūrine maišalyne, kvapais, žmonių gausa ir suvokimu, kokie vis dar svarbūs šie vartai tarp Europos ir Azijos. Be abejonės, policijos gausa, civiliais rūbais apsirengę saugumo agentai (grąžino net ir jauniausios mūsų narės paliktą žaisliuką prie mečetės), metalo detektoriai prie įėjimų ir pilna patikra įeinant į prekybos centrą (kaip beje ir automobilio bagažinės apžiūra) atspindi nūdienos saugumo iššūkius. Tačiau geriausiai mūsų įspūdžius perteikia nuotraukos, kurioms nereikia daug komentarų. O vakare, terasoje… šiltas vėjas, spindintis tūkstančių žibintų ir liepsnų miestas bei tingiai slenkantys didžiuliai laivai. Miestas, kuris buvo mūsų kelionės tikslas ir tik jo maža dalelė buvo mūsų pamatyta, bet liko giliai mūsų širdyse.

vandens cisternos

 

Mūsų kelionės pirmą dalį skaitykite čia..

 

Parašykite komentarą