SUOMIJA. ITALIŠKA ŠIAURĖ. I dalis

SUOMIJA. ITALIŠKA ŠIAURĖ. I dalis

Artėjant atostogoms kelionės jaudulys užpildo visas įmanomas kerteles, o pilni namai daiktų išplinta po visas praėjimo erdves, bet vėliau sugula į automobilio bagažinę. Pirmieji kilometrai suvynioti ant ratų ir jau žinai- mes vėl kely!

Šiemet turėjome bent kelis kelionės variantus, kurie kito priklausomai nuo pandeminės situacijos pasaulyje. Keliai į vakarus vis labiau siaurėjo, tad pasukome į šiaurę. Pasirinkome Suomiją, nes planuota Norvegija turistų dar neįsileido.

Lemme stovyklavietė Estijoje

Už lango Lietuvos peizažus keičia Latvijos vaizdai ir antroje dienos pusėje kertame Estijos sieną. Neturime aiškios nakvynės vietos, tad sukame pajūrio keliuku ir dairomės vietos nakvynei. Programėles RMK pagalba atrandame stovyklavietę, įsikūrusią pušyne ant jūros kranto. Kiekvienas įvažiavimas su automobiliu- 4 eurai, bet pats kempingas nemokamas. Vieta gal ir nebloga, bet išbaido brezentinės pertvaros WC ir nėra elektros. Tiesa, žmonių irgi labai daug, bet sekmadienio popietę tai natūralu.

Vaizdas iš Lepanina viešbučio kempingo

Sukame keliuku tolyn į Lepanina viešbutį, kuriame rodo, kad galima apsistoti su palapinėmis. Ir tikrai, viešbučio teritorijoje nedidelis kempingas tiesiai ant jūros kranto. Dieną palydime stebėdami saulę, pakibusią virš ežerą primenančios jūros ir tik vėjas vaikosi spindulius tarp pušų šakų virš palapinės. 500 km nuo Vilniaus, o 12-tą nakties vis dar šviesu!

Antra diena.

Šiandien riedame į Soomaa parką, kiek paklaidžioję pasiekiame Turizmo informacijos centrą bei pasirenkame šios dienos lankytinus objektus.

Keliautojams rekomenduojame apsilankyti Estijos urėdijos tinklapyje bei atsisiųsti mobiliąją aplikaciją, kur rasite pėsčiųjų maršrutus, stovyklavietes bei poilsio vietas, bei daug naudingos informacijos. Taip pat verta panaršyti ir tinklapyje  Visit Estonia

Kitas takelis- Riisa opperada, jau kiek ilgesnis (4,8 km), tačiau vingiuoja vėsiame miške ir per pelkės tyrus, kur į debesis žvalgosi ežerėlių akys. Labiausiai nustebina, kad prie ežerėlių įrengtos vietos… maudynėms. Tiesa, šokinėti negalima, tačiau patogiais laipteliais pasinerti į gaivinantį ežerėlio vandenį vienas malonumas. Vaizdai ir ekotipas primena mūsų lietuviškąją Aukštumalą.

Kepinant visai ne šiaurietiškai saulei bei zvimbiant  sparvų būreliams leidžiamės pirmuoju pažintiniu taku Ingatsi opperada (4,3 km). Takai puikiai sužymėti bei sutvarkyti, tiesa uodai ženkliai atkaklesni nei mūsų lietuviški- prisiveja jei tik sulėtini ėjimo tempą. Saulėtoje vietoje prisėdame ant suoliuko papiknikauti.

Sukame į kempingą pasimėgauti jūros pramogomis, kas su irklente, kas pabraidyti, kas tiesiog pasidžiaugti vasara. Paplūdimyje jau sukrautas Joninių laužas, o vasarojančių latvių DJ pradeda kaitinti Lygos šventės dalyvių kraują. Bus ilga balta naktis.

Trečia diena.

Latviai šventę baigė užstalės dainomis jau ryte. Pas mus planuose tik trumpas pasivaikščiojimas Rannametsa-Tolkuse Matkarada (šiek tiek virš 2 km).

Šis takas yra tiesiog ant pagrindinio kelio Parnu-Talinas, tad jei važiuosite į Taliną- stabtelkite tiesiog pramankštinti kojas ir pasimėgauti gamta. Iš apžvalgos bokšto atsiveria puikus vaizdas į jūrą, o apsisukus 180 laipsnių galite gėrėtis kažkada buvusio ežero, o šiandien – pelkės vaizdais.

Nužygiavus neilgu takeliu su išsibarsčiusiomis saulašarėmis ir visomis išgalėmis į dangaus žydrynę besikabinančiomis kiek pavargusiomis pušelėmis, grįžtame į savo pakrantės laikinus namus. Vėjas jūroje gena bangeles, tad irklentė lieka krante. Dar šiek tiek ramybės ir poilsio gurkšnelių prieš sukant vairą šiauriau.

Estija itin draugiška keliautojams pėsčiomis bei dviračiais. Puikiai sutvarkyti pažintiniai takai, aiškiai pažymėti maršrutai bei stovyklavietės. Mums pasirodė, kad iš Baltijos šalių estai gerokai lenkia tiek latvius, tiek mus.

Ketvirta diena.

Jaučiame kelioninį virpuliuką,  išriedame į kelią palikdami už savęs pušynus. Kryptis- Talinas, kur turime susitikti su draugų ekipažu judančiu iš Lietuvos. Dar stabtelime Parnu prekybos centre papildyti maisto atsargų, kiek užtrunkame kol kovojame su taros priimti nenorinčiu taromatu, bet pergalė mūsų pusėje ir tolyn į kelią.

Estijoje taikoma nulinė tolerancija greičio viršijimui, kiekvienas viršytas kilometras yra 3 eurų baudos vertės, taip pat nemažai stacionarių radarų (daugiau jų yra kelyje į Tartu). Tad eismas skandinaviškai ramus, palyginus su Lietuva ar Latvija.

Draugų ekipažas įsuka į degalinę, kurioje ir mes pumpuojame kuro atsargas į Pabaisiuką. Kiek pastovime eilėje į keltą, dėl mūsų automobilio „ūgio“ patenkame į aukštaūgių lygą greta su vilkikais. Šiek daugiau nei dvi valandos plaukimo ir keltas jau kerta Helsinkio uosto vartų vandenis.

Pakeliui pravažiuojame Helsinkio centrą, ir  nors žinome, kad skandinaviški miestai nepasižymi puošnumu, Helsinkis tikrai patraukė akį.

Judame į arčiausiai Helsinkyje esantį Rastila kempingą, kuris tėra tik už pusvalandžio kelio nuo uosto. Kuriame lietuvišką kampelį, jaunimas dar spėja įkristi į jūrą, o mažoji parlekia su ašaromis akyse. Pasirodo bėgo pažiūrėti voveraitės, bet iš po krūmų išnėrė lapė taip pat besitaikanti į voveraitę. Gyvenimas verda net ir miesto apsuptyje, nes palapinių statymą kiek apsunkina žąsų išmėtytos minos, tad prieš statant reikia dar ir išminavimo darbus atlikti.

Penkta diena.

Traukiame į Helsinkio centrą, jausdamiesi lyg kukurūzų spragėsiai keptuvėje kepinant +30 laipsnių. Niekur neskubantys žmonės, net ir kirai, atrodo, sklendžia lėčiau. Spalvingos senamiesčio gatvelės bei vėjas nardantis krantinėje stovinčių laivų rėjomis.

Skandinavija užtraukia rankinį stabdį skubėjimui ir įmeta į atostogų režimą.  Turėdami visą sąrašą pasirinkimo vietų kur užsukti ir ką pamatyti (Suomenlinos tvirtovė , šiuolaikinio meno centras , Linnanmaki pramogų parkas , Tylos koplyčia – Kampin Kappeli, bažnyčia uoloje – Temppeliaukio Kirkko, netoli jos labai įdomus paminklas kompozitoriui Sibelijui,  mokslo centras Heureka Vantaa‘oje) galiausiai tik pasivaikščioję po miestą ir išvarginti karščio, paliekame Helsinkį už nugarų.

Priekyje Turku miestas, kurį aplenkiame greitkeliais artėdami prie vieno iš pagrindinių kelionės tikslų – kelio aplik Archipelagą.

Nesuskaičiuojamos pakrantės salelės, sujungtos tiltais ar pirmyn atgal nardančių keltų, jaukūs jachtų uosteliai bei pakrančių miesteliai. Visas šis lydinis turi magiškos traukos galios, kuriai negali atsispirti.

Įsikuriame Saloranta kempinge ant pačio jūros kranto, medžių pavėsyje bei su paplūdimiu greta. Oras lepina pietietiškais ritmais, atrodo, kad ne Suomijoje būtume.

Suomija vertėtų pervadinti Saunalandija. Vargu ar rasite Suomijoje pastatą, kuriame nebūtų saunos. Taip ir kempinguose. Bendros saunos dažniausiai nemokamos, tereikia tik pasirinkti laiką ir užsirašyti savo pavardę ar vardą. Mėgėjams vakaroti pirtyse teks nusivilti, nes čia jos skirtos tiesioginei funkcijai- atsigaivinimui ir tam dažniausiai pagal grafiką skiriama 1 valanda. Norintiems pasikaitinti ilgiau, jei yra laisvo laiko –  prašom už atskirą mokestį. Nepatikėsite, bet sauna yra net pačio Helsinkio širdyje, šalia turgaus aikštės, priešais prezidentūrą – Allas sea pool .

Per neapdairumą nepaklausėme ar galima kempinge kurti atvirą ugnį, o užkūrę mažą kilnojamą anglinį griliuką iš karto sulaukiame griežto prižiūrėtojo vizito, kuris liepa tuoj pat užgesinti dėl gaisro pavojaus.

Su tais prižiūrėtojais šiame kempinge buvo tokia istorija. Jau vėliau išsiaiškinome, jog yra šviesą atspindinčios petnešos (panašiai kokios skirtos dviratininkams), kurios kaip pereinamasis prizas skiriamas nešioti tam, kuris tuo metu yra atsako už tvarką kempinge. Žmonės keičiasi, petnešos keliauja kas kažkiek valandų vis kitam, bet jei tau iškyla klausimų eiti pas tą, kuris dėvi šį apdarą. Teisybės dėlei su dviračiu prižiūrėtojai suko ratus pro visą stovyklą maždaug kartą į valandą prižiūrėdami tvarką ar tiesiog stabteldami pašnekinti bei paklausti ar viskas gerai.  Sauną nusprendžiam praleisti, bet šviežių bandelių pusryčiams užsirašom .

Šešta diena.

Iš ties mes šiek tiek nusukome nuo archipelago kelio, kad…. aplankytume Trolių Mumių salą esančią Naantali miestelyje. Jei vaikystėje skaitėte ar dabar skaitote vaikams knygas apie Mumių nuotykius, šią salą jūs tiesiog privalote aplankyti. Sutikti Tove Jansson sukurtus personažus gyvai, užsukti į  Mumių namą, o gal net ir netikėtai atrasti Snusmumriką palapinėje bei įsiamžinti su Freken Snork.

Vaidinimai, šokiai ir pramogos čia liejasi per kraštus, o dalyvauja ne tik vaikai, bet suaugę. Kaip sakė, mūsų studentė, benaršydama po Mumių namą, kad tai buvo geriausia diena.

 Pakeliui atgal į kempingą dar sustojame draugų užmatytame tarpeklyje Härmälän Rotko trumpam palaipiojimui po uolas ir atgal į tą nuostabų gamtos prieglobstį, kuriame net uodai buvo pasislėpę.

Septinta diena

Metas pradėti savo archipelago kelią. Dar užsukame į suomių rekomenduotą Louhisaaren dvarą, kur apžiūrime tik cokolinius aukštus, nes į kitus aukštus galima su ekskursija, bet ir tos šiais metais tik suomių kalba. Aplankydami dvarą padarėme šiokį tokį lankstą ir matome, jog nespėjame į keltą tarp Iniö Dalen ir Houtskar Mossala. Pradinis variantas važiuoti prieš laikrodžio rodyklę keičiamas į važiavimą pagal laikrodžio rodyklę, taip išvengsime lūkuriavimo uostuose. Geltoni nemokami keltai zuja pirmyn atgal, o mes lyg Kuršių nerijos keliu riedame tolyn.

Suomijos didysis archipelago kelias (Suuri rengastie) apie 250 km per salas nusidriekęs žiedinis maršrutas, sujungtas tiltais ir 9 keltais (visi nemokami keltai, išskyrus vieną – tarp Iniö Dalen ir Houtskar Mossala, 40€ automobiliui). Yra ir mažasis archipelago kelias (Pieni rengastie), 120 km ilgio, sujungtas 3 keltais. Galima keliauti automobiliu, motociklu, galima dviračiais ir net autobusais.

Bendrakeleiviai, besilankantys čia berods ketvirtą kartą,  pasižymėję keletą įdomių objektų, tad bandome surasti ir aplankyti. Pirmasis sustojimas – Nauvo (arba Nagu) miestelyje. Žavus jūrinis miestelis, persismelkęs atostogų dvasia (net jaukioje senutėlėje bažnyčioje pakabinti laivai).

Kitas objektas – menas po atviru dangumi – Paljasjalkapolku arba basų kojų takas. Gal todėl, kad nieko nesitikėjome, bet instaliacijos labai sužavėjo skirtingomis formomis, stiliais ir išraiškos būdais ir pačia idėja visa tai „apgyvendinti“ miške. Trečio objekto neradome, o mūsų bendrakeleiviams pavyko vėliau, pasirodo jis ne visai archipelage – Jungfrudans Jatulintarha (google maps neranda nei pagal aną, nei pagal šį pavadinimą Jarlsgård jungfrudans, bet koordinatės turėtų būti tokios 60.051315,22.648892, o čia žemėlapio nuoroda ). Ketvirtas objektas tuo kart nebuvo įtrauktas į planus, jį draugai aplankė grįždami archipelagu atgal – kalkakmenio skaldyklą Kalkstensbrottets utsiktspunkt (Kalkkilouhoksen näköalapaikka). Sakė įspūdinga.

Pamankštinę kojas leidžiamės toliau į kelią ir paskutinėmis sekundėmis spėjame į ilgesnio plaukimo keltą, nes darbuotojas užlaiko keltą ir užtvarai atsivėrus įlekiame paskutiniai.

 Keltai yra nemokami, mokama tik viena atkarpa tarp Iniö Dalen ir Houtskar Mossala, kuri automobiliui  kainuoja 40€, tačiau pravartu pasižiūrėti ilgesnių atstumų keltų tvarkaraštį, kad neįstrigti ilgesniam laikui. Be to ne visi keltai kursuoja ištisus metus.

Didžiojo archipelago rato salose yra du kempingai, tiesa ne itin pažymėti ženklais. Vienas jų yra beveik pusiaukelėje, kaip tik prieš pat mokamą plaukimą. Tačiau tai daugiau vis dar statomas SPA su nameliais, o kempingui palikta plyna aikštė toli nuo paplūdimio bei saulės atokaitoje. Skambiname į kitą ar bus vietų. Ramus suomiškas balsas burba telefone- važiuokite.

Sukame savo plieninius žirgus atgal, keli keltai ir mes jau kempinge. Visai netoli keltų prieplaukos ir… tiesiai ant kranto. Fantastika. Kol įsikuriame šilkinis vakaras atbrenda jūra, keltas tingiai atpukši ir išpukši atgal pagal grafiko skaičiukus, o vakarop prasideda kruizinių keltų paradas. Jų kaminai pasirodo už gretimos salelės medžių viršūnių ir galų gale trumpam pasirodę visu dydžiu, vienas po kito išnyksta. Birželio naktimis čia beveik nesutemsta (kelioms valandoms), tad jauki prieblanda kaba lyg rūkas.

Septinta diena.

Šiluma nesitraukia, kaip ir mes nuo vandens procedūrų, kruiziniai keltai skrodžia vandenis grįždami į uostus, vietinis keltas ir toliau pukši pirmyn-atgal, lyg gulbės plaukia jachtos ir nardo kateriai, o tu sėdi pakrantėje ir geri rytmečio arbatą. Rytoj mūsų bendrakeleiviai pasuks namų link, tad ilsimės, juolab orų prognozės piktai burba apie kardinalias permainas. Vakarėjant lengvas vėjelis virsta vis dar šiltu, bet stiprėjančiu vėju. Uodai išsislapsto, o mes tvirtiname pakrantėje stovinčių palapinių kuoliukus. Naktis lyg vėjo tunelyje, visi palapinės šonkauliukai stengiasi mus apsaugoti nuo kibių vėjo rankų.

Aštunta diena.

Metas skirtis su mus lydėjusiais bendrakeleiviais. Jie suka Lietuvos link, o mes tolyn archipelago ratu ir į… šiaurę. Vėjas nupūtė šilumą ir grįžto tikra suomiška vasara- lietus.

Keli keltai, tačiau vis nepataikom pagal grafiką, laikas tempiasi, o kilometrai nemažėja. Vis tik pasiekiame žemę ir šauname tolyn. Tik vakarop randame vandenininkų kempingą (wakevalley), nesvarbu kad lauke tik +13 laipsnių, juk- vasara ir visi čiuožia pilnu pajėgumu. Spėjame pačiu laiku, nes darbuotojai jau buvo beišeinantys, tačiau kaip dažnai įvairių klubų kempinguose būna žmonės itin paprasti bei draugiški. Gauname namelį visiems už 45 eurus nes palapinės traukti niekam nekyla noras. Toks šokiruojantis šuolis iš itališkos vasaros į realybę. Tiesa, jei nusimatytų geras oras, būtume likę dar dienai ir su vaikais aplankę Tamperės Sarkanniemi teminį parką, tuo pačiu gal net į Mumių muziejų būtume užsukę. Bet gero oro niekas nežadėjo, o planų dar turime.

Planuotojams: Kempingų kainos Suomijoje visai nesikanžioja. Kainos 4-5 žmonėms (kai kur mūsų mažąją įskaičiavo, kai kur ne):

  • Lepanina viešbučio kempingas -15€ naktis
  • Rastila kempingas – 42€ naktis
  • Saloranta kempingas – 20€ naktis
  • Kittuis kempingas – 27€ naktis
  • Peltomaki kempingas (namukas) – 49€ naktis

Parašykite komentarą