Lietuvą jau pradėjo lankyti pirmieji žiemos pranašai ir tas noras bent trumpam pasiduoti kelionių vėjui, kuris nuneštų mus kur šilčiau, toks stiprus. Kur dar nebuvome, ko dar nepažinome…
Gera kaina dviems (60 eurų pirmyn bei atgal) tikrai viliojanti, kad galėtume aplankyti tolimiausią Pažadėtosios žemės kampelį prie Raudonosios jūros – Eilatą. Nors skrydžiai pigūs – neapsigaukite, pragyvenimo bei maisto kainos tikrai nepasirodys krikščioniškos. O dabar apie viską nuo pradžių.
Išskridome iš Kauno oro uosto, palikę šaltas vėjas palydėjo mus košdamas lengvus vasarinius rūbus, juk tik 4,5 valandos skrydžio skiria mus nuo vasaros. Ovdos oro uostas pasitiko mus pietietiška tamsa ir pasienio procedūromis, kurias sudarė keletas klausimų apie mus ir gyvenamąją vietą. Jau keli metai Izraelis vizą išduoda atskirame žydrame lapelyje, kurį reikia saugoti iki išvykimo. Tai iš ties palengvina gyvenimą tiems kas planuoja keliauti po musulmoniškas šalis, na bent jau paso keitimo išlaidos nereikalingos.
Pasą bei vizą rekomenduojama visada turėti su savimi
Oro uostas mažas, prie išėjimo nusiperkame maršrutinio nr. 282 autobuso bilietus iki Eilato (5eur/asmeniui) bei gauname visą šūsnį bukletų bei žemėlapių su informacija apie regioną. Atvykstame į centrinę Eilato autobusų stotį, kur vairuotojas išklausinėja kas ir kokiame viešbutyje apsistojęs, mus paleidžia bene pirmuosius, nes viešbutis pačiame centre greta Eilato oro uosto. Miestelis jau pasidabinęs šventinėmis girliandomis, tik kiek keistoka kai lauke tvyro bene 20 laipsnių šiluma. Išeiname apsidairyti ir susiorientuoti. Visai greta į smėlį švelniai glaustosi Raudonoji jūra, o visa promenada skirta apsipirkinėtojams ir poilsiautojų pramogoms. Na, gal ir gerai, kad planuojame ne tiek daug laiko praleisti pačiame mieste. Vakarą kiek temdo tai, kad visos automobilių nuomos internete atkakliai teigia, kad laisvų automobilių nėra, o jei yra, tai užstato suma siekia beveik 2000 USD. Tiek rezervuoti kortelėje tikrai nesinori. Bandysime rytoj aiškintis klasikiniu būdu – vietoje, agentūroje. Kiek pralinksmina per vieną iš TV kanalų skambanti lietuviška kalba bei šmėkščiojantys mūsų aktorių veidai. Pamenate, tokį filmą Redirected? Tai mes jį ir pažiūrėjome. Pirmą sykį. Eilate. Tiesa, viešbučio fojė vyksta gyvo garso koncertas su šokiais pagyvenusiems. Tik vėliau supratome, jog viešbutis kiekvieną vakarą kviečiasi muzikantus, kad palinksmintų viešbučio svečius.
Jei vietiniai klaus iš kur atvykote- nesikankinkite su angliškais bei rusiškais Lietuvos pavadinimais. Tiesiog Lite. Tiesa, šiuolaikinės hebrajų kalbos pagrindus sudėliojo Eliezer Ben Yehuda, gimęs 1858 metais Lietuvoje.
Ryte galime grožėtis besileidžiančiais lėktuvais į Eilato oro uostą tiesiai iš viešbučio balkono. Buvo minčių, kad gyvensim kaip nusileidimo take, bet kažkaip miegoti netrukdė. Pasirodo automobilių nuoma yra ir visai už padorią kainą (92 eurai/2paros/ su pilnu draudimu ir 500 USD kortelės depozitu), nors ir padaužytas, bet važiuoja. Pasitreniruojame vairuoti su automatine greičių dėže ir kur dabar? Šauname į Timna parką. Pakeliui pravažiuojame baigiamą statyti naująjį Eilato oro uostą, kuris bus atidarytas 2019 metais ir pakeis Ovdos bei Eilato centro oro uostus. O už automobilio lango nuo kalnų ridenasi rusva dykuma, kažkada buvusi okeano dugnu. Važiuojame pagal navigacijos patarimus ir… atsiremiame į kasyklos vartus. Kol su darbininku per grotas aiškinamės, kad mums ne čia ir reikia toliau – atvažiuoja dar vieni tokie patys ieškantys pramogų. Apsisukame ir kiek tolėliau atrandame aiškias rodykles į Timną slėnio parką. Parkas pritaikytas visoms veikloms, perkant bilietus gausi ne tik žemėlapius, bet ir galima pasižiūrėti filmą apie vienas pirmųjų vario rūdos kasyklas ir ką galima išvysti Timna slėnyje. Yra trasos mėgstantiems vaikščioti pėsčiomis ar įveikti atstumus dviračiais, bet automobilis vis tik būtų patogiausias būdas nusigauti iki objektų, kurie nutolę vienas nuo kito po keletą kilometrų, o ten jau pasirinkti norimo sudėtingumo trasas ar jų būdą, atsižvelgiant į laiką ir galimybes. Mes stabtelėjame prie „Grybo“ ir „Spiralės“ ir leidžiamės pasižvalgyti po senąsias kasyklas, bei pasikarstyti po Didžiąją bei Mažąją arkas. Trasos aiškiai sužymėtos, tad paklysti kaip ir nelabai yra kur. Užsikabarojame ant arkų, o toliau – po senąsias vario kasyklas ir išdžiuvusias upių vagas. Kai kas dar vis tik užsiropščia iki pačių viršūnių nuo kurių atsiveria slėnio, suformuoto senovės jūros, panorama.Vario rūda lengvabūdiškai mėtosi po kojomis.
Nors ir ruduo, tačiau saulė negaili kaitros. O mes taip jos pasiilgę, kad net kremą nuo saulės palikome viešbutyje. Dar užsukam į Saliamono pirštus ir nulekiam iki oazės, kur galima iš spalvoto smėlio susikurti savo individualų suvenyrą. Pradeda spausti laikas, nes šiandien dar norime suspėti nusigauti iki Raudojo kanjono. Timnos slėnis yra puikus pavyzdys kaip galima sukurti traukos objektą dykvietėje. O veiklos čia tikrai galima atrasti net ne vienai dienai, ypač jei mėgstate aktyvų poilsį.
Vasarą parke rekomenduojama lankytis anksti ryte arba vakare, o žiemą, rudenį bei pavasarį galima ir visą dieną. Tik vertėtų įvertinti, kad parkas veikia iki 16 valandos. Daugiau informacijos čia.
Palikę Timną parką švilpiame atgal link Eilato, prieš kur mus pasitinka kontrolės postas. Tiesa, mūsų nuomotas automobilis pareigūnų nesudomina. Kelias link Ovdos oro uosto vingiuoja greta Egipto sienos, vietomis driekiasi praktiškai visai šalia. Aukšta tvora, spygliuotos vielos kilometrai bei kiekvienoje, bent kiek strateginę reikšmę turinčioje kalvoje, įtvirtinti ugnies lizdai tik atspindi visai nesenus istorijos puslapius. Na, o Raudonasis kanjonas pasislėpęs tarp kalvų vingių. Automobilių aikštelėje rasite nemokamus žemėlapius bei įspėjimus, kad reikia turėti bent 5 litrus vandens. Mums vakarėjantis dangus karščio nebežarsto, tad – pirmyn. O kanjonas sužavėjo!!! Ne tik savo raudoniu nuspalvintais linkiais, bangomis, bet ir sunkiai įsivaizduojama jėga, kuri suformavo ir formuoja šį kanjoną iki šiol. Trumpasis maršrutas gali užtrukti apie 1,5 valandos. Išneriame iš kanjono saulei jau glostant kalnagūbrių viršūnes. Ech, tas švelnus aksomas bėgantis tolyn ir panardinantis viską į vakaro tamsą.
Vakare buvo suplanavę nueiti iki šokančių muzikinių fontanų, tačiau pasirodo, kad pirmadieniais jie neveikia. Tad užsukame į čia pat esantį Eilato muziejų. Nepagailėkite 2,5 EUR už apsilankymą. Puikiai įrengta nedidelė ekspozicija parodo kaip vystėsi miestas bei atspindėti svarbiausi istoriniai momentai. Žinoma, kad militaristinė dalis taip pat ryškiai išreikšta, bet čia galite pamatyti garsiąją Rašalo vėliavą (the ink flag). Taip pat galima pamatyti visus gyvūnus bei pagrindinius augalus esančius šiame regione, susipažinti su tuo kas kasama šachtose. Vaikai galės patikrinti įvairių modelių veikimą.
Keletas įdomesnių faktų. 1949 metais, po sėkmingos karinės operacijos „Ovda“ Eilatas tampa Izraelio miestu. 1957 – atidaromas viešbutis Eilat. 1958 – atidaromas pirmasis turistų informacinis centras, 1960 pradeda veikti taksi, 1963 – metais pradedamos taikyti nuolaidos jaunavedžiams, 1969 – atidaromas kelias Eilatas- Sharm El Sheichas bei Eilato oro uostas (tiems, kurie piktinasi oro uostu mieste, tai ne jis buvo pastatytas mieste, o miestas aplink jį). 1975 – pirmasis užsakomasis skrydis iš Europos. 1990 – atidaromas Delfinų rifas. 1993 – ISair pradeda reguliarius skrydžius į Eilatą. 1994 – Eilate pasirašoma taika su Jordanija.
Šiandien sukame automobilį vėl į 90 kelią, tik tikslas kiek atokesnis – esantis už 200 kilometrų: Masada tvirtovė bei Negyvoji jūra. Kelias driekiasi pro stručių fermą bei kupranugarių rančą, o mes vis tolyn šiek tiek vingiuojančiu keliu. Galų gale prieš akis atsiveria jūra, apie kurią tiek girdėta ir skaityta. Į Sodomą neužsukame bei šalikelėje lieka Loto žmonos druskos stulpas. Kažkaip eina šiurpai skaitant Pradžios knygos tekstą: „O Loto žmona, eidama vyrui iš paskos, pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.“
O štai ir ji – Masada tvirtovė, kuri žydams lyg mums Pilėnai. II Pasauliniame kare buvo net toks šūkis – Masada antrą kartą nekris.
Masada tvirtovės istorija. Pastatyta Herodo Didžiojo (to paties, kuris išgirdęs apie Jėzaus gimimą, liepė išžudyti visus naujagimius,tarp kurių turėjęs būti galimas jo konkurentas dėl sosto) 42 metais p.m.e.
Iki 1963 metų kasinėjimų apie Masada tvirtovės gynėjų herojišką kovą bei kruviną finalą buvo žinoma tik iš Juozapo Flavijaus (buvusio žydų vado, suimto romėnų, o vėliau tapusio romėnų istoriku). Pasak jo, 8000 romėnų apsiautė Masada tvirtovę. Po kelių metų apsupties tvirtovės gynėjai zealotai, kurių esą buvo 987, supratę, kad nepavyks išvengti užėmimo – sudegino savo namus bei maisto atsargas. Iš savo tarpo išrinko 10 vyrų, kurie nužudė visus buvusius tvirtovėje, o tada vienas nužudęs likusius 9 bei nusižudė pats. Į tvirtovę įžengusius romėnus pasitiko tik mirtina tyla. Anot istoriko, išgyveno tik 2 moterys bei 5 vaikai. Nuo 2001 metų – tai UNESCO pasaulio paveldas.
Stovėjimo aikštelėj mus pasitinka toks šnekus italas-ukrainietis-žydas, kuris išgirdęs jog esame iš Lietuvos, baisiausiai apsidžiaugia, mat savo laiku tarnavo Kaune. Tiesa, pagrindiniai klausimai buvo ar lietuvaitės vis dar tokios pat gražios. Patikiname, kad niekas nepasikeitė ir pakviečiame apsilankyti ir pačiam tuo įsitikinti. Pradžioje turėjome sumanymą užsikabaroti į viršų pėsčiomis, bet vis tik nusprendžiame keltis keltuvu, o grįžti pėsčiomis „gyvatės taku“ (vertikalus aukštis 350metrų, apie 700 laiptelių ir 2 kilometrai ilgio, anksčiau tai buvęs vienintelis kelias pasiekti tvirtovę). Keltuvas užzvimbia aukštyn, kur tvirtovės likučiai slepia savo niūrią praeitį negausiuose šešėliuose. Akvedukų sistema, pirtys, baseinai. Tai stebina net ir šiandien įvertinant visas šiuolaikines technines galimybes. Nuo gynybinių sienų atsiveria Negyvosios jūros panorama, kuris skaudžiai rodo kaip žmogus pakeitė ir naikina šį unikalų kampelį. Pasipildome vandens atsargas iš šaltą vandenį tiekiančių vandens čiaupų, bei lydimi garsaus moksleivių „Šalom!” leidžiamės žemyn pėsčiomis. Kelias vingiuoja ir atsisukus atgal išties regi vinguriuojančią žmonių voros gyvatėlę, besislepiančią už vingių ir šešėlių.
O mes į žemiausią pasaulyje paplūdimį (Negyvoji jūra yra 428 metrais žemiau jūros lygio). Keistas tas pojūtis atsigulti į vandenį, kuris savo konsistencija labiau panašus į aliejų. Maudynes greičiau vertėtų vadinti mirkimu vandens paviršiuje.
Kuo naudingas maudynės Negyvojoje jūroje? Negyvosios jūros vanduo turi 20 kartų daugiau bromo junginių, 15 kartų daugiau magnio bei 10 kartų daugiau jodo nei vandenynų vanduo. Bromo junginiai plačiai naudojami raminančių preparatų sudėtyje, raminančiai veikia nervų sistemą, magnio junginiai mažina odos alergijas bei valo bronchus, o jodas teigiamai veikia tam tikras liaukas. Jei šito negana, ties Negyvąja jūra itin tankus oras – tai didžiausią barometrinį slėgį turinti vieta pasaulyje, o taip pat jame apie 10% daugiau deguonies, nei esant įprastam jūros lygiui.
Keletas patarimų dėl maudynių Negyvojoje jūroje. Dieną prieš maudynes nesiskuskite, maudynių metu nedėvėkite juvelyrinių dirbinių. Sidabro gaminiai pajuoduos (tiesa, specialiomis priemonėmis blizgesį susigrąžinsite), kiti metalai, o taip pat auksas, gali būti pažeisti. Rekomenduotini maudymosi bateliai, kad nesusižeistumėt į aštrius daiktus (jei maudotės paplūdimyje, pastarųjų greičiausiai neprireiks). Maudynių metu jokiu būdu nepanardinkite galvos po vandeniu! Jūros vandeniui patekus į akis galimas laikinas apakimas. Jei taip įvyko – paprašykite aplinkinių pagalbos bei gausiai plaukite akis gėlu vandeniu. Jei gurkštelėjote vieną ar kelis gurkšnius jūros vandens – nedelsiant kreipkitės į gelbėtojus, kad suteiktų medicininę pagalbą. Tai pavojinga jūsų gyvybei. Gerkite daug gėlo vandens, ir visai ne dėl to, kad karšta, tačiau Negyvosios jūros vanduo yra itin didelės mineralizacijos ir sėkmingai „traukia“ vandenį iš jūsų kūno. Prisiminkite ką mokėtės apie osmosą vidurinėje mokykloje.
Tiesą, sakant važiuojant pro Dead Sea Works kompanijos monstrus skauda širdį, kad jei situacija nepasikeis (vilčių, kad kažkas keistųsi, mažai) skaičiuojama, jog jūros nebeliks jau 2050 metais, kasmet jūra nusenka maždaug vieną metrą (atsitraukia per 5-8 metrus).
Dead sea works (DSW) įkurta 1930 metais išgaunanti iš Negyvosios jūros nuo magnio chlorido iki valgomosios druskos ar kosmetikai skirtų priedų. Tai pasaulyje ketvirta pagal dydį kalio karbonato trąšų gamintoja. Vakaro prieblandoje tūkstančiai jos šviesų atrodo labai romantiškai, tačiau kiekvieną minutę iš unikalaus kampelio pumpuojama, kasama ir rausiama šimtai tonų žaliavos.
Dėl žemės ūkio drėkinimo nusekinta Jordano upė teatplukdo tik 5% ankstesnio vandens kiekio. Yra projektai, kad nukreipti vandenį iš Raudonosios arba Viduržemio jūros, tačiau kol kas toliau parašų niekas lyg ir nepajudėjo. Toks liūdnas atsisveikinimas atsispindi ir nebyliame paskutiniame peizaže, kurį įamžiname sukdami laikinųjų namų link.
Nors maudynės tikrai atpalaidavo ir automobilio šviesoms plėšant tamsą lenkė prie miego, grįžtame į Eilatą. Kaip tik dar spėjame į fontanų šou. Vaizdelis šiaip sau, tad paliekame nebaigę žiūrėti. Jei Palanga (giminingas miestas Eilatui), sugalvos įsirengti kažką panašaus, tai tikėsimės bus geriau.
O rytas bus vėl pasveikina skaisčia saule ir dar šiltesne oro banga. Mašina lieka auto nuomoje, šiandien mūsų planuose maudynės. 15 autobusu nuriedame iki Coral Beach. Įėjimas mokamas, taip pat kainuoja gultai (3 eur), tačiau kėdės nemokamai. Tada GoPro į rankas, kaukę ant veido ir į … varlinuką. Pats koralinis rifas yra saugomas, todėl yra palikta nedidelė erdvė prie kranto. Tiems kurie nori pasidairyti iš giliau – lieptai virš vandens ir jų pabaigoje pliumpteli jau už koralinio rifo, bet visai greta. Tiesą sakant tiek varlinuke, tiek giliau, tik panardinus galvą po vandeniu jautiesi lyg kokiame tropinių žuvų akvariume (pvz. Klaipėdos jūrų muziejuje). Tai aštuonkojis susisukęs ir užsimaskavęs, tai gali grožėtis pulsuojančiu koralų gyvenimu arba vaikytis žuvį adatą, ar sprukti nuo stambesnių žuvyčių. Vaikus palieka be žado ir tikrai jų neištrauksit greitai iš vandens, o suaugusiems irgi ne kasdieninis reginys.
Jei pamiršote nardymo kaukę, plaukmenis – galite juos išsinuomoti vietoje. Bokštelyje budi stebėtojai, kurie įspėja mauduolius, jei šie bando patekti į užtvertą zoną. Taip pat pravartu žinoti, kad rinkti kriaukles, akmenukus kaip suvenyrus taip pat draudžiama.
Kažkaip tos maudynės neprailgo ir pavakare riedame pilnu autobusu į miesto centrą. Viešbutyje bandome išsiaiškinti kaip rytoj nusigauti iki oro uosto su 282 autobusu. Niekas negali atsakyti, pažįstami iš Lietuvos pataria pasižiūrėti centrinėje autobusų stotyje. Ačiū jiems. Taip ir padarysime.
Ryt prasideda Desert maraton, t.y. 42 kilometrai 192 metrai dykuma ir kalnais, dėl to pastebimai gatvėje padaugėjo patrulių, kurie ginkluoti automatiniais ginklais, viena grupelė nuodugniai fotografuoja mūsų viešbučio fasadą bei tyrinėja viešbutį iš vidaus.
Visus Izraelio gamtos parkus galite susirasti patogiame tinklapyje.
Paskutinė diena. Autobusų stotyje randame šios dienos autobuso 282 grafiką, tad leidžiamės šiek tiek atsipūsti ir išgerti kavos puodelį atsisveikinimui. O vėliau… Vėliau paskutinis žvilgsnis į vilnijančias šiltas, abejingas bangas ir į kelionę.
Ovdos oro uostas įsikūręs su netoliese esančia karine oro baze, tad civilinei aviacijai skirtos patalpos labiau primena baraką. Uolūs pasieniečiai išklausinėja kas ir kaip, tada dviguba bagažo patikra ir vėl lapelis, šį kartą rausvas su išvykimo data.
O Lietuva pasitinka mus gūsingomis šalto vėjo bangomis. Teks priprasti vėl.
Kiekvienas automobilis nuo 2016 metų turi įdiegtą Mobile Eye sistemą, kuri pateikia vairuotuojui informaciją apie viršytą greitį, susidūrimo pavojų, juostų kirtimą.
Lėktuvui riedant pakilimo taku akivaizdžiai matosi, kad tai didelis oro uostas tačiau tikrai skirtas ne kiekvieno akiai. Nežinia kiek vertos istorijos apie po žeme laikomus naikintuvus, bet blausus švieselių kiekis ant dieną nematomų pakilimo takų byloja, kad tai gali būti ir tiesa.
Ar buvo verta?
Pats Eilatas greičiausiai patiks tiems, kas mėgsta lietuvišką Palangą ar kroatišką Makarską. Didelę įtaką daro ir tai, kad daugelis Izraelio darbdavių priversti siųsti savo darbuotojus atostogauti čia, tad paslaugų kaina ne visada atitinka kokybę. Iš kitos pusės, Eilatas gali būti jūsų kelionės pradžia ar pabaiga po Izraelį. Labai neblogas planas atskristi į Eilatą ir apžiūrėjus visą Izraelį išskristi iš Telavivo arba atvirkščiai. Žinoma, jei mėgstate pažintines keliones. Autobuso bilietas iš Eilato iki Jeruzalės kainuoja apie 15 – 20 eurų. Pamatyti tikrai yra ką, net jei esate ir agnostikas. Tai puiki vieta pabėgti nuo vėsumos pavasarį ar vėlyvą rudenį. Sutikite, kad maudytis jūroje esant +30 lapkričio mėnesį mums kiek neįprasta 😊.
