#Nenamisėdos

Čia dvelkia kelionių vėjai…

VIETNAMAS. IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ. II dalis

2018-04-08

Mums sėdant į autobusiuką, rytas susisukęs į lietingą miglą ir geraširdžio gido veidas išduoda nuoširdų nustebimą, kad visa mūsų manta – tik viena kuprinė. Pasisukiojame po Hoi An gatveles rinkdami kitus keliautojus. Vienos moteriškės staiga susigriebia, jog pasai liko viešbutyje. Vairuotojas ramiu veidu apsuka autobusiuką siauroje gatvelėje vos neprispausdamas pora mopedų prie namo (na, čia mūsų vertinimu). Laukia 6 valandų kelionė į Hue, imperatorių miestą.

Tajų kilmės gidas (viso Vietname sugyvena apie 54 etninės grupės), ne tik aiškiai kalbantis angliškai, bet leidžia sau šiek tiek pakelti uždangą ir paliesti temas, kurios įprastai yra tabu – apie politinės ir ekonominės santvarkos pokyčius per paskutinius dešimtmečius.
Kelionė su sustojimais ir pirmasis jų – Marmuriniai kalnai. Aplankome šventyklą oloje, kelias pagodas ir į autobusą tolyn.

Kelionė su sustojimais pats geriausias būdas pasiekti Hue iš Hoi An. Žinoma, jei nevairuojate dviratės transporto priemonės.

Stabtelime tuščiame pakrantės paplūdimyje greta perlų parduotuvės. Vienas iš bendrakeleivių (beje, iš Vokietijos ir aplankęs Vilnių) išdrįsta nerti į bangas.  Perlų parduotuvėje susigundome drėkinančiu kremu.

Tokiuose parduotuvėse arba „spąstuose turistams“ įeini pro vieną galą, o išeini pro kitą. Kiekviena lentyna turi savo atskirą konsultantę, kuri kukliai stebi turistus ir pasiruošus jums padėti. Tiesa, dėl kosmetikos. Praktiškai visa ji turi odą balinančių savybių, juk balta oda toje žemės pusėje- didelė vertybė.

Visas vietinių sunkusis transportas nukreiptas tuneliu ir dabar šis pakrante vingiuojantis kelias liko daugiausiai turistams ir dviratėms transporto priemonėms. Mūsų kelionės dieną Hải Vân perėjos asfaltu velkasi lietaus debesys, tačiau trumpam prasiskiria  atverdami visą grožį. Čia driekiasi nematoma riba tarp Pietų ir Šiaurės Vietnamo. Mes leidžiamės tolyn, pro Lang Co paplūdimį, prekiautojus akacijų aliejumi, kurie verda šį aliejų čia pat pakelėje.

Tai kelias National Route 1A per Hải Vân perėją, kurį Jeremy Clarkson‘as (pamenate laidą- Top Gear?!), 2018 metais pavadino:  „a deserted ribbon of perfection—one of the best coast roads in the world“  vienu iš geriausių pakrančių kelių

Jei susigundysite įsigyti akacijų aliejaus, atminkite, kad tai labai degus skystis ir jo į lėktuvą gali neleisti įsinešti.

Hải Vân perėja

Autobusiukas suka iš pagrindinio kelio ir riedame link Thanh Toan japonų tilto apsupto ryžių laukų bei kanalų, kuriuose žvitriai plauko antys su ančiukais. Miestelyje Thuy Thanh vyksta turgūs, kur jūs galite įsigyti bei paragauti šviežią anties kiaušinį su jau šiek tiek išsivysčiusiu gemalu. Valgis tikrai ne kiekvienam… tačiau gan populiarus ne tik čia. Antys yra svarbi namų ūkio dalis, nes plaukiodamos būriais kanaluose naikina sraiges, kurios savo ruožtu naikina ryžių derlių. Iš ties ryžių derlius čia per metus nuimamas 2 kartus, Mekongo upės deltoje 3 kartus. Potvyniai, kuriuos žymi stulpas su potvynio žymomis bei akivaizdus greta plytinčios Tamzan lagūnos pokyčiai, kurioje nuo 2007 iki 2014 metų vanduo pakilo tiek, kad nebeįmanoma auginti ryžių.

Pats tiltas prigludęs prie upės ir paniręs į apmąstymus apie buvusią didybę.

Nuo 1996  metų dalis komunistinių varžtų buvo atleista. Leista verstis smulkiu verslu, tuo pačiu suteikiant kaimuose 500 m2 žemės laukuose. Išnyko maisto talonai ir anot gido iki 20 km besidriekiančios eilės prie maisto. Dėl šio skaičiaus abejotume, bet negali žinoti kaip ten buvo. 

Lang Co

Kuo arčiau Hue, tuo daugiau raudonų vėliavų su pjautuvais ir kūjais. Šalis ruošiasi Saigono (dabar Ho Chi Min) išlaisvinimo dienai. Viešbutis, nors ir padažytas, vis tiek dvelkia tarybiniais laikais. Nusimetę daiktus, pabandome surasti skalbyklą, tačiau visos atsisako imti mūsų glėbelį rūbų, o 5 kg tikrai nesurinksim, tad spjaunam į skalbimo reikalus ir gatvelėmis nubrendame į autobusiuko gido rekomenduotą užkandinę, kur mus pasodina ant medinių kėdžių, kai vietiniai sėdi plastikinėse. Čia toks mini ženklas, jog gero nelauk. Bevalgant kažkaip susimąstome, kad lazdelės maistui ne pirmos jaunystės ir jau  neblogai apkramtytos, ne vienkartinės kaip Europoje. Padavėja pasijuokia iš mūsų nesupratimo kaip valgyti patiekalą ir kantriai rodo kaip elgtis su mėsos „kotletukais“ suvertais ant citrinžolės koto: paimi ryžių popierių, prisidedi salotų ir ištrauki kotelį. Gautą ritinėlį mirkai grybų bei žemės riešutų padaže. Vat šis padažas vizualiai primenantis permaltą skystą šaltieną su stipriu lyg šiltų šlapių plunksnų kvapu ir tapo neįveikiama kliūtimi šiaip jau nejautriam skandžiui. Tad teko panaudoti kito patiekalo padažiukus. Vakaro pabaigai užsukame į kažkokį barą esantį gan didelėje sankryžoje, kurio antrame aukšte sėdėdami stebime tą žavingą vietnamietiško eismo pasadoblį. Kitose pusėje būrelis Grab (Uber atitikmuo)  motociklų vairuotojų vienas kitam rodo mobiliojo telefono vaizdus. Pabandome prisiregistruoti ir mes, tačiau nepavyksta, tad pėdiname į viešbutį savomis kojomis.

 2018-04-09

Ryte oras pritvinksta šiluma, kurios lydimi leidžiamės link Imperatorių rūmų. Pakeliui sutinkame pagyvenusį vyriškį, kuris intensyviai klausinėja iš kokios šalies mes ir žymisi tai storame sąsiuvinyje. Paminėjus Lietuvą, įvardija mūsų kaimynines šalis. Susitariam, kad dar papasakosim jam daugiau vėliau ir traukiame toliau, o dėdė užšoka ant motociklo ir dingsta minioje. Matyt, koks nors tarnybų be reklamos stebėtojas arba šiaip keistuolis. Artėjant prie Imperatorių rūmų vis labiau ausis rėžia garsas primenantis betono luitų pjovimą disku. Tai medžiuose įsitaisiusios cikados cirpia taip, kad norint susikalbėti, turi garsiai šaukti. Patyrinėję (vis ta biologų gyslelė) nupėdiname toliau. Rūmai pasitinka lyg sargybiniais apjuosti žydinčių plumerijų (dar vadinamu jostrais). Bilietai (yra galimybė įsigyti combo, su daugiau lankytinų objektų) ir mes viduje. Galbūt šiek tiek pervertinome šios vietos įspūdį, o gal reikėjo tyrinėti su gidu. Be abejonės vaizduotė atstato rūmus su visa jų didybe. Įdomu, savita ir… taip svetima mums.

Huế imperatorių miestas buvo sostine iki 1945 metų. Pradėtas statyti 1804 metais. Itin stipriai nukentėjo XX a. karinių konfliktų metu. Įtrauktas į UNESCO paveldą 1993 metais.

Prie miesto vartų mus pasigauna turistų medžiotojas su vežimėliu (rikša, nors tai nebūtų teisingas vietnamietiškas apibūdinimas). Kiek pasiderame dėl kainos bei sutariam, kad apveš aplink kompleksą ir senamiestį. Kojoms leidžiame pailsėti, tačiau vietomis žmogelio net gaila, ypač kai mus į kalną vežė. Nors išlipk. Žmogelis mus priveža prie vartų, kur galima užsikabaroti ir pažvelgti į naują ir senąjį miestą. Aprodo kulkų žymes sienose. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos (t.y. kažkur prie Rusijos), nusprendžia, kad mes privalome pamatyti Ho Chi Min vaikystės trobelę. Užsukame ir ten, tokia primenanti raudonų vėliavų epochos muziejų. Gatvelėmis pralekiame pro lūšnynus, stabtelime Lady Buda šventykloje, kur vienuolės vien moterys ir vyrams užeiti nevalia, o pabaigai, kaip jau įprasta į žavingų japonų stiliaus namų kvartaliuką, kur mūsų turėtų laukti pardavėjai siūlantys suvenyrus, tačiau saulės kaitra juos išvaikiusi ir mes maloniai pasivaikščiojame dviese po žalumoje paskendusius ir įvairiausių dirbinių pristatytus jaukius sodelius. Besukdami gatvelėmis sutariam, kad rikšos brolis (ech, visi ten jie giminės) mus nuplukdys prie visų pagodų (šventyklų). Kiek abejojame ar įmanoma nuplaukti iki Imperatoriaus kapo su sargybiniais, nes pagal žemėlapį ši vieta gan tolokai nuo upės, tačiau mūsų palydovas užtikrintai parodo plauko storumo upelį esą šiuo mes tikrai priplauksime. Jau aišku, kad kelionė žada būti su nuotykiais, bet juk to ir atvykome. Pakeliui susirūpiname, jog neturime pakankamai užkandžių ir vandens. Sustojame prie vietinės parduotuvės, kur mūsų vairuotojas padeda susikalbėti. Tokių žemų kainų kaip toje parduotuvėje nematėme visos kelionės metu.

Hue imperatorių miestas

Prieplaukoje laukia valtis su dviejų žmonių įgula: „brolis“, kokių 30 metų jaunesnis už mūsų palydovą bei mergina. Atsisveikiname su mūsų ištverminguoju rikša ir palydime akimis jį minantį krantine. O laive prasideda nuotykiai. Mergina šiek tiek kalba angliškai ir laužyta kalba paaiškina, kad į visas šventyklas tikrai neveš ir turime pasirinkti tris. Pasirenkame, tarp jų ir jau aptartą Imperatoriaus kapą. Tad ten pirmiausia ir leidžiamės.

Sustojus krante mergina rodo, kad reikia išlipti. Vingiuojam gilyn į sausumą per anot merginos jos tėvų sodą. O prie trobelės jau laukia du mopedai su vairuotojais, kurie pareiškia jog nuveš mus iki kapo, bet ne už dyką. Nors pinigai ir juokingi, bet tas maustymas šiek tiek suerzina. Pareiškiame, kad mes eisim pėsti. Vairuotojai aiškina, kad tai ilgai užtruks. Mes į tai atkertame, kad laiko turime iki valias. Vienu žodžiu tokia situacija, kurią išsprendžia mergina kiek pasiginčijusi su vairuotojais ir jų kaina nukrenta dvigubai (iki 2 USD). Gaunam šalmus ir lekiam. Tenka pripažinti, kad tame laivelyje mūsų greičiausiai nebūtų laukę iki ryto, bet šiam kartui blefas pavyko. 

Ứng mauzoliejus yra Chau Chu kalne (jokiu laivu nepriplauksi), statytas 11 metų (1920 -1931). Palaidotas Khải Định (mirė 1925), kuris artimai bendradarbiavo su prancūzų valdžia. Taip pat dėl mauzoliejaus statybų mokesčiai buvo pakelti 30%, kas nepridėjo populiarumo tarp Vietnamo žmonių. 

Pats mauzoliejus ganėtinai įspūdingas, saugomas terakotinių karių. Tikrai verta aplankyti jei būsite šiose vietose. O mūsų laivelis plukdo mus į mažesnę šventyklą, kur net bilietų pardavėjas dingęs. Apžiūrėję šį, sustojame dar vienoje, kurioje atrandame visą bonsų ekspoziciją (na gal greičiau medelyną) bei vakarėjančioje saulėje stebime kaip vienuoliai žaidžia futbolą. Toks raminantis ir gaivą nešantis atokvėpis. Kadangi su prekybiniais ir derybiniais potyriais jau esame pasisotinę, tad skrandžius papildyti nusprendžiame pagal tripdvisorių. Pliumptelime ant krėslų su vaizdeliu į gatvę ir bedame į įdomiausiai atrodančius meniu punktus. Greta teka gatvės gyvenimas: trimačių atvirukų pardavėjos, vietiniai kažkur skubantys, tingūs atsliūkinę turistai, kitoje gatvės pusėje veikia kokteilių bariukas ant ratų: popkornų aparato dydžio, bet maišantis visus pageidaujamus gėrimus. Tokia vakarinė mišrainė su mopedų gaudesiu. Išragavę savo užsakytus patiekalus leidžiamės tolyn. Aptinkame vietelę su vaizdu į gatvę iš antro aukšto, o prie šalto alaus labai tinka ir troškintos varlių kojelės. Ką ir bepridursi.

2018-04-10

Labas rytas, laikas į oro uostą. Vakar niekaip nepavyko padaryti registracijos internetu, todėl norėtųsi nuvykti anksčiau. Viešbučio pasiūlytas taksi šiek tiek pramuša tikėtinos kainos lubas, tad šliaužiame į gatvę ir deramės su taksistu. Susitariame dvigubai pigiau nei viešbučio kaina. Pakeliui aplenkiame vestuves, kur jaunikis vairuoja Jaguar, o per gėles nemato kelio. Kamštis iš paskos velkasi kelis kilometrus. Na, bet juk kažkam šventė.

Oro uostas mažiukas, o skrydžiai į Hanojų lyg mikriukai iš Vilniaus autobusų stoties į Kauną. Šioje vietoje prašovėme, pirkome skrydį ne iš pačio ankstyvo ryto, juk atostogos.  O reikėjo…  Laiko į valias, tad išnarstome oro uosto parduotuvėles apsiprekindami šilkiniais kaklaraiščiais (labai reikalingas daiktas kelionėse), marškinėliais (nes nepavyko išsiskalbti turimų) na ir dar visokių menkniekių. Pasiklausom įkaušusio jauno autralo pamąstymų apie Vietnamą, Tailandą ir Indoneziją. Skrydis vėluoja, o vakare mūsų laukia traukinys į Lao Cai. Kiek neramu dėl vis atidedamo skrydžio, bet vis tik išskrendame, ir laiko dar per akis.

Hanojuje irgi Uberis neveikia, prie Grab negalime prisijungti. Tai kaip gi nusigauti į tą traukinių stotį? Vienas vaikinukas pasisiūlo pavežėti. Pradžioje atmetame pasiūlymą, bet vėliau tenka kiek pasiderėti ir mus įsodina į nelegalų taksi. Kamščiai. Kamščiai. Kertame turgų ant bėgių ir jau traukinių stotyje. Susirandame traukinių ofisą, tačiau vaikinas nekalba angliškai. Šiaip ne taip su google pagalba išsiaiškiname, kad reikia čia ateiti 20 valandą (traukinys pagal bilietus išvyksta 21 val.). Pasiūlo eiti pavalgyti, o rajonėlis nenuteikia optimistiškai. Kad nebūtų liūdna, pasibaigia mūsų „neribotas“ internetas. Užsukame į mobilių telefonų parduotuvę įkurtą tiesiog žmogelio namuose. Vaikinukas greitai suspaudo surašo ir atgauname ryšį 10 GB už 3 EUR. KKelionei reikėtų šiek tiek užkandžių ir kokio gaivinančio gėrimo, vienoje parduotuvėlėje tarp brangių obuolių ir rusiškos degtinės (šios pilna beveik kiekvienoje parduotuvėje) aptinkame net ir lenkiško alaus. Vis tik apsiperkame kitoje su mažesnėmis kainomis. Labiausiai praliksmina doner Kebab kioskelis.

Sotūs ir apsipirkę grįžtam į stotį, kur anksčiau lankytame kioskelyje gauname bilietus ir laukiame. Bilietus pirkom per https://12go.asia/en, pasirinkom Orient express, nors skaitėm, kad tie vagonai skiriasi tik pavadinimu ir interjero spalvomis, o ir tas pats kioskelis atstovauja kelioms agentūroms. Stotyje žmonės pakyla ir išeina, o mes paskui juos. Prisigretina kažkoks padėjėjas prašo parodyti bilietus, parodom, tas pasiima ir su mūsų bilietais pradeda eiti. Ei Ei, mes neatsiliekam, bandom mandagiai sakyti, kad atiduotų, padėjėjas pasišovęs įsodinti mus į traukinį. Pašnekinęs palydoves įlaipina į vagoną, o nuvedęs į kupė paprašo tipsų. Neturim smulkių, kažkiek sukrapštom, žmogelis nelaimingas, tada norim ir tuos pačius atsiimti, jei jau per mažai. Padėjėjas burbėdamas išeina. Mes įsikuriame. Pirkome kupe, kad važiuotume dviese. Keliaujant Azijoje pravartu prisiminti, kad pradedant lėktuvų krėslais, autobusų sėdynėmis ir baigiant traukinių gultais viskas pritaikyta statistiniam Azijos gyventojo ūgiui. Tad kas yra erdvus gultas Vietnamo gyventojui – europiečiui gali pasirodyti kad trumpokas ir siauras. Traukinys pajuda ir vingiuoja tarp namų. Ranką pro atvirą langą ištiestum ir arbatos puodelį vietinių namuose pasiektum. Palydovės siūlo kavą ir gėrimus, bet mus miegas vynioja į savo paklodes.

Šiaip kelionė traukiniu- brangi pramoga. Tai ne toks traukinys, kur gali nueiti į traukinio restoraną ir pasėdėti kaip kokiam Agatos Kristi romane. Gauni kupė, padėta vaisių ir vandens, patalynė, sėdi ir važiuoji. Pabandėm prisiminti tuos laikus kai dardėdavom traukiniu Ryga-Simferopolis. Tačiau gal ir nevertėjo. Užbėgant įvykiams už akių pasakysim, kad grįžom į Hanojų su mikroautobusiuku, nerealiai pasisekė, kad buvom vieninteliai keleiviai iš Sa Pa‘os i Hanojų,o  ir bilietas kainavo kelis kartus pigiau. Nepigūs traukiniai Vietname, oi nepigūs!

2018-04-11

5:30. Goood morning Vietnam! Palydovės pasveikina šlykščia tirpia kava. Kai kas išmiegojo visą naktį be emocijų, o kai kas visą naktį prasivartė ir beveik nesudėjo bluosto. Rytmetis vėsus, o turistų medžiokliai stotyje jau laukia savo aukų. Vis tik mes susimokame 30000 VDN ir įsispraudžiame į autobusiuką su vietiniais vykstantį į Sa Pą. Kelias vingiuoja aukštyn, o tirštas rūkas patikimai slepia terasas. Miegas nesitraukia ir siūbuojantis autobusiukas virsta besisūpuojančiu lopšiu. 8 valandą išlipame prie pat viešbučio, nusprendžiame pabandyti laimę gal netyčia pavyks įsiregistruoti anksčiau.

Jei iki šiol manėme, kad jau esame patyrę viešbučių svetingumą, tai šis viešbutis bei jo recepcionistas Kim‘as nurovė stogą. Apsnūdę ir gerokai nuvargę buvome pasodinti bei pagirdyti cinamono arbata. O tada (iki šiol juokiamės prisiminę šią mūsų istorijos vietą), Kim‘as nutaisęs rimtą veido miną pareiškia, kad turi dvi naujienas. Pirmoji, kad mūsų kambarys jau paruoštas ir mes galime įsikelti jau dabar. Antroji, jog viešbutis už tą pačią kainą mus duoda geresnį kambarį. Kažkaip viskas pernelyg siurrealistiška ir per gerai, kad būtų tiesa (o tai jau signalas keliautojui, kad tave greičiausiai bandys apmauti). Tačiau tai tiesa. Kambarys su vaizdu į Sa Pą, nedidele bibliotekėle, PC su internetu ir nemokamu vyno buteliu. Vynas, anot viešbučio, priklauso nes mes pirmieji iš Lietuvos. Greičiausiai tai melas, bet paglosto savimeilę. Viešbučio adresas: http://www.sapahorizonhotel.com/accommodation.html

O mums rūpi dušas ir trumpas prisnūdimas ir vėl kupini jėgų jau registratūroje. Gido paslaugų atsisakome ir leidžiamės nurodyta kryptimi bei su žemėlapiu tolyn. Tik išėjus Hmong‘ų moteriškė su vaikučiu siūlo pirkti juostas, bet mes kažkaip išsisukame ir einam toliau. Nevertėtų apsigauti su Hmong‘ų moteriškėmis. Jos ištvermingai gali žingsniuoti dešimtis kilometrų greta jūsų kol jūs iš jų nupirksite suvenyrą. Apie tai pasakojo straipsnyje Ignas iš LRT, o mes perskaitėm ir labai nebenustebom. Pakeliui parduotuvėje nusiperkam skrybėlę, susimokame parko mokestį ir vėl sutinkame vietines, siūlančias savo paslaugas. Ir čia atrandame tokį stebuklingą žodžių junginį: no money. Suveikia iš karto, ir ramiai žingsniuojam toliau. Rūko properšose švysteli ryžių terasos, bet debesys plaukioja žemai ir kukliai  atidengia tik vieną kitą terasą. Kaip ir šiek tiek liūdnoka jei nieko nepamatysim. Miestas atrodo lyg kabėtų virš debesų jūros. Bežingsniuojant netoli mūsų sumėto motorolerį ir europiečių pora plojasi į pakelės žvyrą. Viskas baigiasi nubrozdinimais ir išgąsčiu. Gal ir gerai, kad mes pėstute. Leidžiamės žemyn link ryžių terasų, pyškindami fotoaparatu bei vietinėms moteriškėms burbėdami atrastą burtažodį. Vis tik saulė išsklaido debesis. Grooožis! Apačioje matome grupeles turistų. Po terasas galima keliauti ir dvi dienas, naktį praleidžiant pas vietinius. Bet kol kas ta mintis nežavi, gal kad pirma kelionė į Aziją. Dar reikėtų šiek tiek prisijaukinti tolimus kraštus.

Vis žemyn ir žemyn. Terasos jau virš mūsų galvų, o žingsniuojant per kaimelį parimęs ant mopedo nuobodžiaujantis jaunuolis pasiūlo pavežėti aukštyn. Sutariam, kad mes grįšim kai pavargsim, bet dar pasivaikščiosim. Kaimelyje greta upės, tėvas su dviem vaikais rankiniu plūgu dirba žemę braidydami iki kelių vandenyje. Terasose tolėliau buivolai tingiai ganosi, o keliu su mumis lyg koks šunelis žingsniuoja juoda paršavedė. Tokia delegacija ir grįžtame įki vaikinuko, kuris nepakeitęs abejingos veido išraiškos rodo, kad ant to mažo motociklo liptume dviese. Na ir varom į kalną trise motociklu, neskaitant kiaulės (tiesa ji greit liko savo kaimelio purvo vonioje). Važiavimas siauru, vingiuojančiu keliuku suteikia peno apmąstymams apie draudimą ir artimiausią matytą ligoninę.

Išlipame centre, kur vietinės moteriškės susišūkavusios šaižiais balsais apgula atvykusį japonų turistų autobusą. Mūsų nebekalbina, matyt vietinis telegrafas veikia itin greitai. Miesto centrą drasko viešbučių- monstrų statybos, kurie sudarkys šio nuostabaus kampelio peizažą negrįžtamai. Galbūt todėl, mažieji viešbutukai taip neriasi iš kailio, kad įtiktų svečiams. Akimirką pasvarstome galimybę pakilti gondolomis į kalnus.

Fansipan – aukščiausias kalnas Indokinijoje – 3143 m, turintis daugybę kvapą gniaužiančių vietelių), kuriuose kelionės metu per žinias rodė iškritusį sniegą. Bet pavargę mes kažkokie, paliekam tai kitam kartui, nors žinant, kad gondolos atsirado tik 2016 metais, o iki tol pasiekti tuos kalnus buvo nemažas iššūkis, gal vertėjo, bet….

Prisėdam restoranėlyje trumpam užkąsti, vėliau į viešbutį, kuriame ir šiek tiek numingame, kur mus pažadina beldimas į duris- viešbučio dovana -popiečio kokteilis į kambarį. Tad ir vėl traukiam į miestelį. Prisėdame terasoje su vaizdu į slėnį, kur geriam kokoso gėrimą tiesiai iš kokoso riešuto (taip egzotiškai atrodo, bet tik atrodo, skonis nevisai atitinka išvaizdą). Vakaro šešėliai nusidriekia per turėklus ir nubėga tolyn panardindami slėnį į tamsą. Tolumoje nematomais tamsoje keliais zuja jonvabaliai- motorolerių šviesos. Mūsų viešnagė Sapoje praktiškai baigėsi.

Viešbutyje randame išplautus ir išdžiovintus savo drabužius, kuriuos pridavėm kiek daugiau nei prieš 2 valandas. Oho, tikėjomės juos geriausiu atveju tik ryte gauti. Kimas patikina, kad susiskambino ir su mūsų užsakyto mikroautobusiuko firma, ir mus rytoj paims tiesiai iš viešbučio kelionei į Hanojų, tad nereiks eiti į centrą ieškoti stotelės.

O Sapa užgriūna debesų bangos.

Kelionės I dalis https://nenamisedos.lt/vietnamas-is-pietu-i-siaure-i-dalis/

Sapa

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

2 Komentarai

  1. Vaida birželio 12, 2019

    Mes važiavome traukiniu Hue-Ninh Binh. Kainavo apie 29 eur, kelionė buvo per naktį, užtruko 12 valandų, bet turėjome savo gultus, aš išsitiesusi kokias 8 valandas tikrai miegojau. Sutaupėme nakvynei, o ir išsimiegojau visai neblogai, tai traukinius įvertinčiau teigiamai 🙂 Ir jie vis tiek pigesni negu pirkti skrydį paskutinę minutę.

    • Nenamisėdos birželio 13, 2019

      Patys traukiniai tikrai tvarkingi ir viskas puikiai. Tik vienam komandos nariui niekaip nepavyko užmigti kai tuo tarpu kitas mėgavosi saldžiu miegu. O į Hanojų grįžom super liukso mikriuku, kurį buvome užsisakę internetu. Ir… buvome vieninteliai keleiviai. apie tai paskutinėje pasakojimo dalyje jau netrukus 🙂

Komentarų: 0

© 2019 #Nenamisėdos

Temą sukūrė Anders Norén