JAPONIJA. PASAULIO PAKRAŠTYS II DALIS

Trečia diena.

Pirma mūsų istorijos dalis pasislėpusi čia.

Ankstyvą sekmadienio rytą skaisčiai šviečia saulė, o vakar dienos lietaus nelikę nei lašo. Pirmas lankytinas objektas- Japonijos imperatoriaus rūmai stovintys Edo pilies vietoje. Nuo mūsų viešbučio netoli, tad pėdiname pėstute. Bevingiuojant tyliomis gatvelėmis prabėga vienišas bėgikas, ofisų apsauginis su nedingstančia šypsena pasisveikina su mumis. Tingus sekmadienis. „Matyt sportas nėra labai jau populiarus“ tarsteliu sau mintyse…

Pasukame link pačių rūmų, o tuo metu tvenkinio pakraščiu prabėga vorelė bėgikų. O už jų…. nesibaigiančios vorelės sportuojančių. Skirtingai nuo mums įprasto vaizdo, kai rytmetinės bėgimo treniruotės dažniausiai griežiamos solo, na dar duetu, o čia… ištisos virtinės vienas paskui kitą kantriai dėlioja kojas vis labiau kaitinančios saulės apsuptyje. O taip, paskubėjau su išvadomis.

Apjuosti dangoraižių dantimis pasirodo XV amžiaus Edo pilies sienų apsupta Japonijos imperatoriaus rūmų teritorija. Šis vaizdinys atsikartojo visoje mūsų kelionėje, kur greta šimtmečius menančių statinių įsiliejo šiuolaikinis pasaulis palikdamas pagarbų atstumą šalies istorijai. 

Tiesa, pačių rūmų nepamatėme, nes tai nėra atvira visuomenei vieta, turbūt dėl to, kad juose gyvena imperatoriška šeima. Į pačią teritoriją galima patekti porą kartų per metus, taip pat siūlomos ekskursijos į viduje esančias vietas su japoniškai kalbančiu gidu.

Nepatekome pro vienus vartus, pasižiūrėję į schemą linguojame link vartų pro kuriuos turėtų įleisti į Imperatoriaus rūmų sodą (darbo laikas ). Apsauga apžiūri kuprinės turinį ir pirmyn. Pats sodas nedidelis ir klajojant jo vingiuotais takeliais atrandame nedidelių perliukų. Pats metas judėti tolyn. Gatvės pamažu pildosi praeiviais, o mūsų skrandžiai kažką burba apie pusryčius.

Dauguma Tokijo taksi automobilių atrodo lyg nužengę iš retro paveiksliukų. Gyventojų automobiliai dažniausiai panašūs į kubus.

Prisėdame 7-Eleven parduotuvėje lengviems pusryčiams.

Šiose parduotuvėse yra galimybė prisėsti ir užkąsti įsigyto maisto. Taip pat yra mikrobangų krosnelės bei karštas vanduo ir kavos aparatai. O svarbiausia čia yra bankomatas (juose su revolut kortele galėjome nusiiminėti nemokant žvėriškų papildomų mokesčių). Šio tinklo parduotuvės dirba 24 valandas, 365 dienas per metus. Jei  nežinosite kaip užsisakyti maisto – ši vaizdinė instrukcija jums padės.

Pasukę į vieną iš gatvelių patenkame į mažą gatvės maisto festivalį, tiesa vyrauja kinų maistas, tačiau yra ir gatvės knygynas, kuriame eilė ilgesnė nei prie patiekalų. Visi vienkartiniai indai išrūšiuojami prieš metant į atskiras šiukšlių dėžes. Trumpam pasislepiame metro ir išlendame greta Shinjuku Gyoen nacionalinio parko.

O čia piknikas vyksta visu pajėgumu, pats parkas šiek tiek nukentėjęs prieš kelias savaites siautusio taifūno, tad kai kurios vietos lankytojams nepasiekiamos. Parkas nemažas, aptinkame jau pradedančių rudens spalvomis liepsnoti klevų, bei dar vis žydinčių rožių alėjų. Tačiau smagiausias atradimas – oranžerija. Aptinkame ir kalankę (bendrinėje kalboje vadinamą tiesiog paleistuve) bei žibutę, o kur dar vanilė, vabzdžiaėdžiai augalai ar tai ką mes auginame namie vazonuose kaip egzotiką, čia labiau panašėja į krūmus. Laikas tirpsta, nes turime iš anksto nusipirkę bilietus į Japonijos anime meką Ghibli studijos muziejų

Ghibli studija yra sukūrusi jau klasika tapusius anime filmus kaip “Mano kaimynas Totoro”, “Keliaujanti Houlo pilis”, „Princesė Mononokė“, “Nausikaja iš vėjų slėnio”. Įkurta 1985 metais tiesiog pakeitė anime pasaulį. Pirmą kartą su vaikais pažiūrėjome kiek daugiau nei prieš 10 metų ir jie iki šiol liko ištikimi anime žiūrovai. Norint patekti į studiją, reiktų bilietais pasirūpinti prieš mėnesį, pirkti einamojo mėnesio 10 dieną kitam mėnesiui ir kainuoja apie 9 € (1000 ¥)

Pats muziejus tikra pasakų karalystė vaikams bei šioks toks grįžimas į vaikystę tėvams. Tiesa, viduje fotografuoti ir filmuoti draudžiama.

Kol nardėme po anime pasaulį miestą apgaubė vakaras. Pats laikas pajusti tikrą didmiesčio kvėpavimą, o kaip prieš tai nepasistiprinti? Žinojome slaptą vietelę netoli Shinjuku „Rotating sushi Oedo Shinjuku Nishiguchi shop“ (adresas, kaina: 149 ¥/2 vnt.). Kiek paklaidžioję atrandame užkandinę, kurioje sušiai sudėti ant lėkštučių važiuoja ratu. Žalia arbata iš  miltukų – nemokamai. Ir… sušiai važiuoja ir važiuoja. Mes valgome ir valgome. Kiek neramu buvo ar tikrai viena lėkštutė kainuoja apie 1,3 euro. Tačiau padavėjas suskaičiuoja lėkštutes ir susimokame už tiek, kiek sukirtome.

Toliau iš filmų puikiai pažįstama Shibuya sankryža. Tai viena iš labiausiai apkrautų perėjų pasaulyje, o juolab už kelių dienų Helovynas. Jaučiasi, kad kostiumais pasidabinę ir po jais pasislėpę jaunuoliai (ir ne tik) dar tik apšilinėja. Policininkai stengiasi suvaldyti žmonių upes, taip pat visur kabo įspėjimai apie būsimus ribojimus bei patikras per Helovino šventę (2018 metais per šią šventę Shibuya žuvo 5 žmonės).

Japonai švenčia ne tik savo tradicines šventes, bet visa galva pasineria ir į Kalėdinį šurmulį, ir į Helovyną, ir į kinų Naujus metus. Ir tas pats su religija. Iš wikipedijos sužinojome, kad Japonijai būdingas sinkretizmas – kai tas pats žmogus gali susituokti pagal krikščioniškąsias tradicijas, o būti palaidotas pagal budistų ir atvirkščiai.  

Geriausias vaizdas į sankryžą atsiveria iš Starbucks antro aukšto, tačiau mūsų jau nebeįleidžia (pasirodo tik iki 20:00 valandos) tad tenka apsisukti nieko nepešus.

Geriausias vietas su vaizdu į Shibuya perėją galima rasti čia

Greta pačios Shibuya stoties yra pats žymiausias paminklas  šuniukui vardu Hatčiko (pamenate, yra filmas su Ričardu Gere‘u), kasdien devynerius metus ateidavusio laukti savo mirusio šeimininko. Prasibrauti pro minią ne taip jau lengva, o jei būtinai norite įsiamžinti greta skulptūros – tai dar tektų ir eilėje pastovėti.

Kiek pasidairome po greta esančią skanėstų ir delikatesų parduotuvę, nusprendžiame čia sugrįžti rytoj ryte.

Ketvirta diena

Labas apniukęs ryte. Shibuya perėja atrodo lyg išmirusi palyginus su vakarykščiu vakariniu siautuliu. Susirangome Starbucks antrame aukšte atsigerti kavos, o ir Hatčiko  atrodo linksmesnis kai jo nesupa minia. Paliekame Tokyo ir judame į Kamakurą. JR pasas bus aktyvuotas nuo rytojaus, kadangi iš Tokyo iki Kamakuros (tiksliau Kita-Kamuakura stotelės) nusigauti tekainuoja 8 eurus.

Kamakura – dabar – tiesiog pajūrio miestelis, turtingas šventyklomis, vienuolynais ir įdomiais objektais, šiandien vadinama Rytinės Japonijos Kiotu. Gal todėl pirmiausia užsukome čia, kur ženkliai mažiau žmonių ir gali labiau pajusti buvusio Japonijos centro (XII-XIII amžiuje) alsavimą.

Kiek nedrąsiai žingsniuojame Engakuji šventyklos laiptais, kur prieš akis atsiveria XIII amžiaus šventyklos kontūrai. Neįprastos formos, matytos tik nuotraukose bei televizoriaus ekrane sušvinta kitomis spalvomis.

Taip pat įdomus faktas, kad visos budistų šventyklos žemėlapiuose žymimos svastikos ženklu. Taip, visi žinome, kad šis ženklas buvo tiesiog netinkamai panaudotas , bet kol priprantame, šiek tiek keista.

Kiekviena lyg ir vienoda, tačiau skirtinga savaip. Vienur kiek pribloškia medžio raižiniai ar šventyklos kieme augantys ir šimtmečius skaičiuojantys medžiai. Kyštelime nosį ir į kapines. Prie kiekvienos šventyklos galima nusipirkti korteles, kuriose užrašomas linkėjimas ar noras. O prie šventyklų vėjyje plevena rašteliai su kitomis kortelėmis. Čia trauki ir sužinai savo likimo vingius. Jei palinkėjimai sėkmingi- pasiimi, jei ne itin geri- palieki šventykloje.

Į vieną iš šventyklų tenka kopti kelis šimtus stačių laiptelių, o ir kuprinė pasirodo jau ne tokia lengva. Prisėdame išgerti matcha bei kombucha arbatų. Skonis nesužavi, bet vaizdas iš terasos ir ištiestos kojos suteikia gyvenimui naujų spalvų.

Kitas šventyklų kompleksas Kenchoji, įspūdingas ne tik objektų kiekiu, bet ir dydžiu. Įeidami gauname gan išsamią informaciją anglų kalba ir rekomendaciją aplankyti antrą valandą vyksiantį koncertą. Šventyklos lubose išpieštas drakonas atrodo nusileidęs iš japoniškų filmų, o kur dar auksiniai ir raižiniais papuošti šventyklos vartai. Už kiekvienos šventyklos prigludęs didesnis ar mažesnis japoniškas sodelis su galimybe prisėsti ir pasisemti harmonijos. Tą įspūdį sustiprina ir tai, kad mums pasiūlo prisėsti ir paklausyti tradicinės muzikos festivalio atlikėjų. Pasirodymas labiau primena dainuojamąjį teatrą. Kiek paklausę traukiame toliau. Dar viena porcija Hansobo šventyklos stačių laiptelių, kur mus pasitinka mitinės būtybės kai kurios simbolizuoja ir mūsų suvokimo atitikmenį- velnią. Nuo terasos atsiveria vaizdas į tolius paįvairintus aštriais kalnų dantukais. Sodeliai kruopščiai prižiūrėti, praeidami net sutinkame moteriškes kurios uoliai ravi… samanas. Smulkmenos čia be galo svarbu, viskas turi būti idealu. Net pievelė.

Prie kiekvienos šventyklos yra indai nusiplauti rankas ar praskalauti burną. Svarbu žinoti, kad panaudotą vandenį negalima pilti atgal.

Šeimos keliauja iš šventyklos Tsurugaoka Hachiman-gū, kur net patys mažiausi nariai sunkiai eina suvystyti tradiciniuose kimono. Stabtelime prie pramogų vaikams, kur tarp saldumynų ir ledų pardavėjų įsiterpęs ir dėdė siūlantis su sieteliu pasemti žuvelių: kas pasems daugiau žuvelių – tas laimėjo. Pasižvalgome ir po greta plytintį parką. Nors žmonių daug, tačiau šurmulio beveik negirdėti. Kas prisėdęs grožisi ežeru ar žvilgsniu lydi vėjo gūsių šėliones medžių viršūnėse.

 Na, o mums jau laikas judėti link savo nakvynės vietos, kuri yra netoli smėlėtų Kamakuros paplūdimių. Centrinėje gatvėje vis labiau jaučiasi, kad artėjame prie pramoginės dalies ir kuo arčiau jūros, tuo panašiau į šiuolaikinį pajūrio kurortinį miestelį.

Dėmesį patraukia tai, kad nemažai vietų aiškiai pažymėta kiek metrų esi virš jūros lygio, o ant kai kurių pastatų parašyta jog pastatas skirtas kaip priebėga nuo cunamio. Ant šaligatvių rodyklėmis nurodyta evakuacijos kryptis esant cunamio pavojui.

Pasiekiame nakvynės namus, kurie tokie fancy. Gauname kambarį, WC ir dušai bendri. Antrame aukšte WC skirtas tik moterims. Administratorė pasiūlo sudalyvauti gyoza gaminimo vakarėlyje. Kodėl gi ne? Įdomu išmokti kažko naujo. Dar turime šiek tiek laiko tad patraukiame ieškoti didžiausios Budos statulos. Saulė pasislėpė už kalnų ir tenka išsitraukti megztukus, nes oro temperatūra atvėsta iki +12C. Naktiniais skersgatviukais prieiname šventyklą, kuri deja, jau uždaryta. Pėdiname atgal gaminti gyozų.

Mūsų nedidelė kompanija: ispanas (55 atostogų dienos), mes (20 atostogų dienų) bei du japonai (15 atostogų dienų) bei dvi jaunos mokytojos. Tas atostogų dienas išsiaiškinome bandydami sulipdyti gyozas ir jas kepdami ir bandydami išsiaiškinti kas visus mus atnešė į šį jaukų kambarėlį. Paragaujame sake.

Sake, kažkodėl pas mus vadinama ryžių degtine arba vynu. Iš ties šis gėrimas pagal savo gamybos technologiją artimiausias būtų alui, tik stiprumas apie 15 laipsnių. Teisingiausia turbūt būtų vadinti ryžių gėrimu.

Pavaišiname maisto gamintojus lietuviška „Starka“. Jaunimas susižavi jos deriniu su cola. Tačiau nuovargis nugina mus poilsiui, juolab rytoj mūsų laukia intensyvi diena.

Penkta diena

Pirmieji stovime prie Didžiosios Budos Kotoku-in šventyklos, kuri antra pagal dydį Budos statula Japonijoje. Mieguista bilietų pardavėja kiek nustebusi nuo mūsų entuziazmo, tai paklaidžiojame po šventyklą praktiškai vieni bei sumokėję keliasdešimt centų įsirangome ir į skulptūros vidų. O mūsų dar laukia Hasedera šventykla, esanti miško šlaite, pribloškianti Jizo budų statulėlių kiekiu. Pačios šventyklos grožis verčia aiktelti. Kažkaip net nesinori judėti, kad tas vaizdas išliktų ilgiau atmintyje. Kiek prajuokina įspėjimai saugotis paukščių, kurie pasirodo čia taikosi atimti maistą.

Ir reikia judėti tolyn. Pirmasis krikštas su JR pasu ir shinkansenu.

Turint JR pasą vietas traukinyje galima rezervuoti JR ofisuose kiekvienoje stotyje, nuo 2020 metų ši galimybė atsiras ir naudojant internetą. Rezervacija nemokama ir labai rekomenduotina jei keliaujate apkrautais maršrutais bei japonų švenčių metu.

Klestelime į senuką Fujisawa linijos elektrinį traukinuką, kuris atrodo lyg iš filmo. Stotyje nusiperkame bento dėžutes su pietumis.

Bento dėžutės, tai maistas skirtas keliaujantiems. Jų galite įsigyti stotyse pagal piniginės storį, alkanumo lygį. Patys japonai patys ruošia bento dėžutes su užkandžiais. Namuose gamintose bento labai svarbios smulkmenos, neretai gražiai sudėliotu maistu norima įprasminti ir žinutę, pavyzdžiui „Myliu tave“.

Šokam į anime herojais pasipuošusį traukinį, kad pasiektume Kawaguchiko miestelį, iš kurio turėtų atsiverti gražiausias vaizdas į visos Japonijos simbolį ir aukščiausią kalną- Fuji. Tiesa, nors naudojamės JR pasu, bet atkarpa iki Kawaguchiko yra mokama ir su juo.

Kaip silkutės riedame autobusu, atstovime eilę į funikulierių. Ir…. Fudzijama (arba tiesiog Fuji) kalnas pasitinka mus užsiklojęs storais debesų patalais patikimai slepiančiais visą jo grožį. Valandėlę palaukiame, tačiau viršūnė tik trumpam švysteli debesų properšose ir vėl pasineria į ūkanas. Nepasisekė. Vienas japonas siūlo nusifotografuoti ir photoshopo pagalba nutrinti debesis už 12 €.

Stovime stotelėje laukdami autobuso, o jie važiuoja pilni ir vairuotojas tik pristabdo prie stotelės ir pakelia plakatą su anglišku užrašu „Sorry, I‘m full“. Niaukstosi,  palengva sutemos šliaužia į slėnį. Mes riedame į savo nakvynės vietą. O ji tikrai įspūdinga. Tradicinis japonų namas, kuriam 300 metų – ryokanas (tikrai galim rekomenduoti Daikokuya Mt.Fuji).

Nusiauname batus, šeimininkė džiaugsmingai praneša, jog būsime vieninteliai svečiai šią naktį. Prieš tai paklausiame kur papildyti išsekusias grynųjų pinigų atsargas. Gatvelėmis linguojame ieškodami bankomato. Pasirodo ne taip lengva jį rasti. Po geros valandėlės klajonių galų gale jį aptinkame. Prekybos centre perkant vakarienę (jau ne iki užkandinių buvo), pardavėjas pasiūlo traukti bilietėlį. Laimime užpilamų makaronų dėžę.

Batus paliekame lauke, berods batų viršūnes nukreiptas į namo vidų (būtų didžiulė nepagarba su batais lipti ant tatamio), o ryte išvykstant radome tvarkingai padėtus batų nosimis į lauką. Tradicijos ir prietarai čia persismelkia net ir išmaniųjų telefonų bei apps‘ų pritvinkusį pasaulį.

Užkandę pradedame tyrinėti ryokaną. Prieškambaryje greta senovinio samurajų šalmo bei muškietos atrandame knygas, bei tai kas iš pradžių atrodė tik bereikalingi rakandai, pasirodo tai samurajų reikmenys skirti kovos treniruotėms. Tarp medinių kardų, lankų su strėlėmis bei iečių užkišta ir tikrų tikriausia katana. Nedrįsome be šeimininkės liesti, o ir paklausti nepavyko.

Už popierinių namo sienų šniokščia lietus, patogiai ir šiltais įsirausiame ant žemės patiestuose pataluose. Tai buvo viena iš įsimintiniausių nakvynių visos kelionės metu.

Šešta diena.

Ryte mūsų laukia prausimasis triviečiame duše sėdint ant mažų kėdučių (tikrai pasisekė, kad vieni), ir gerai, kad paslaugi šeimininkė įjungė žibalinį šildytuvą, nes kitaip būtų vėsoka. Atsisveikiname su ryokanu ir jo istorija apžiūrėdami greta namo esantį sodelį. Lyja kaip iš kibiro. Liūdna, nes taip ir nepamatėme Fuji. O mūsų laukia kelionė į Matsumoto. Kažkaip nusivylę JR pasu, nes vėl reikės iš Kawaguchiko grįžti mokama JR linija iki artimiausio persėdimo, nusiperkame bilietus autobusu, nuvežančiu tiesiai į Matsumoto per Kofu (tiesa, galėjome dalį pavažiuoti autobusu ir tada peršokti į JR traukinį, kad nevažinėti traukiniais ratais, bet tuo metu sugalvojom taip).

Lietus nesitraukia. Skubame į viešbutį, kur gauname kambarį skirtą rūkantiems. Jau pamirštas reikalas mūsų kraštuose. Paprašome pakeisti. Beeidami aptinkame, kad muziejuje vyksta Yayoi Kusamos paroda, kuri pasirodo gimė šiame mieste. Tikrai nepraleisime progos pasižvalgyti. Pasižiūrėti vienos iš žymiausių jos skulptūrų – moliūgo kai kurie važiuoja net į Naoshimos salą, o mes apžiūrime ją čia. Deja, fotografuoti parodoje griežtai draudžiama.

Toliau, Matsumoto pilis, dar vadinama juodąja arba varno pilimi. Viena iš gražiausių ir žinomiausių Japonijos pilių (o jų tikrai daug), pastatyta XVI amžiuje. Turbūt nelabai kaip ir aprašysi, nes pilis apsupta tvenkinio su karpiais bei parko, kurį juosia šiuolaikiniai pastatai. Toks istorijos lašelis ant modernaus miesto žemėlapio.

Pinigai Japonijoje paduodami dviem rankomis. Suglamžyti ar įplyšę banknotai gali būti palaikyti blogu ženklu. Gal todėl visi banknotai atrodo kaip nauji.

Bandėme gauti pavalgyti Tripadvisoriaus išgirtoje Nawate gatvelėje, bet visos įstaigos lyg prieš veterinarijos ar mokesčių patikrinimą, buvo užvėrusios duris. Tad pasidairę bent išgėrėme kavos jaukiam bare. Grįžtame prie Matsumoto pilies sutemus, pažiūrėti kaip atrodys nutvieksta prožektorių auros. Slėpdamiesi nuo vėsoko vakaro įsirangome į vietiniais užkimštą užkandinę. Skrandis ilgesingai prisimena visus lietuviškus patiekalus ir piktai burba pagalvojus apie ryžius.

Renkantis užkandinę labai padeda tikslios patiekalų plastikinės kopijos prie įėjimo. Tikri meno šedevrai tiksliai atkartojantys tai ką rasite lėkštėje.

Septinta diena.

Pusryčiams išbandome pūdytų sojos pupelių. Kažkaip nesužavi nei pagal konsistenciją nei pagal skonį. Tad stiprinamės kitais patiekalais juk mūsų laukia šiek tiek pasivaikščiojimo.

Jei pas mus ryžiai dažniausiai sutinkami kaip garnyras, tai čia jie pagrindinis patiekalas, prie kurio gali pasirinkti mums įprasto maisto tik kaip akcento. Taip pat neapsigaukite, kiaušiniai dažniausiai būna nevirti.

Iš tiesų ši diena buvo suplanuota aplankyti sniegines beždžiones, kurios ateina pasišildyti į šiltąsias versmes. Jas lietuvių keliautojų tarpe išpopuliarino kelionių šamanai Vytaras bei Marčius. Tačiau prieš kelias savaites praūžęs taifūnas beždžiones išvaikė, tad mums beliko tik stebėti per internetines kameras tuščius baseinukus bei liūdnus turistų veidus. Tiesa, pasibaigus mūsų kelionei beždžionės grįžo, o kameras ir dabar dar retkarčiais patikrinam (jei ekranas juodas, tai tiesiog dėl to, kad Japonijoje jau naktis ;)). Kadangi beždžionės nusprendė šalti kažkur kalnuose mes pasirinkome pasivaikščiojimą iš istorinio kaimelio Magome į kitą taip pat istorija dvelkiantį kaimelį Tsumago.

Kaimeliuose draudžiami elektros kabeliai, kad negadintų kraštovaizdžio. Taip pat išlikę senieji namai bei gatvių struktūra. Einant iš Magome daugiau tenka eiti į pakalnę, pasirinkus priešingą kryptį tektų daugiau įveikti įkalnės. Taip pat reikia susižiūrėti išvykstančius autobusus, kad netektų naudotis taksi, kad privežtų iki geležinkelio linijos.

Šis takas yra ilgo kelio Nakasedo atkarpa ir išlikęs nuo Edo periodo. Iš ties jis jungė Edo (t.y. Tokyo) su Kiotu. Lyg senosios ir naujosios sostinės jungtis nusidriekusi 539 kilometrus. Viso kelyje yra 69 sustojimai (miesteliai). Mūsų planuojama atkarpa tik juokingų 7,7 kilometrų ilgio. Pati trasa nesudėtinga, gerai prižiūrėta. Kas kelis šimtus metrų yra varpai (na, gal varpeliai) meškoms baidyti. Priėjus reikia paskambinti, kad meškos, jei tokių būtų, išsilakstytų. Tačiau įvertinus einančių ir skambinančių srautą bei tai, jog kas antras turistas prisipirkęs barškančių pakabukų, tos meškos greičiausiai pasislėpusios ir dar ausines užsidėjusios. Pasivaikščiojimas įdomus, jog žingsniuoji nuo bambukų iki spygliuočių miškų.

Kertant kaimelius vietiniai džiovina vaisius ar riešutus. Tiesa, turistų dėmesiu tikrai nesidžiaugia. Teko stebėti situaciją kai ravintį lauką japoną fotografavo australas, nepaisydamas garsaus kelis kartus pakartoto „No photo“.

Beveik pusiaukelėje atrandame namą, kuriame galima apžiūrėti naudotus žemės ūkio ar buities padargus bei ugniakurą. Paslaugus senolis nemokamai įpila arbatos. Čia turbūt buvo vienintelė vieta, kur buvo palikta dėžutė arbatpinigiams. Viename iš kaimelių prie durų mus tingiu žvilgsniu nulyti akita. Šiaip augintinių Japonijoje daugiau nei gyventojų.

Japonijoje maitinimo įstaigose arbatpinigiai nepaliekami.

Meškų nematėme, tačiau sutikome daug žmonių su šypsenomis. Toks geras bendrystės jausmas, o dar galimybė nors šiek tiek pabūti gamtos apsuptyje. Tsumago gatvelės su senaisiais namais ir prekiautojais dar pilnos maklinėjančių turistų, tačiau iki paskutinio autobuso jau ne tiek daug laiko. Visa laimė, kad atkiūtiname į stotelę šiek tiek anksčiau. Už mūsų nugarų nusidriekė ilgoka eilė. Tad autobusu riedame kaip šprotai skardinėje, bet juk svarbu, kad tilpome.  

Viešbutyje ieškodami laudromato (savitarnos skalbyklės) aptinkame, kad čia visa biblioteka komiksų. Gali pasiimti ir paskaityti, jei moki japonų kalbą.

Viešbučiai pritaikyti keliaujantiems, praktiškai visuose yra mokamos arba nemokamos savitarnos skalbyklės. Kambariuose be šlepečių gausite vienkartinių priemonių, tokių kaip dantų šepetukai, šukos, kepuraitės, gumytės plaukams, kempinės, nekalbant apie šampūną, kondicionierių ir dušo želę. Taip pat visose yra blogo kvapo neutralizatorius, kurį galimą purkšti ant rūbų ar batų. Pats nekvepia, bet naikina blogą kvapą. Dažnai būna ir pižamos.

Kiek pailsėję leidžiamės paklaidžioti po vakarėjantį miestą. Užklystame į oficialią Tokyo olimpinių žaidinių suvenyrų parduotuvę. Keletas smulkmenų nugula kuprinėje. Bevakarieniaudami išbandome sake degustaciją bei stebime po darbo dienos besiilsinčius įmonių darbuotojus. Vien pažiūrėjus gali matyti kuris čia viršininkas ir kurie vos gyvi, bet privalo kantriai sėdėti drauge ir klausytis ilgų pasakojimų.

Aštunta diena

Vėl shinkansenas. Lekiame į Takayama, aišku tas lėkimas šiek tiek užtrunka ir tikslą pasiekiame tik apie pietus.

Atstumas iš Matsumoto į Takayama apie 85 km. Galima važiuoti tiesiogiai autobusu – 3 valandos ir bilietas apie 27 eurai, arba nemokamai JR paso turėtojams  – 5 valandos  ir 2 persėdimai.

Takayama žinoma dėl savo aukščiausios rūšies hida jautienos (kuri lygiuojasi su wagu), aukštos kokybės medienos, baldų, lakų, kilimų bei keramikos. Senamiestis lyg vienas didelis praeities kampelis, itin saugomas nuo modernių pokyčių, išlaikęs medinius namus. Gatvelėse vis dar dirba amatininkai bandydami išlaikyti senuosius savo tėvų ar senelių amatus. Klaidžiojame gatvelių labirinte, kol apsižiūrime, kad vienas iš lankytinų objektų Hida Folk Village (Hida no Sato) dirba tik iki 17 valandos. Spėtume, bet reiktų palėkti.

Hida no Sato, muziejus po atviru dangumi, kaip mūsų Rumšiškės. Čia atvežti namai iš Edo periodo (1603 – 1867).

Ką gi. Vadinasi laikas išbandyti gatvės užkandžius. Paragaujame hida jautienos, Hida Gyuuman (landelė su jautienos įdaru).

Mūsų viešbutis šį kartą šiek tiek už miesto tad jį pasiekiame viešbučio autobusu.

Tiesą sakant ši saulėta diena buvo ilga savo kelione bei gatvelių vingiais. Kadangi neaplankėme Hida no Sato muziejaus, nusprendžiame, kad ryt keliausime į UNESCO saugomą Shirakawago kaimelį. Jį galima pasiekti autobusu.

Devinta diena.

Su pirmu autobusu važiuojame iš viešbučio į stotį. Pakeliui dar išlipame pasivaikščioti po rytinį turgų, o tada ieškoti autobuso, galinčio mus nugabenti į Shirakawago. Toks įdomus pavadinimas, bet iš ties tai lyg Rumšiškės, tik skirtingai nuo Rumšiškių bei Hida no Sato muziejų, čia gyvena žmonės. Nusipirkome paskutinius 2 bilietus (~9000¥) į Kanazawa, pakeliui sustojant Shirakawago.

 Shirakawago stotis mus pasitinka nedviprasmišku įspėjimu apie šiukšles: „Jokių šiukšlių dėžių visame mūsų miestelyje nėra“. Va taip. Kuprinę numetame saugojimo kameroje (šis malonumas niekur nebuvo pigus ir atsieina apie 5 €). Įspūdžiams pasiruošę. Užsikabarojame į aikštelę, kad galėtume pažvelgti į slėnyje prigludusius gassho-zukuri stiliaus namus, kai kurie iš jų jau skaičiuoja 250 metų.

Shirakawago kaimelio namai išsiskiria ypatingais stogais, gassho-zukuri reiškia „pastatytas lyg rankos maldoje“ ir išties primena budistų maldai sudėtas rankas. Kaimeliui būdingi stogai susiformavo ir buvo statomi taip, kad atlaikytų didelį sniego kiekį, kuris čia būna žiemą. Didelės palėpės buvo pritaikytos šilkverpių auginimui. Kita ypatybė, kad namai pastatyti nenaudojant vinių.

Pėdiname kaimelio gatvelėmis. Kiekvienas namas lyg ir kitoks, bet tuo pačiu lyg ir labai panašus į gretimą. Vėjas gainioja debesėlius po dangų ir saulės žaismas kanalėliuose bei tarp šiaudais dengtų stogų ir dabar virpina sielą. Vienkartinius kavos puodelius grąžiname pardavėjui, bankomato čia taip pat nėra (tiksliau yra, tačiau jis veikia tik su vietinėmis kortelėmis), tad reikia turėti grynų. Užsukame ir į nuošalesnius namus, kyštėlime nosį į suvenyrų parduotuves. Apžiūrime kaimelį ir iš kito upės kranto.

Atvirlaiškiuose labai įspūdingai atrodo šis kaimelis žiemą. Paskendęs pusnyse su apšviestai namais.

Kai išgirstu klausimą: „Kas labiausiai patiko Japonijoje?“ dabar atsakyčiau. Smulkmenos. Vazonėliai prie namų, žaisliukai, papuošimai. Tobulai įsipinantys į bendrą vaizdą, papuošiantys, neišsišokantys. Lyg fragmentai sulipdantys visą vitražą. Taip ir čia – metais alsuojantys namai bei jų kiemai lyg natos susilieja į melodiją, kuri skamba tavo širdyje. Shirakawago ta melodija buvo itin skambi.

O mūsų jau laukia autobusas vežantis į Kanazawa.

Jau buvome kiek atpratę nuo didelių stočių. Visuomeninis transportas, skirtingai nuo iki šiol buvusių, čia fiksuota kaina. Leidžiamės į savo viešbučio paieškas, pakeliui prigriebdami tobulai supjaustytų sumuštinių. Arbatos puodelis viešbučio kambaryje ir mes jau pasiruošę leistis tolyn.

Gyvename pačiame centre, tad iki pirmojo tikslo- Kanazawa pilies bei aplink ją plytinčio parko ir Gyokusen ‘inmaru sodo. Pakeliui aptinkame, kad rytoj vyks gatvės maisto festivalis. Tikrai nepraleisime.

Daugelyje viešbučių arbata ir kava yra nemokama recepcijose arba pusryčių zonose tam tikromis valandomis. O kambaryje dažniausiai rasite virdulį ir arbatos.

Kanazawa  pilis didingai įsirėminusi į supančią žalumą, kažkada valdyta garsaus samurajų Maeda klano, o klaidžiojant takeliais yra vietų, kur atsiveria miesto panorama, bei kitoje gatvės pusėje slypintis Japonijos sodų perlas- Kenrokuen sodas. Tačiau jo vartai jau užverti lankytojams, o ir rytoj startuoja šviesų festivalis. Pasisekė mums nerealiai, nes ryt nusimato net du festivaliai. 

O kas gali paguosti pavargusias sielas? Arbata? Geišos? Auksiniai ledai? O gal viskas vienoje vietoje?

Kanazawa tai vieta kur galite paragauti auksu dengtų ledų ar užkąsti šiuo brangiuoju metalu dengtos duonos. Iš ties tai specifinė auksakalystės forma, kai nukalamas itin plonas aukso sluoksnis, kuriuo dengiami įvairūs daiktai.

Ta vieta vadinasi istorinis Higashi Chayagai rajonas. Kur gatvelėse daug arbatinių, čia galite išgerti arbatos ir kambaryje, kuris išklotas… auksu. Šis metalas visur, tad ir juvelyrikos parduotuvių apstu. O jaunimas išsinuomavę kimono porelėmis vaikštinėja gatvėlėmis lyg būtų koks XVI a. Nuomotų tradicinių kostiumų dėvėjimas gana populiari pramoga, ypač savaitgaliais. Na ir žinoma, kas atsisakytų auksu dengtų ledų? Žinoma, kad mes. Vis tik 8 eurus mokėti už ledų porciją kažkaip pasirodė ne itin. Nors atrodo labai gražiai. Beje, čia vyksta ir geišų pasirodymas, kurį kaip ir buvome susiplanavę aplankyti, bet pažiūrėjus vietoje kažkaip suabejojome . Pirmoje eilėje bilietas kainuoja apie 83€, trečioje apie 62 € ir kainos, artėjant pasirodymo dienai, nesikeičia.

Pakeliui nusprendžiame išbandyti vietinių prisėdusią užkandinę. Įėjome- padavėja mandagiai mus veja lauk. Pasirodo, užsisvajoję praėjome užsakymo aparatus, kurie stovi prieangyje.

Užkandinėse neretai maistą išsirenki aparate (paprastai yra ir anglų kalba, na paveiksliukai tai visada), gėrimus. Susimoki. Gauni bilietėlius su užsakymu. Atsisėdi prie staliuko ir lauki patiekalų.

Viena padavėja dėka šios sistemos spėjo apibėgti vos ne 20 staliukų, jei patiekalas jums pasirodytų mažokas, nemokamai galima įsidėti ryžių. Tačiau pastarieji mūsų skrandžiams jau pradeda kelti panišką baimę.

Mūsų viešbutis pasirodo visame naktinio šėlsmo epicentre, bet mūsų kojytės pasiprašo nunešamos į lovos.