You are currently viewing SAULĖTAS PRIEGLOBSTIS JŪROS VIDURYJE. MALTA

SAULĖTAS PRIEGLOBSTIS JŪROS VIDURYJE. MALTA

Geriausios istorijos sukuriamos ramiais vakarais prie židinio. Taip prasidėjo ir ši kelionės istorija, vėjui gainiojat lietaus pritvinkusius debesis vėsiais Mingės kanalais. Vakarojant prie šiltos krosnelės nusprendėme, jog trūksta šilumos. Trumpas žvilgsnis į kalendorius: kas kada gali ir… kurgi čia mums skristi… Tinkamos datos, patogiai, sudėliotas skrydis, ir bilietai į Viduržemio jūroje pasislėpusią Maltą jau pašto dėžutėje. Taip pradėjome kelionę. Po 9 dienų susimetę daiktus ketvirtadienio vakarą mes jau stovėjome Vilniaus oro uoste. Tiesa, kiek užtrukome namie pildydami privalomas atvykimo formas internetu. Malta, skirtingai nuo kitų šalių priima tik pasiskiepijusius keliautojus.

Norėdami surasti Maltą žemėlapyje ieškokite nedidelio salyno netoli pietų Italijos (tik 80 kilometrų jūra) bei kiek tolėliau nuo Tuniso (iki jo 284 kilometrų jūra). Malta- 10-ta mažiausia šalis pasaulyje, pagrindinės salos ilgis apie 30 kilometrų, plotis- apie 10 kilometrų. Šalyje gyvena 440000 gyventojų (kaip Kaune ir plius dalis Klaipėdos). Europos sąjungos narė.

Į priekį skrydis trunka kiek daugiau nei 3 valandas, bet nusileidus pasitinka šiltas vėjas ir saulė, kurios ir leidomės ieškoti. Oro uostas nedidelis, tad ir formalumai gana greitai sutvarkomi. Iki sostinės Vallettos nusprendžiame važiuoti autbusu (4X autobusas). Viešojo transporto autubusais galima apvažiuoti visą salą. Atkreipkite dėmesį, kad autobusų maršrutai prasideda Vallettos autobusų stotyje, tad susisiekimas iš čia pats patogiausias.

Jei planuosite po Maltą keliauti visuomeniniu transportu (pliusai, kodėl reiktų rinktis: eismas vyksta kairiąja puse, taigi iššūkis vairuotojui, be to sala nedidele. Minusai – jei keliaujate sezono metu – bus daug žmonių, taip pat sudėtinga, jei apsistojote toli nuo centrinių, galutinių stotelių) nusipirkite Tallinja transporto kortelę (yra ir programėlė, bet ir google mapsai puikiai tą informaciją valdo). Mes 15€ – 12 važiavimų kortelę įsigijome dar oro uoste (atskridus prie pasitikimo terminalo neišėjus į lauką pasukite į dešinę ir rasite pardavimo automatą su greta dirbančiu konsultantu).  Automate radome trijų tipų kortelės: *6€ – papildoma pinigais kortelė (pasinaudojus šia kortele- galima šiek tiek pigiau nusigauti iki Gozo salos). *15€ – 12 važiavimų kortelė. Gali naudotis ir keli asmenys. Turintis kortelę, vieną ar kelis kartus (priklausomai kiek žmonių ja naudosis) įlipęs priglaudžia ją prie vairuotojo esančio skaitytuvo. Važiavimas galioja 2 valandas nuo nuskaitymo momento, ir jei norėsite peršokti į kitą autobusą, įlipdami vėl priglauskite prie vairuotojo skaitytuvo – naujų bilietėlių nenuskaitys, tiesiog užrašys TRANSFER. *21€ – 7 dienas galite važinėti neribotai. Skirta vienam asmeniui. *Taip pat galima mokėti grynais arba banko kortele – 2€ žmogui vasaros periodu pravažiavimas ir 1,5 – žiemą.

Autobusas sustoja šalia Tritono fontano, esančio prie pat Vallettos senamiesčio, kur ir yra mūsų apartamentai. Kiek sunkoka perjungti smegenis į eismo organizavimą kairiąją puse, vis akys ne į tą pusę krypsta einant per gatvę.

O vakaras leidžiasi į miestą žingsniuojant senamiesčio gatvelėmis, kur išsibarsčiusiose lauko kavinėse šurmuliuoja žmonės.

Numetę lagaminus į tą šurmulį leidžiamės ir mes.

Lengva vakarienė, kiek paklaidžiojame naktinėmis senamiesčio gatvelėmis ir…

Aišku, kad ne miegot, o į ant apartamentų stogo esančią terasą, kur visas Vallettos uostas lyg ant delno.

Antros dienos rytas prasideda nuo pusryčių paieškų.

Kepyklėlė visai kaiminystėje, taigi susišluojame visą gamą dar šiltų pasticijų: su rikota, su špinatais ir žirniais, na ir su vištiena. Kurios skaniausios taip ir nenusprendėme, nes nuomonės išsiskyrė.

Iki centrinės stoties 10 minučių, kiek pastudijavę autobusus susirandame važiuojantį iki Marsaskalos miestelio, pasidairysime po nacionalinį parką Il-Park Nazzjonali tal-Inwadar.

Salos vaizdas greičiau primena saulės išvargintą Izraelio peizažą, žalumos čia nesitikėkite. Pats nacionalinis parkas sunkiai atitinka mums įprastą apibrėžimą. Nors saugomos pakrantės tikrai pabarsto unikalių vaizdų, tačiau šiukšlės ir nelegalių laužaviečių liekanos kiek bado akis. Pakeliui dar sutinkame medžioklį su atsainiai nešamu ginklu bei šuniu. Matyt kiškius medžioja, gerai kad mūsų ausys ne tokios ilgos.

Sukamės atgal į Marsaskalą. Lengvų bangų supuojami laiveliai ir saulės nutvieksta promenada, kur randame vietos išgerti puodelį kavos ant jūros kranto. Šiluma, lyg katinas, tingiai susirango ir ant mūsų stalelio.

Kitoje uosto pusėje esantis pliažas tiesiog šaukte šaukia: atsigaivinkite! Vis tik iš kompanijos į bangas neria tik vienas, o gaivumo nėra. Oras ir vanduo panašios temperatūros: apie +28.

Ką gi, toliau traukiame link Marsašlok‘o (Marsaxlokk). Autobusams įprasta vėluoti, tad kuo toliau nuo Vallettos, tuo tvarkaraščiai labiau išplaukę. Gal dėl epidemijos autobusai neima arba ima labai mažai stovinčių žmonių, tad kai kuriose stotelėse tiesiog nestoja, nepaisant laukiančių keleivių. Pradžioje planavome aplankyti švyturį, bet nuvažiavus kelią pastoja elektros jėgainės monstras (nors vėliau mums patarė, kad reikėjo eiti link švyturio “per viršų”, kryptis  – Delimara), o ir noras praėjo, traukiame į miestelio centrą, nes jau ir skrandžiai pradeda maršus groti.

Kiek neįprastai stiprus vėjas gena bangas į molą, sukurdamas magišką šokį. Bandymas nufilmuoti iš arti dūžtančias ir tolyn molu besiritančias bangas baigiasi išsimaudymu beveik iki pusės. Oras šiltas, vėjas košia- greitai išdžius, taip žliugsėdami šlapiais batais patraukiame tolyn. Nustebina vietinis vairuotojas, kuris pamatęs būrelį turistų, stabteli paklausti ar nereikia pavežti, juk iki miesto toli. Na, tikrai toli, net koks geras kilometras. Visos kelionės metu vis sau reikėjo priminti, kad atstumai čia nedideli.

Vienoje Marsašloko uosto pusėje susispaudę žvejybiniai traleriai, tai štai kur maltiečiai slepia savo žvejybinių laivų flotilę.

Vis tik mes patraukiame į kitą uosto pusę, kur prigludusios tradicinės luzzu maltietiškos valtys, išpieštomis, nuo blogio saugančiomis, akimis.

Pakrantėje ne tik turistiniai niekučiai, bet ir nugos pardavėjai. Nusiperkame paskanauti. O toliau- restoranų linija, kur gali pasirinkti ko širdis geidžia. O mes tai prie žuvies. Tradicinė sriuba su tunu, ryškaus žuvienės ir jūros skoniu. Dorada, makaronai su jūros gėrybėmis ir žuvytė suomišku vardu- lampuki.

Lampuki- žuvis, kuri migruoja pro Maltą nuo rugpjūčio pabaigos iki gruodžio. Tuo metu tai vienas iš populiariausių patiekalų. Nuo romėnų laikų iki šiol jos žvejojamos tradiciniu metodu – kannizzati, kai iš apatinės palmių dalies padaromi plaustai, kurie paleidžiami jūroje. Kai saulė pasiekia zenitą, lampuki susirenka ieškoti šešėlio po plaustais, žvejai palaukia, kol susirinks daug žuvų ir tada užmeta tinklą.

 Įsispraudžiame į autobusą vežantį mus namų link. Po tiek saulės bei vėjo, norisi kiek atsigaivinti, tad Valetoje pirmiausia sukame į Capo crudo paplūdimį. Vandenyje gali mirkti valandų valandas, tuo pačiu besigrožint kitoje įlankos pusėje išsitiesusia Sliema (Slima).

Gyvenime nutinka keistų sutapimų, kaip ir mes susitinkame su bendrakeleivių draugais, kuriuos jungia burės, tik šiandien vieni Lietuvoje, kiti Didžiojoje Britanijoje, o susitikome – Maltoje. Visam vakarui lengvas netikėtumo prieskonis tapo tai, jog pasirodo vienas iš mūsų buvo susidūręs mokyklos laikais. Pasaulis pasirodo toks mažas.

Vakaras pasibaigia ilgais pokalbiais terasoje ir tik stiprus vėjas išguja ilsėtis.

Trečią rytą „Labas“ sako mums stiprus lietus už lango, nuo kurio gatvelės tampa upėmis, šniokščiančiomis į pakalnes.

Kol pusryčiaujame, vėjas atitraukia lietaus užuolaidas saulėtai dienai. Šiandien keliausime į senąją sostinę- Mdina. Prieš išvykdami dar susirandame seniausią Maltos saldumynų kavinukę, “Caffe Cordina” kuri įkurta 1837 m., pradžioje atsidarė Bormloj. Nuo atidarymo iki šiol kavinukę valdo Cordina šeima. Labai primena Romoje esančią seniausią Giolitti ledainę.

Mdinos istorija siekia 4000 metų. Pasakojima, kad 60 p.m.e. po laivo sudužimo čia gyveno apaštalas Paulius. Autobusas užpūškuoja į aukščiausią ir bene seniausią Maltos miestą.

Į Mdina įžengiame pro pagrindinius (dar vadinamus Vihena) vartus prasilenkdami su turistus vežiojančiomis karietomis. Jei esate serialo Game of Thrones gerbėjas, atpažinsite juos.

Čia mažos parduotuvytės pasislėpusios senuose pastatuose ir nuo viduramžių nepasikeitusios gatvelės veda aplink miestą link šv. Pauliaus katedros. Vėsinantys skersvėjai gaivina net karščiausią dieną. Tiesa, vietos gyventojams neuždrausta važinėti automobiliais, kurie nelabai derinasi su pačiu miestu.

Iš Mdinos traukiame į greta prigludusį Rabat. Žingsniuojant per miesto sodelį vaikai parodo krūmuose aptiktą chameleoną.

Stabtelime paragauti cannoli. Oho koks saldumas. Cukraus kiekis kraujyje turbūt viršijo visas normas. Laikas tolyn link paslaptingai skambančio objekto – katakombų.

Vaizduotė jau piešė požeminį miestą, po kurį vaikštai nematydamas dienos šviesos, deja, teko nusivilti. Tai laidojimo rūsiai, į kuriuos gali nusileisti, apeiti ratuką (kai kur tik nusileisti) ir atgal į žemės paviršių. Pradžioje buvo smagu, buvo šiek tiek didesni, tačiau vėliau vaizdai kartojosi ir darėsi nuobodoka.

Gal būt Hal Saflienio požemius (menančius akmens amžių) būtų buvę aplankyti įdomiau, bet bilietus reiktų pirkti maždaug prieš mėnesį. Jų lankymas gerokai apribotas – įleidžia 60 žmonių per dieną.

Liko laiko kaip  tik Mosta mieste esančią bažnyčios apžiūrėjimui, kuri savo forma primena Romos Panteoną. Kiek užtrunkame kol susirandame reikiamą stotelę, iki autobuso pakankamai laiko, jog sukirstume greitus pietus bei išgertume Kinnie.

Kinnie- Maltoje gaminamas gaivusis gėrimas iš aitriųjų apelsinų ir aromatinių žolelių. Šiek tiek kartoko skonio, tačiau puikiai gaivinantis karštą dieną.

Iki Mostos autobusas pravežė taip, kad net Buratinas būtų pasakęs vairuotojui, jog keleiviai – ne malkos. Vis tik saugiai nusibeldžiame. Priėjus prie bažnyčios paaiškėja, jog tuoj prasidės pamaldos ir turistai neįleidžiami. Sugraudiname apsaugos darbuotoją, kuris sako, greitai ir trumpai. Tiek mums tereikėjo. Žinoma norėtųsi turėti daugiau laiko pasidairymui, bet… Pasakojama, kad II Pasaulinio karo metais aviacinė bomba mišių metu pramušė stogą ir įkrito į bažnyčią, tačiau nesprogo. Bombos repliką taip pat galima pamatyt viduje.

Na, tai kur toliau? Gal i Sliema? Reikia paskubėti, jei norime pažvelgti į Vallettą, nušviestą vakarėjančios saulės. Šį kartą autobusas pasitaiko ramesnis. Pasivaikštone dygstančių modernių viešbučių pašonėje nusidriekusia promenada.

Gėrimės kaip saulė auksiniu atspalviu nukloja kitoje įlankos pusėje esančią Vallettą.

Žmonių knibždėlyne pasigirsta ir lietuvių kalba, jaunimas lekia siaust į jūrą su kateriu. Keltu grįžtame į Vallettą.

Naktinė Malta ūžia, dūzgia lyg bičių avilys: malonūs šilto vakaro atspindžiai ir pilnos kavinės. Dar apsukame didelį ratą pakrante.

Stengiamės sugerti tas paskutinio vakaro akimirkas ir žiburių jūrą.

Paskutinė diena – užtrenkiame apartamentų duris ir į miestą.

Vienintelį lagaminėlį paliekame bagažo saugykloje, juk mūsų skrydis tik 18 valandą. Nuo Aukštutinių Baraka sodų terasos atsiveria vaizdelis į Trimiestį.

Pats laikas ir mums ten apsilankyti. Liftu nusileidžiame iki pakrantės, kur susirandame valtelėmis už porą eurų plukdančius maltiečius į Birgu miestelį.

Reikia pasakyti, jog miestelių ribos čia nuspėjamos tik pagal administracinius ženklus arba tai, kaip jie atskirti įlankų vandenų. Saulė, mėlynas vanduo ir jachtų stiebų miškai, o kur dar gatvelės bei fortifikuotos sienos, nuo kurių matosi uosto vartai. Čia tikrai jauku paklaidžioti, suvalgyti ledų.

Tilteliu pereiname į kitą „pirštą“- miestelį Isla.

Romantikos gal kiek mažiau, tačiau randame jaukų restoranėlį krantinėje. Gal Maltos dievai pasistengė, kad visos tos šiltos emocijos susidėjo į tą popietę, o gal puiki kompanija. Tai buvo ryškiausias trumpo pabėgimo į Maltą momentas.

Tobulos sekmadienio popietės blyksnis!

Laikas nenumaldomai tirpsta. Atgal į laivelį, susirenkam bagažą ir į oro uostą. Namo. Nors visai nesinori…

Šiek tiek informacijos, gal pravers:

  • Galima atsisiųsti programėles: Tallinja (visuomeninio transporto), eCabs (pigesnis taksi nei Bolt), Gozo fast ferry (programėlė nusipirkti bilietus į Gozo salą internetu).
  • Autobuso Hop on hop off žemėlapis, jei norėtumėte keliauti tokiu būdu.

Valetoje Šv. Jono katedroje saugomi du Karavadžo paveikslai „Šventojo Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimas“ir „Šv. Jeronimo rašymas“, kuriuos būdamas Maltoje, Karavadžo nutapė.

Ir jei kas sakys, kad Maltai iššniukštinėti užtenka vos keletos dienų – netikėkite!!! Mes per nepilnas keturias dienas nepamėtemė nei pusės, ką Malta gali parodyti!

Parašykite komentarą