#Nenamisėdos

Čia dvelkia kelionių vėjai…

Automobiliu: Į spalvingą Italiją per lietingą Austriją I dalis

             Mažoji Nenamisėda Cinque Terre

Jau kuris laikas atradome, kad mums kelionę automobiliu geriausiai pradėti sekmadienį. Taip, prarandam brangią atostogų dieną, bet tada nėra lėkimo: šeštadienį neskubėdami susižiūrim ar nieko netrūksta, ar ko nereikia nusipirkti, o sekmadienį visi Lenkijos policininkai būna nusisukę į kitą pusę, laukiantys grįžtančių lietuvių namo. O ir šiemet buvo dar viena svari priežastis išvykti sekmadienį – šeštadienį laikomas valstybinis matematikos brandos egzaminas.

2018-06-10. Mūsų komandos nario gimtadienis prasideda anksti. Kylame su pirmais saulės spinduliais, bet kelias iki Lietuvos – Lenkijos sienos šiek tiek prailgsta. Lenkija pralekia pro akis ir pasižymi trumpu sustojimu Varšuvos Mcdonalde (norėjome ir maisto užsukti, deja, du sekmadienius per mėnesį parduotuvės nedirba, o mes kaip tik pataikėm į tokį (Lenkijos prekybos centrų darbo laiko savaitgaliais kalendorius), ir pasiekiame Katovicus. Viešbutis užsakytas dar sausio mėnesį – 9 eurai kambarys, ėmėme 2 kambarius keturiems suaugusiems ir vienas 6 metų nelegalas nakvojo su mumis. Bet pats miestas toks kažkoks… buvęs angliakasių centras, kuriame jaučiasi jog šeštadienio naktys audringos būną. Gimtadienį pažymime japonų restorane, maistas puikus, nors alų siurbčiojanti padavėja tik sustiprina siurrealistinį vaizdą.

2018-06-11. Kitą rytą startuojam anksti, užsukame į Auchan ir Decathlon, kur pasipildome savo nardymo kaukių kolekciją. Pasiekus Čekiją, niekaip nepavyksta nusipirkti kelių vinjetės. Galiausiai tenka užvažiuoti į Ostravą, susirasti degalinę, kurioje turės vinječių. Iš pirmo karto nepavyksta…. Pasisukiojame po miestą ir aptinkame kitą degalinę. Perkame mėnesiui, nes pro Čekija planuojam ir grįžti (7 dienų ~ 12 eurų, mėnesio ~ 17 eurų https://www.tolls.eu/czechia).

Toliau – Austrija. Keliai čia taip pat mokami, kelių vinjetė 10 dienų – 9  eurai, 2 mėnesiams – 26 eurai. Perkam 10 dienų.Kelių mokesčiai Austrijoje . Stengiamės laikytis kelių eismo taisyklių, kad jautrūs greičio matuokliai mūsų nepamatytų. Kuo arčiau nakvynės vietos, tuo labiau lietus kaupiasi, palengva palynoja, o ir vėlu jau. Gerai, kad parašėm laišką paklausdami, ar kempingas dirbs dar ir įsileis mus. Tiesa sakant, skambinome pasiklausti tik niekas ragelio nekėlė, o į laišką atsakė greitai. Pats kempingas (Informacija apie kempingą) tvarkingas, nedidelis, prie sutvarkyto tvenkinio.  Yra nedidelis restoranas su dienos meniu, jei nenorite gamintis patys. Kempingo recepcijos skambutis sujungtas su mobiliu telefonu, tai personalas greit ateina, susižiūrim ir einam kurtis. Oficialios recepcijos darbo valandos  pralinksmina – nuo 17 iki 18 val. Beje susimokėt galima tik tuo laiku.

Užsitempiam tentą, nes lietaus debesys jau velkasi beveik sulig palapinės viršumi. Mažuosius keliautojus pradžiugina puškuojantis ežiukas bei jonvabalių šokiai. Ežiukui nakčiai paliekame pieno lėkštėje. Naktis vėsi ir paskaninta gausaus lietaus…

2018-06-12. Dieną paskiriame Didžiajam Alpių keliui (Grossglockner). Važiuojam nuo tolimiausios dalies ir patį grožį pasiliekam pabaigai, kad jau alpėtume nuo svaiginančių Alpių. Sumaištį įnešą ženklai su ženklu PEAGE, nes žinom, kad kelias mokamas, bet niekur nebuvo jokio punkto. Kiek pavažiavę susimokam 35 eurus internetu. Ir važiuojame toliau. Sustojame vienoje aikštelėje netoli Kals Am prie krioklio Haslacher Schleierwasserfall.

 Palypėjam iki jo, ir grožimės dundančia jėga. Kiek prasimankštinę keliaujame toliau. Niaukstosi. Pasiekiame mokėjimo punktą ir pasirodo, jog mokama atkarpa tai ta, kai važiuoji palei viršūnes ir tikrai nepravažiuosi nenusimokėjęs, tad tik parodome bilietus pirktus internetu ir gauname žemėlapį, lipduką. Vaizdai keri, nors vis stiprėjantis lietus nori juos paslėpti nuo mūsų žvilgsnių ir objektyvų. Stabtelime viršukalnės kavinėje pasilepinti kava ir kakava (kai kas sakė, kad skanesnės nėra ragavę). Oras visai subjūra, debesys verčiasi per mašinos kapotą, matomumas lyg Stiveno Kingo romane „Rūkas“, termometras rodo 7 laipsnius (ačiū Dievui, šilumos) iš dangaus pabyra kažkas panašaus į šlapdribą. Vasara, ne kitaip. Planuojantiems važiuoti šiuo keliu tikrai verta stebėti orų prognozes bei užmesti akį į „live“ vaizdą transliuojančias kameras tinklapyje  . Čia rasite visą aktualią informaciją.

                          Į dangų stiebiasi

Nusileidžiame lydimi austriškos tvarkos ženklų, vis klausiančių apie stabdžių būklę (vidutinis nuokalnės lygis 12%) ir leidžiantis net žemomis pavaromis, stabdžiams tai – išbandymas. Lietus nenori paleisti iš savo gniaužtų, o kempinge sulytos palapinės visai liūdnai atrodo. Vakarienė ir miegoti. Naktis šalta ir lietinga, lyg šaiži vietinė kalba.

2018.06.13 Kraunamės daiktus ir į kelią. Austrija išlydi mus nesvetingai. Įvažiavus į Italiją nustebina kuro kainos (nuo 1.70 eur iki 2.10 eur) ir Dolomitinių alpių grožis (smeigtukas mūsų būsimų kelionių žemėlapyje). Pravažiuojame  greitkeliais praktiškai iki pakrantės miestuko Massa, kur yra nusižiūrėtasis mūsų kempingas. Autostrados mokamos ir nepigios. Pasižadam sau pasiaiškinti telepass ypatumus, gal būtų pigiau (ir neabejotinai greičiau).

Atvykstam į kempingą, o jų čia visa galybė, praktiškai visa pakrantė ištisi kempingynai. Mes savąjį išsirenkam iš Nyderlanduose leidžiamo kempingų katalogo, kur gali išsirinkti ne tik tokį kempingą, kokio nori, bet ir ne High Season metu gauti nemažą nuolaidą, tiesa tik 2 asmenims (žadėjom kitais metais 2 katalogus užsisakyti J), likusiems pilna kaina.

Mes išsirinkom Camping Luna. Pats kempingas paprastas, ramus, nedidelis, be parduotuvės kavinės ir baseino, bet yra dušai su karštu vandeniu (nemokamu) ir palapinėms vietos su šešėliu. Perėjus nemenką gatvę ošia Ligūrijos jūra su visuomeniniu pliažu, už kurį mokėti nereikia. Atvykę įsikuriam ir jau neturim jėgų kur nors nueiti. Paskaitom prognozes, naktį lis…

2018.06.14 Rytas saulėtas ir šiltas, pusryčiaujam ir važiuojam į La Spezia. Vakar kempinge klausėm kaip geriau nuvykti į 5 žemės arba Cinque Terre. Iš kempingo su dviem autobusais ir tada traukiniu iš La Spezios. Na, važiuojam mašina į La Spezijos traukinių stotį, ten pasistatom automobilį (berods 1,5 euro valanda). Į parkingą įvažiavome kai buvo likę 2 laisvos vietos. Tad norint gauti vietą stoties stovėjimo aikštelėje vertėtų ilgai nemiegoti. Nusiperkam dienos bilietą traukiniu į kurį įeina ne tik važinėjimasis tarp miestukų traukiniais visą dieną, nemokamas wifi internetas stotyse, bet ir pėsčiųjų takai (neišsiaiškinom ar tikrai negalima jais eiti, jei neturi tos kortelės), autobusiukai (šatlai) ir tualetai, kurie yra visose traukinių stotelėse ir miestukuose. Be kortelės, vienkartinis traukinio bilietas kainuoja 4 eurus, WC apsilankymas – 1 euras. Bilietus būtina pasižymėti specialiuose žymekliuose, nebent norite važiuoti zuikiu.

Orientuotis kur važiuoti nesudėtinga, pirmiausia ieškome Levanto krypties švieslentėje, einame į nurodytą platformą, ir jau riedame iki paskutinio iš penkių miestukų – Monterrosso. Skaičiau, kad čia geriausi paplūdimiai. Ir iš tikrųjų, daug gultų, skėčių, tikras turistinis miestukas. Mes apeinam, užtinkam turgelį, paragaujam greito maisto – taip vadinamą „Cuoppo di Pesce“ – popierinis kūgis, pripildytas aliejuje keptų jūros gėrybių. Išrastas kaip neturtingųjų patiekalas, į kurį pridedama ančiuvių, krevečių, aštuonkojų. Visa tai pagardinam ledais ir ilgai nelaukę važiuojam į kitą miestuką – Vernazza. Po jo seka Corniglia. Šis miestukas neturi priėjimo prie jūros, todėl laukiam autobusiuko, kuris mus nuvežtų iki jo. Eilė saulės atokaitoje slenka taip lėtai, o turistų kiek. Pasidžiaugiam, kad keliaujam ne sezono įkarščiu, nes tada dar daugiau žmonių ir dar karščiau. Viename bloge skaičiau, kad jei norite išmesti kurį nors vieną miestuką iš savo maršruto, tai geriausia pasirinkti šį. Bet  įsitikinome, kad kiekvienas keliautojas turi savo nuomonę ir tik pats pabuvojęs gali pasakyti verta ar ne. Mums Corniglia pasirodė labai mielas miestukas ir visai nesvarbu, kad ne prie jūros. Toliau žadėjom jau praeiti tuo pėsčiųjų taku iki Manarolos, bet pasiskaitėm, kad nuo Manarolos iki Riomaggiorės eina meilės takas, jis kažkada buvo nuplautas ir uždarytas, bet jau senai, tai juo ir nužingsniuosim. Traukiniu lekiam į Manarolą. Labai gražus miestukas. Nuo jo uolų jaunimas šokinėja į jūros bangas. Galima apeiti ir nufotografuoti miestuką iš toliau. Turėtų būti nerealus grožis naktį, su tūkstančiais švieselių. Na ir lieka paskutinis miestukas. O mes jau pavargę ir pikti. Ir štai, traukinio mašinistas nusprendžia už mus – sustoja Riomaggeorės stotyje, bet neatidaro durų, o paskui tiesiog važiuoja toliau į La Spezia centrinę stotį. Parsiradę į savo miestuką einame prie jūros nuplauti nuovargio ir dulkių. Kalnų peizažo fone įstabaus grožio pušys brenda per paplūdimio smėlį ir bando pasiekti jūrą. Nuostabus vakaras ir maudynės. Vaikams perkame picas išsinešimui restorane, kuris primena Francio Coppolos filmus. Nei vieno lankytojo, tačiau pasitinka vienas vyriškis, pasiteirauja ko ieškau. Tada susimoku antram, sėdinčiam už įspūdingo kasos aparato, o tada užsakymas perduodamas picų kepėjui. Ir visus juos skiria kelių metrų atstumas. Belaukiant picų, kilo toks pojūtis, jog tuoj užsuks ir dar koks dėdė, kurio garbei užsakytas visas restoranas.  

2018.06.15 Ryte, kaip įprastai, papusryčiaujam ir vėl į La Spezia stotį. Įvažiuojam į paskutinę laisvą vietą stovėjimo aikštelėje ir bandysim traukinuku iki Riomaggeorės. Niekaip nepavyksta nusipirkti bilieto. Viską suvedam, jau mokėsime ir viskas užsibaigia nesėkme. Po peroną blaškosi dešimtys su tokia pačia problema. Pasirodo sutrikusi bilietų pardavimo sistema visoje Italijoje. Pareigūnas, panašus į kontrolierių pataria  nusipirkti iš traukinyje esančio kontrolieriaus. Bet mums važiuoti tik 7 minutes, tai pabandom zuikiu. Nes matėm kai vieni praėjo pro mūsų vagoną ir grįžo be bilietų. Uhu, praslydom. Riomaggere pavaikštinėjam, išsitraukiam priešpiečius, dar nusiperkam ledų, po deserto reikia deserto, tai nusiperkam itališkų užkandžių ir atgal į La Spezia. Tiesa, galėjom nuvažiuoti ir iki Portovenere, uosto, kuriame švartuojasi laivai iš viso pasaulio. Kai sugalvojom, jau buvo per vėlu. Bet šiandien turim kitą tikslą – Pizos bokštą. Tai nebuvo mūsų planuose, bet kai tik 70 km tai kodėl gi ne. Pradžioje važiuojame šiek tiek abejingai, bet pamačius abejonių nekyla – tikrai verta aplankyti, kad ir kaip turistų nutryptas būtų. Tiesa, kainos nedžiugina – užlipti į bokštą kainuoja 18 eurų asmeniui. Čia pat pasigardžiuojame ledais – 2 kaušeliai – 2 eurai, išgeriame kavos kavinėje su vaizdu į bokštą. Kavą geriame prie baro, nes prisėdimo bei staltiesės (coperto) mokesčiai kandžiojasi. Espresso prie baro – 1.50, prisėdus berods 3,50 eur.  Palikome mašiną visai šalia senamiesčio esančioj degalinėj, sumokėję už vieną valandą. Užtrunkame ilgiau, tačiau primokėti nepaprašo. Tiesa, degalinės darbuotoja, prieš mums išeinant, kritiškai pasižiūri į ant kaklo kabantį fotoaparatą, ir liepia pasisaugoti vagių! Pilni įspūdžių  sukamės link laikinių namų. O rytoj mūsų laukia kelionė tolyn link Sorento.

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

Komentarų: 0

© 2018 #Nenamisėdos

Temą sukūrė Anders Norén