Yra šalių, kurių pavadimą išgirdus kažkas virpteli širdyje. Viena iš tokių, šaltų bangų skalaujama, nesibaigiančių vėjų gairinama, užgimusi iš lavos karščio, žemėlapiuose pažymėta Islandijos vardu.
Ilgai sukosi mūsų planų dėlionėse, bet vis nevirsdavo kūnu. Juolab, kaip sakė vienas draugas, kad mūsų kojos jau žingsniavo po Japoniją, Norvegiją, tai beliko tik paskutinioji iš brangiausių. Galima pažiūrėti ir taip, nors kaip parodys ateitis, ne tokia jau ir brangi.
Ką žinome apie Islandiją? Valstybė, įsikūrusi saloje. Nuo Grenlandijos nutolusi apie 300 km ir per 1000 km nuo Norvegijos. Šiek tiek virš 300 000 gyventojų, panašiai tiek gyvena Kaune.
Prieš keliaujant į šalį, kur vyrauja nenuspėjami ir net pavojingi orai, svarbu tinkamai pasiruošti, o kai skrendi su ribotu bagažu, užduotis dar pasunkėja. Lagaminą perdeliojom mažiausisi 3 kartus. Ir dar ilgai mūsų namai trenkė rūbų impregnatu nuo drėgmės. O kol visus šiltus rūbus supresavom ir sutalpinom…
Islandiją per metus aplanko beveik 2,5 mln turistų, todėl rezervuoti viešbučius, išsinuomoti automobilį, būtina iš anksto. Ypač jei planuojate keliauti vasarą.
Kelionės laiką pasirinkome per pačias Velykas, nes balandį statistiškai mažiausiai kritulių Islandijoje. Tad kol dauguma rideno kiaušinius, mes riedėjome į lėktuvą.
Vilniaus oro uoste net ankstyvą rytą buvo tiršta nuo žmonių, nes kilo net 5 lėktuvai Turkijos kryptimi, bet į Islandiją taip pat visos vietos buvo užimtos.
Nusileidus, pirmiausia reikia praeiti muitinę. Tačiau joje pareigūnų nebuvo, o jei ir buvo, tai mes nepastebėjome.
Į Islandiją ribojamas ne tik alkoholio ar tabako gaminių įvežimas, bet taip pat ir maisto kiekis. Pavyzdžiui mėsos produktai turi būti termiškai apdoroti arba konservuoti. Tarkim oficialiai saliami negalima įsivežti, nes tai rūkytas gaminys. Jei esate žvejys ar mėgstate jodinėti, atkreipkite dėmesį, kad draudžiama įvežti žvejybos reikmenis ir jojimo drabužius, kurie buvo naudojami už Islandijos ribų, įskaitant pirštines, batus ir bridmenis. Jie gali būti įvežami į šalį, jei jie buvo dezinfekuoti pagal galiojančias taisykles.
Na ir aišku lieka bene svarbiausi dalykai: internetas bei automobilis. Automobilį nuomavome iš Lava car rentals . Tad mes ir draugai gauname po baltą Dacia duster.
Islandijoje nėra draudžiamos automobilio durelės, net jei turite pilną draudimo paketą. Dėl vėjų ypatingai dažnai jos „užlenkiamos“ į kitą pusę. Čia jau kaip refleksas turi būti- laikyti dureles tvirtai prieš jas atidarant. Verta paminėti, kad su nuomos kompanija reikėtų išsiaiškinti dėl galimybės važiuoti žvyrkeliais ir ypatingai jei planuojate sukti į salos centrą (taip vadinami F keliai „Fjall“ arba kalnų keliai). Tokiu atveju būtinas automobilis su 4×4 varomais ratais ir neretai su papildoma įranga, skirta įveikti vandens kliūtis.
Apsižiūrime, kaip ir viskas gerai. Viskas veikia, tik draugų automobilis be priekinio numerio. Na bet čia tokia ir bėda.
Metas leistis į kelią.
Apie vairavimą Islandijoje rasite ir vaizdų su patarimais.
Sunku atitraukti žvilgsnį nuo landšafto, kuris yra… kitoks. Aštriais kampais nusėti lavos laukai ir dingusi žaluma, paslėpta po ištisine rūdžių anklode. Nenuostabu, kad dažniausia autoįvykių priežastis Islandijoje – užsižiopsoję turistai. O mes jau prie pirmojo objekto Gunnuhver geoterminių šaltinių, kurie visai netoli oro uosto. https://guidetoiceland.is/travel-iceland/drive/gunnuhver
Gal, kad tai pirmasis objektas, o gal todėl, kad taip ilgai laukėme šios kelionės, bet įspūdžiai stiprūs. Kad jų bus daug, sufleruoja ir tai, jog užtenka pasukti į kitą kelio pusę- ir jau vaikštinėjame pakrantėje ant Reykjanesviti uolos, netoli seniausio Islandijos švyturio, pastatyto 1878 metais.
Tiesą, įvažiuojant yra kameros ir įpareigojimas susimoketi 7€, nes privati žemė.
Kelias raitosi pakrante, dar stabtelime pasigrožėti dūžtančiomis bangomis į pakrantės uolas, bet tolimesnis sustojimas ir vis dar garuojantis po išsiveržimo – Fagradalsfjall ugnikalnis.
Greičiausiai ir jums jį teko per televiziją ar socialiniuose tinkluose regėti. Taip, čia tas pats. Tik šiandien įkaitusios lavos upės atvėso. Tenka gerokai paėjėti į kalną, kol prieš akis pirmiausia atsiveria juodi, stingstančios lavos laukai, o vietomis vis dar spjaudantys žemės gelmių dūmų likučius.
Argi keliautojo siela nurims nepatyrinėjusi, ką iki šiol matei tik per ekraną. Tad pirmyn ant lavos upės. Kiek nejaukiai jautiesi eidamas visai greta garų, besiverčiančių iš požemių nasrų. Sustingusi lava atrodo kaip makrofleksas, tik kieta. Pridėjus delnus – jauti šilumą.
Šiandien jau juoda lavos upė, nutekėjusi sleniu link vandenyno. Dronas skriedamas virš šio keisto landšafto atveria nematytus plyšius bei vietas, kur geriau kol kas nekelti kojos.
Pilvai jau groja maršus, garsesnius už vėjo ir bangų mūšą, primindami, kad pusryčiavome tai 6 valandą ryto dar Vilniaus oro uoste. Entuziazmo neprideda ir tai, kad teko keltis 3 valandą nakties. Tad ieškome degalinės su nuomos kompanijos žadėtais pigiais dešrainiais ir kava. Deja, kavos negauname, maisto taip pat (kažkaip pirmą dieną nekilo ranka mokėti 14 eur už dešrainį), nes nors ir šviečia tinklinis logotipas, bet viduje šeimos verslo valdoma užeiga. Dujų balionėlių irgi nėra, tad riedame toliau.
Nuomoto automobilio rakteliai papuošti dviejų tinklinių degalinių pakabukais, kuriuos priglaudus gauni nuolaidą degalamas, o viename iš jų ir nemokamos kavos. Bet apie tą kavą atskirai papasakosime.
Judam toliau prie Eldborg kraterio. Užsikabarojome, tačiau po šiandien matytų vaizdų, jis didesnio įspūdžio nepalieka. Tad renkamės kiek įdomesnį objektą- stebuklingąją Strandarkirkja bažnyčią.
Anot legendų, suręsta jūreivių, kurie skęsdami pažadėjo pastatyti toje vietoje, kur Dievas juos išgelbės. Tai išgelbėjo ar patys išsigelbėjo būtent čia.
Išties tai rami ir kiek idiliška vieta, kurios šventoriuje įsikūrę neatsiejama islandų gyvenimo dalis – Trolių nameliai. Jaunuosius keliautojus pastarieji labiau domina nei bažnyčia. Žinoma, kad troliams auką paliekame ir mes. Maža ką.
Pats laikas sukti į Reikjaviką. Nors Islandijoje dar kiek ankstyvas metas, bet mums jau reikia poilsio (laiko skirtumas 3 valandos atgal). Įsikuriam viešbutyje. Kiek pailsėję, nusprendžiame savo kojas pribaigti pasivaikščiojimu po Islandijos sostinę.
Senamiesčio spalvoti namai su savo šiaurietišku santūrumu, modernios architektūros statiniai, tokie kaip koncertų ir konferencijų centras Harpa priverčia kiek kraipyti galvą ir stebėtis architektų mintimi.
Senamiestis nedidelis, tačiau yra unikalių pastatų. Beje, centre stūksanti bažnyčia Hallgrimskirkja, pradėta statyti 1945, o baigta 1986 metais. Vis tik betoninis pastatas kiek gražiau atrodo tik iš tolo. Tiesa, galima užlipti į bažnyčios viršų, kad apžvelgti miestą iš aukštai, bet palikom šią atrakciją kitiems kartams.
Taigi pirmos dienos statistika- 26000 žingsniukų, o Relive maršrutas čia.
2 diena. Balandžio 18
Lengvi pusryčiai ir į kelią. Tiesa ta, kad parduotuvės šventiniu laikotarpiu nedirba, tai įsimestos iš namų užpilamos košės labai pravertė.
Dar stabtelime degalinėje, kur gauname dujų savo viryklėms. Mūsų automobiliai vingiuoja tarp baltais sniego lopais susiūtų kalnų ir lygumų. Ir neįtikėtina- plieskiant saulei. Daug epitetų teko girdėti apie šią šalį, bet tiksliausiai apibrėžia šis- KITOKIA.
Vis dar žvilgsniai kliūną už aštrių lavos laukų, pasigęsdami žalumos bei neužkliūdami už medžių. Nes jų tiesiog nėra.
Kirsdami šalių sienas turbūt esate žaidę žaidimą, kai viena koja vienoje šalyje, kita -kitoje. O koks jausmas būtų stovėti Eurazijoje, o už poros žingsnių peršokti į Amerikos žemyną? Tai pirmasis sustojimas – Eurazijos ir Šiaurės Amerikos tektoninio lūžio vieta – Þingvellir nacionalinis parkas.
Šioje vietoje labai aiškiai matosi ką gali Žemės gelmėse slypinti galia. Ir kas atrodė tik tekstas geografijos vadovėlyje čia matomas gamtos iliustruotas vaizdas.
Vienoje pusėje europinė dalis, kitoje amerikos, o per vidurį žingsniuoji tu, toks menkas homo sapiens atstovas.
Nužingsniuojame iki Öxarárfoss krioklio.
Pats krioklys nėra didelis, bet kai pažvelgi iš paukščio skrydžio drono pagalba, regi jog upė, tekanti lyguma, tiesiog pradingsta, virsdama kriokliu.
Tačiau ne tik pačio lūžio vieta pakeri savo unikalumu. Čia galima prisėst užkąsti ar pailsėti prie pikniko stalų. Pukūs vaizdai su įskaičiuotais kalnais.
Galima apžiūrėti greta bažnytėlės esančią Islandijos ministro pirmininko vasaros rezidenciją, tad ir tą apeiname.
Visi žinome ką reiškia žodis geizeris. Tačiau Islandijoje yra ir kaimelis, kurio pavadinimas Geysir. Taip taip, būtent nuo šios vietovės ir kilo geizerio pavadinimas. Būtų tikra nuodėmė praleisti ir neapsilankyti.
Eini, dairaisi. Kai kur balutės tik garuoja, kitur kunkuliuoja, dar priek kitų atrodo kaip skaidraus vandenėlio pripildytas, taip ir masina pirštą įkišti. Gerai, kad yra aiškūs įspėjimai jog tai +100C laipsnių vanduo. Didžiausia atrakcija – kas 5-7 minutes išsiveržiatis geizeriukas, kurio purslai pakyla nuo 3 iki 7 metrų.
O akys vis tiek krypsta į vieną iš didžiausių balučių, kurios pavadinimas… na, žinoma- Geyser. Tiesa pastarasis kol kas ramus, tik vėjas mažas bangeles gainioja. Statistiškai jis išsiveržia iki 10 kartų per 24 valandas. Aukštis išsiveržimo metu būna apie 15 metrų (kaip 5 aukštų namas), tačiau fiksuoti ir 50 metrų aukščio išsiveržimai. Deja, mums šio vaizdo nepavyko išvysti.
Toliau kelionės maršrute – kita žymiausių „auksinio Islandijos rato” vietų – Gullfoss krioklys. Jis žinomas ne tik dėl savo dydžio, bet ir dėl susiformuojančios vaivorykštės. Mums pavyko matyti jas dvi.
Gal todėl, kad bent jau kol kas mus lydi saulė, o termometras rodo neįtikėtinus +12C šilumos.
Net kelionėms po sniegynus skirti autobusai su savo plačiomis ir didelėmis padangomis ilsisi stovėjimo aikštelėse.
Dar stabtelime prie Kerid kraterio. Dydis įspūdingas, bet tai daugiau trumpa pasivaikščiojimo atrakcija, kuri apmokestinta.
Stovėjimo aikštelėje užkandame bei pasimėgaujame puodeliu kavos. Beje, dar kiek grįžkime prie tos nemokamos kavos degalinėse. Stabtelėjome ir mes vienoje iš jų pabandyti kokia gi ta kava. Pasirodo, nemokamai- lyg iš prastų viešbučių pusrytinių meniu, tokia „kavasiusia“. Bet iš normalaus aparato, už labai panašią kainą kaip ir mūsų degalinėse, gausite puodelį puikios kavos. Tad nemokama, turbūt ir lieka nemokama.
Buvome skaitę apie galimybę pasimėgauti natūraliais terminais šaltiniais. Leidomės jų ieškoti.
Ir ten važiavome, ir šen. Šlaituose lyg ir kas garuoja. Vienas vietinis sako lyg ir ten yra, kitas rodo priešingai, kad gal į kitą pusę reiktų važiuot. Ieškojom, ieškojom, tačiau tų vietinių, parodytų šalia kelio, neradom. O išbandyti natūralias vonias vis tik norisi. Tad leidomės į tuos terminius šaltinius, iki kurių reikia gerokai pažingsniuot i- Reykjadalur Mosfellsbær.
Jei nuspręsite pasimėgauti karštosiomis srovėmis, iki jų turėsite įveikti vaizdingą maršrutą. Toks vienas iš tų, kur mintyse galvoji, koks velnias nešė mane į šią galerą ir gal jau reiktų apsisukti. Žingsniuojant užtrukome apie ~1,5 val į vieną pusę (3,2 km). Maršrutas ne tik vaizdingas ir gerai parengtas. Vieni upeliai kertantys taką šilti, kiti šalti, treti verdantys, o žingsniuoji kalnų apsuptyje aukštyn ir vis aukštyn.
Islandijoje reikia būti pasirengus staigiems orų pasikeitimams, kurie gali būti ekstremalūs. Nepamiršti stebėti meteo informaciją, ypač jei planuojami ilgesni žygiai.
Pasiekus tikslą, šiltų versmių upelį prasideda tikra atrakcija. Juk ne kasdien esant 12 laipsnių šilumos puoli į upę maudytis. Gal upe per skambu pavadinti, sakykime į sraunų upelį. Yra įrengtos ir patogios vietos nulipti, bet ten mums pasirodė kiek vėsokas vanduo, o ir visi vietiniai aukščiau susigrūdę.
Tad ir mes prie jų prigulėm. Kas į gilesnę vietą, kas į seklesnę. Kol įsitaisėme, buvo jausmas šonas šyla, šonas šąla. Valandėlę kitą šiltame vandenyje smagu pabūti. O ir nuovargis kiek dingsta.
Saululė pradeda slėptis už kalnų viršūnių. Metas atgal. Grįždami dar radom purvo vulkaną, kuris nelabai rūpėjo kopiant aukštyn.
Besileidžiančios sutemos burbėjo, gal jau laikas namo jūs neptatyrę europiečiai, leiskite vietiniams pasilinksminti. Tą ir darė islandų jaunimas, kuris mums sėdant į automobilius prietemoje, žingsniavo šiltųjų versmių link.
Dienos statistika: 28000 žingsnių
3 diena. Balandžio 19
Kelionės įspūdžiai svarbu, bet reikia ir maisto atsargas pasipildyti. Pagaliau atsidarė parduotuvės, tad stabtelime vietinių lietuvių rekomenduotame Bonus prekybos centre. Kainos neišgąsdino, brangiau nei Lietuvoje kiaušiniai, mėsa, duona, bet gausu maisto produktų, kurių kainos labai panašios į lietuviškas. Dar šliūkštelime kuro į baką, nes šiandienos mūsų galutinis tikslas tolokai nuo Reikjaviko.
Pirmasis sutojimas prie Seljalandsfoss krioklio, kuris jau iš toli matosi nuo pagrindinio kelio. Susimokame už parkingą ir pirmyn…aplink krioklį. Seljalandsfoss- krioklys kuri galima apeiti ratu. Vaizdas vertas ir to dušo, kurį sukelia krentantis vanduo. O ir prisiminimų mažesniems keliautojams iki kaklo.
Labai rekomenduotini, kaip ir visur Islandijoje gamtoje, neslidūs batai.
Išsimaudę po krentančiu krioklio vandeniu judame toliau. Islandijos kraštovaizdis vis dar stebina savo kitoniškumu ir vertas kameros objektyvo ir rašytojo plunksnos.
Ar tai būtų apsamanoję lavos laukai, užpilti samanų ir kerpių balzgana žaluma, ar plynėje stūksantys kalnai, su į lygumas brendančiais ledynais, ir savo vandens sroviėmis mojuojantys šimtai krioklių, kriokliukų. Turbūt galėtum stoti kas kelis kilometrus ir bandyti viską sukišti per kameros objektyvą į atminties korteles, tačiau labiau krauniesi į savo sielą.
Galų gale pasiekiame greta Jökulsárlón ledyno esantį ežerą. Kad būtų paprasčiau susiorientuoti, jis yra kitoje pusėje kelio nei žymusis Deimantų paplūdimys. Va čia tai vaizdas, tikras ledkalnių paradas ežere. O nuo ledyno atslinkę ledkalniai vėliau išplaukia siauru kanalu į jūrą ir bangų veikiami virsta deimantais juodame paplūdimio smėlyje.
Tiek daug ir tokio dydžio ledkalnių matėme pirmą kartą.
Įsitaisius ant kranto, galima valandų valandas gėrėtis gamtos sukurtomis ledo skulptūromis, tingiai plaukiojančiomis po ežerą, bei stebėti tarp ledkalnių nardančius ruonius, ir džiaugtis gyvenimu. Juolab oras lepina saulės spinduliais ir šiluma.
Persikraustome į kitą kelio pusę, kur plyti Deimantų paplūdimys, kuris tikrai pateisina savo pavadinimą. Juodame paplūdimio smėlyje, ką tik iš sąsiaurio išplaukę ledkalniai, bangų mūšos sumalami, virsta mažais nugludintais ledo deimantais.
Įdomu, kad ledų, kurie darbar išplaukia, amžius, yra apie 1000 metų. Ledas vientisas, be oro tarpelių ir labai skaidrus. Neatsispyrėme pagundai paragauti kokio gi skonio vanduo buvo tuo metu kai dar žmonija kovojo kardais. Gerai, kad kokio archaiško Covid iš vikingų laikų neprikėlėm.
Dar kiek pasigrožime ir metas suktis atgal.
Kadangi šiandien nemažą laiko dalį praleidome automobilyje, tad kiek pamakštinti kojas nusprendžiame sustodami apžiūrėti Svínafellsjökull ledyno.
Tai ledynas, slenkantis nuo aukščiausio Islandijos Hvannadalshnúkur kalno. Paprastai, kad pasiektum ledynus, reikia ropštis į kalnus, čia gi ledynai patys ateina. Jau vien nuo kelio matomi. Keli kilometrai žingsniavimo ir…. visas ledyno grožis prieš akis. Pakėlus droną, matosi visas ledynas lėtai šliaužiantis į ežeriuką.
Tiesa, ne veltui užsiminėm apie batus. Jei būtų lietus, uolomis laipioti pavojinga. O ir Svínafellsjökull ledynas, kaip skelbia lentelė prie įėjimo, negrąžino 2 žmonių kūnų 2007 metais, tačiau čia žuvusių yra ir daugiau.
Labiausiai liūdina tai, kad akivaizdžiai matomas klimato kaitos poveikis. Ledynai traukiasi, mažėja ir tai matoma plika akimi. Teko skaityti, kad per kelis dešimtmečius jie atsitraukė apie 8 kilometrus. Kaip ir gali matyti laukus, kur anksčiau driekėsi ledynai.
Dienos statistika tik 16000 žingsniukų ir pamiršom įjungti Relive, tad maršruto nenupiešėm.
4 diena. Balandžio 20
Vasara negali trukti amžinai, o ypač Islandijoje. Orų prognozės iš vakaro įspėjo apie kardinalų pokytį. Tad ryte mus pasveikino lietus iš apniukusio dangaus ir vėjelis. Na gerai iš ties tai pirmą sykį susidūrėme, kad lietus lytų… horizontaliai žemės paviršiui. Ne todėl, kad pasikeitė traukos dėsniai, bet vėjas toks, kad lietaus lašus nupučia. Oi kaip veidą smagiai kapoja. Na, bet ne aimanuoti čia atvykom. Tad metas į kelią.
Pirmas sustojimas- Fjaðrárgljúfur kanjonas. Mes irgi nesugebėjom perskaityti kaip jis skamba ar kaip ištarti. Nors atstumas nedidelis, bet kelias… net ir važiuojant minimalių greičiu baisu buvo, kad mūsų Duster’is kokios detalės nepamestų. Nubildejome į vietą, bet lietus ir vėjas kaip skalbimo mašinoje. Išlipi- jau šlapias, veidą pasuki gauni vėjo ir lietaus smūgį. Aišku, tokiems orams buvome pasiruošę, gal ne idealiai, bet tikėjomės, kad kažkaip panašiai gali būti.
Jei planuojate čia vykti, įsitikinkite,kad automobilio nuomos sąlygos leidžia važiuoti neasfaltuotu keliu.
Kanjono vaizdai tikrai verti to pasikratymo automobiliu. Gaila, kad oro sąlygos neleido pasižvalgyti su dronu plačiau. Tuo pačiu keliu bildame atgal. Iš po draugų variklio apsaugos atsikabina neaiškios kilmės veltinis. Kaip vėliau supratome, jis buvo skirtas tepalui, besisunkiančiam iš variklio, sugerti.
Bandome laimę stabteldami prie Vik bažnytėlės, nuo jos turėtų atsiverti vaizdas į Juodąjį paplūdimį. Deja, žeme besivelkantys debesys ir piktas lietus akylai uždengę matomumą.
Tad važiuojame į Reynisfjara arba Juodajį paplūdimį. Orų dievai nusprendžia mums parodyt, kokia gali būti Islandija. Siaučiantis vėjas ir lietus sukūrė mums „Game of thrones” atmosferą. Tie, kas matė šį serialą, atpažins vietas, kuriose jis buvo filmuojamas. Juodas smėlis ir bazalto stulpai, bei bangų žudikių mūšos griausmas. Viskas lyg iš filmo.
Išvažiuojant stabtelime prie Reyniskirkja bažnyčios, jaukiai nutūpusios laukų vingiuose.
Lietus ir vėjas vis labiau nardina aplinką į miglą, o mes riedame į Dyrhólaey apžvalgos vietą. Iš jos atsiveria vaizdas į Juodąjį paplūdimį, bei turėtų matytis iš uolų susiformavęs drambliukas. Kodėl turetų? Na, jei būtų geras oras.
Dabar gi vėjas verčiantis iš kojų ir lietaus lašai, lyg aštrūs peliukai, čaižo veidą, ir šio chaoso sukurta migla viską patraukia neperregimu šydu.
Dar apeinam aplink švyturį, kad galutinai sušlapti, jokio drambliuko nėra, nes jis kaip ežiukas, paskendo rūke. O ir Juodojo paplūdimio nebesimato, vėjas toks, kad verčia iš kojų.
Net jei ir rūbai neperšlampami, tai vis tiek vanduo visur skverbiasi. Šokam į automobilius ir jei jau oroas neleidžia pamatyti vaizdų tolumoje, tai važiuosime pamedžioti vaizdų prie krioklių.
Stabtelime ieškodami Kvernafoss krioklio, tačiau nerandame pėsčiųjų keliuko link jo. Gal truputį jau ir ta drėgmė čia sugroja savo melodiją, tad nusprendžiame traukti prie įspūdingojo Skógafoss. Aplink laukuose kanalai greitai pildosi vandeniu, o stovėjimo aikštelėse balos plečiasi tiesiog akyse iš menkų balučių virsdamos ežeriukais.
Na, bet Skógafoss krioklys, ačiū dievui, dar krinta žemyn. Važiuojant matėme mažesnius krioklius, kurių vandenį vėjas tiesiog kėlė atgal, aukštyn ant kalnų. Kažkaip net dėl gravitacijos suabejojome, arba mums vaidenasi.
Pakeliui stabtelime prie UNESCO saugomų etnografinių Islandijos namukų Drangurinn, tiesa tik pasidairome. Ir laikas į nakvynės vietą.
Šįkart nakvojame ūkininkų sodyboje. Vieta puiki, tik tas mėšlo kvapas, kuriuo tręšiami laukai, gerokai įsigėrė. Net grįžus namo kai kurie rūbai juo dar dvelkė. Tačiau dabar svarbiausia sausi rūbai ir jauki šiluma.
Dienos Relive maršrutas čia. Tiesa, neužfiksavom kiek tų žingsniukų susukom, bet panašiau, kad mus vėjas labiau panešiojo, nei savos kojos.
5 diena. Balandžio 21
Rytas mus pasitinka saulėta ramybe ir iš rūko glėbio tolumoje išnyra kalnai, apie kuriuos vakar net neįtarėme. Visas gamtos šėlsmas išnyko su rytmečio šviesa. Namo kiemelyje įsikūrę trolių nameliai vėl kviečia pasidairyt kas viduje, tačiau mums juk laikas į kelią. Pievose aplink knibžda laukinės žąsys, antys ir dar galybė paukščių. Lyg būtų paukščių serengetis.
Žymiausias Islandijos paukštis vis tik yra pufinas (lietuviškai Atlantinis mormonas). Tačiau jie peri ir sutinkami pakrantės uolose nuo gegužės iki rugpjūčio.Tad mums jų išvysti nepavyko
Tik pajudėje už kelių kilometrų spaudžiam stabdį,kad pasigrožėti dar vienu Islandijos simboliu- Islandiniais arkliukais. Kažkaip arkliais jų vadinti neišeina. Tai itin ištvermingi ir ilgaamžiai (gyvena net iki 30 metų), o reikalui esant trumpam gali pasiekti net 45 km/h greitį.
Šie arkliukai dar yptatingi savo jojimo stiliumi, kurių yra net šeši
Tiesa, mūsiškiai pasitiko mus kaip tikri šiauriečiai. Abejingai. Nesudomino net pasiūlytas obuolys, bet prieš kameras neatsisakė papozuoti.
Ši diena ypatinga islandams, nes tai bene didžiausia metų šventė – pirmoji vasaros diena (šventės data kintanti ir laikoma, kad vasara prasideda pirmą ketvirtadienį po balandžio 18 d.). Tad te vasara prasideda! Šėlsmas Reikjavike ir kituose miesteliuose garantuotas.
Stojame prie Urriðafoss krioklio, kuris susiformavęs ant ilgiausios Þjórsá upės Islandijoje (230 km) be to tai vandeningiausias krioklys šioje šalyje.
Islandijoje yra daug siaurų, vienpusių kelių ir tiltų, kuriuos verta paminėti. Ne todėl, kad būtų labai sunku kirsti šiuos kelius, tačiau kai iš priešingos pusės atvažiuoja kita transporto priemonė, saugumo sumetimais reiktų sustoti šalikėleje. Vienos krypties keliai yra viena iš avaringiausių zonų.
Na o mes grįžtame į kelią Nr.1 link Reikjaviko, kur mūsų kelias driekiasi aplink Banginių įlanką. Kad išvysim banginius- naivu tikėtis, bet vaizdų panorama garantuota, tad stojame pasigrožėti, o tuo pačiu išgerti kavos bei užkąsti. Žinoma, kad ilsimės greta krioklio.
Šios dienos mūsų tikslas – Stykkisholmour miestelis, esantis Islandijos vakaruose. Jame gyvena apie 1100 žmonių. Čia atvykę tik numetame daiktus ir leidžiamės pasivaikščioti po miestelį.
Apsigyvenome praktiškai centre, šalia jūros kvapu ir ramybe užkloto uosto, kur vakarėjant ant molo darbininkai iškrauna rankos dydžio menkes, jūros ešerius iš ką tik po žvevybos grįžusių laivų. Vėjas nutilo, saulė kažkur neria į vandenyną, o čia tik garsiai juokiasi kirai, netoliese kranto esančioje saloje verda paukščių gyvenimas. Idilišką ramybę kiek sujaukia keltas, kuris meistriškai prisišvartuoja, išleisdamas turistus ir vietinius, bei prarydamas vilkikus su ką tik sugautomis jūros gėrybėmis.
Vakare iš savo namo virtuvės stebime gyvenimą uoste, nereikia nei televizijos ar telefonų. Tikra pasaka, kur norėtusi, kad ji nesibaigtų.
Dienos Relive maršrutą rasite čia.
6 diena. Balandžio 22
Kas gali būti geriau nei sėdėjimas ryte virtuvėje su kavos puodeliu bei žvilgsniu išlydint žvejybinius tralerius į jūrą.
Už lango saulė ropščiasi aukštyn ir mums laikas pasidairyti po apylinkes.
Beje, Stykkisholmour vaizdus galite pamatyti filme „The Secret Life of Walter Mitty” su Benu Stileriu ir Sean Penn’u. Tik ten jis virsta Grenlandijos oro uostu.
Šiandienos mūsų dienos tikslas apvažiuoti Snaefellsnes pusiasalį. O su tuo važiavimu, kaip ir visoje Islandijoje, yra viena didelė problema, kuri labai apsunkina kelionę. Gražių vaizdų nors kibirais semk ir reikėtų stoti kas kelis kilometrus, kad visus juos užfiksuotum. Vienas iš daugelio tokių sustojimų- vis dar ledu padengtas ežeriukas – Baulárvallavatn. Pastarasis žinomas ne tik vietinių žvejų, bet ir dėl istorijų apie ežerų monstrus.
Vieną XIX amžiaus viduržiemio dieną ūkininkas išvyko, palikdamas žmoną vieną su vaikais sodyboje. Ji išgirdo stiprų triukšmą, tarsi ferma būtų griaunama, kambarį užliejo ledinis vėjas, moteris nedrįso net pajudėti. Kitą dieną buvo nustatyta, kad keli ūkiniai pastatai buvo sugriauti, o didžiulius nežinomo padaro pėdsakai vedė iki plyšio ežero lede.
Kitas sustojimas dovanoja unikalių vaizdų. Tai- Ytri Tunga paplūdimys arba ruonių gulykla. Gal tik ruonių ne tiek daug, kiek norėtusi. Vieni čia tingiai šildosi menkoje saulės šviesoje, kiti gi pasisukus vėjui atsargiai uodžia ir baukščiai žvelgia į tuos ant kranto besitrinančius dvikojus.
Gretimame paplūdymyje vaizdelis panašus, bet grižtant prie mašinos kažkas jūroje vis pliaukši. Atsisuki – nieko nėra. Nusisuki- pliaukši vėl. Galų gale tie išdykėliai išsiduoda savo maurojimu. Trys ruoniai išdykauja, vienas paplekšnoja vandens paviršių peleku, kiti puola jį vaikytis. Ir taip po visą ramią įlanką. Akį patraukia ir pernai į krantą išmesto banginuko likęs stuburas.
Dar užsukame pasigrožėti Buðir arba Juodąja bažnyčia. Ši bažnyčia žymi, kas liko iš XVII a. gyvenvietės. Tiesa, bažnyčia buvo remontuota 1951 metais, bei kiek perkelta ir atnaujinta pagal originalų danų statitinį 1980 metais. Kiek mistiškai atrodo juoda bažnyčia pabalusių kalnų fone, apsupta lavos laukų.
Pakeliui nepraleidžiame progos pasivaikščioti Rauðfeldsgjá tarpekliuku Botnsfjall kalnuose.
Kitas objektas Sönghellir ola, kiek nutolusi nuo pagrindinio kelio. Mūsų dusteriai ropoja į kalną tarp šalikelėje pūpsančio sniego kalnų. Užriedėjome ir atrodo beliko tik nueiti. Tačiau čia vieniems pasisekė, kiti gi išmatavo pavasarinio polaidžio purvyno gylį savo batais, kurie prasmego iki pat kulniukų. Atvirai pasakius, pati ola nesužavėjo. Na, bet pasidarėme. Metas leistis ieškoti aštresnių vaizdų.
O juos randame paplūdimyje prie Gatklettur arkos. Čia tik spėk akis ganyti po vaizdus. Arka susiformavusi iš akmenų bangų glostoma, talžoma ir aišku, drąsiausius kviečianti ant jos užsikabaroti. Mes kažkaip nebuvome tokie drąsūs.
Kas kiek nustebino, tai akivaizdus wc trūkumas visose lankytinose vietose. Kol keliautojų srautai nedideli, tai kaip ir viskas gerai, bet vasarą… Čia juk miškeio ar krūmelio nerasi, ypač pakrantėse.
Trumpas stabtelelėjimas Djúpalónssandur paplūdimyje, kuriame juodame smėlyje „dygsta” keistų akmenų formacijos ir traukiame toliau link Svörtuloft švyturio.
Svörtuloft švyturys kiek nutolęs nuo pagrindinio kelio, o ir kelias su asfaltu vėliau baigiasi. Gerus 5 kilometrus vingiuoji lavos laukų apsuptyje. Čia sutinkame ir kalnų dviratininkų grupes tuo pačiu keliuku puškuojančius.
Beje, Islandijoje yra 14 vietovių su pavadinimu Svörtuloft, tad šis švyturys dar žinomas kaip Svörtuloftaviti.
O švyturys stovi ant įstabių uolų kranto, kur prigludusi ir dar viena arka. Vaizdas vertas tų kilometrų tarp lavos laukų.
Na ir dienos kelionės pabaigai – Kirkjufell arba Bažnyčios kalnas – vienas labiausiai fotografuojamų Islandijos kalnų. Nepamatyti nuo kelio neįmanoma, o vaizdai nuo greta šniokščiančio krioklio tikrai verti objektyvo.
Kodėl vadinasi bažnyčios? Mums irgi buvo įdomu. Pasirodo todėl, kad primena bažnyčios smailę. Bet šis kalnas daug ką primena: ir raganos kepurę ir ledų kaušelį, o danų jūreiviai jį vadino cukraus viršūne.
Apsukę ratuką grįžtame Stykkisholmour. Po tiek vaizdų, įspūdžių pliumtelime į karštą vonią kieme. Juk vandens net šildyti nereikia. Įjungi siurbliuką ir karštas požemių ugnies sušildytas vanduo jau bėga. Puiki atgaiva po dienos kelionės. Lyg ruoniai tingiai gulėdami vonioje girdime kaip žvejai ir vėl krauna laimikį ant molo, kaip 20:30 atplaukia keltas, kaip šūkauja kirai palydėdami saulę už horizonto. Buvo dar viena puiki diena.
Mūsų dienos Relive maršrutas čia.
Tiesa, kad jau nutinka įjungėme ne iš kart pradėję kelionę. Bet geriau vėliau negu niekada.
7 diena. Balandžio 23
Atsisveikiname su Stykkisholmour, kuris pavergė mūsų širdis savo šiaurietiška ramybe. Oras mus tikrai lepina- plieskia saulė ir dvelkia tik gaivus vėjelis. Net liūdesiuko kirminas kiek graužia širdeles, juk šiandien- paskutinė aktyvios kelionės diena. Aiškaus kelionės plano net neturime. Gal kiek ir pavargome.
Stabtelime degalinėje, greta degalų nusiperkame ir ledų, o mūsų bendrakeleivių Duster’is sugalvojo varvinti tepalus, tad tenka jais ir jį pagirdyti. Gerai, kad kelionė jau į pabaigą.
Kiek pasimėgavę kalnų vaizdais stajame prie sraunaus upeliuko. O jis tampa Barnafoss kriokliu. Va čia tai plotis. Tiek daug kriokliukų vienoje vietoje, kad nesuskaičiuosi.
Turėjome planą šiek tiek nukirsti kampą F keliu (kelias be dangos) , bet… nerizikavome privažiavę ženklą, kad kelias uždarytas.
Jei bandysite įveikti kelius, kurie uždaryti ir įstrigsite- teks gerokai paploninti piniginę už gelbėjimą.
Temperatūra pakyla net iki +14C. Tikra islandiška vasara. Sukamės atgal į pakrantę, kur prisėdame pietų gamtoje. Žinoma, kad šalia krioklio – Laxfoss.
Laikas tirpsta, o sugerti visų vaizdų tiesiog nebegali. Pasiekiame viešbutį šalia oro uosto, ryt anksti ryte belieka tik grąžinti mašinas į nuomos punktą ir skrydis…. namo. Nors širdis sako, dar pabūkime.
Paskutinės dienos Relive maršrutas čia.
Štai ir visa mūsų istorija. 7 dienos, kurios nupūtė viską ką iki šiol įsivaizdavom ir susipynė į vientisą WOW šūksnį. Ledkalniai, laukinės karštos versmės, ugnikalniai, kanjonai, geizeriai, lavos laukai, minimali žaluma, ledynai, išsitiesę vos ne ant kelio… Tai kas sunkiai telpa į kažkokį aiškų apibrėžimą. Ši šalis yra tiesiog… kitokia.
Tai buvo pirma kelionė, kurioje neišleidome nei vieno gryno pinigo.
Džiaugiamės, kad Islandija mus palepino ne tik vaizdais, bet ir iš ties vasariškais orais. Turėjome tik vieną dieną, kuri parodė ir kitą savo pusę, skalbdama šaltu horizontaliu lietumi, bandydama nupūsti mus nuo visų apžvalgos aikštelių, bei lankytinus objektus panardindama į miglą
Iš šalies, kurioje vis dar tikima troliais, kur gamta gali būti negailestinga ir atšiauri, vežamės pilnas kuprines įspūdžių, šiek tiek nuovargio ir vėjo skonį ant lūpų.
