Arba būtų galima pasakyti- Sveika, Gruzija. Ši kelionė nebuvo įprasto #Nenamisėdų formato bei leidosi į ją tik vienas narys.
1 diena.
Sakartvelo Kutaisio oro uoste pasitinka šiluma ir taksistų minia, kuri šiek tiek mažesnė nei keleivių skaičius. O mums jau tiesiasi vaišės ir pirmi tostai ragaujant vyno iš rago. Leidžiamės į nuotykius po dar nelankytą šalį. Gelati (Gelačio) vienuolynas laikomas vienu gražiausiu, jo vaizdą šiek tiek darko vykstanti rekonstrukcija. Pasižvalgome po Mergelės bažnyčią statytą Dovydo statytojo bei pasisemiame istorijos kąsnelių prie Dovydo Statytojo kapo.
Nors sekmadienis, į bažnyčią viena po kitos traukia jaunavedžių poros bei atvykstantys vis nauji kortežai sukuria nenuilstamą automobilių signalų gaudesį. Ir vėl tolyn duobėtais kelias bei manevruojant tarp laisvai besiganančių karvių, kurios klajoja keliais grožintis Tkibuli apylinkių vaizdais, Šaori ežero vėsuma bei Nikortsminda bažnyčios ramybe. Kiek nustebina kainos (1l butelis Borjomi, kaimo parduotuvėlėje kainuoja apie 40 eurocentų). Tiesa, iš didesnių nei 20 larių (apie 7 eurus) kupiūrų ne visur turi grąžą. Pakeliui užsukame į ledo urvą, kurį rasti gali tik žinodamas, bet bundančios gamtos alsavimas jaučiamas ženkliai stipriau nei Lietuvoje. Nors pamiškėse dar kai kur likę miško šešėliuose pasislėpusio sniego, tačiau gausūs žiedai aiškiai šaukia: Pavasaris!Vakarui įsikuriame kaimo chateu, kuri apsupta vynuogynų vijomis. Šeimininkas noriai aprodo savo nedidelės vyninės galimybes (5t vyno per metus) bei pasakoja kaip jis gamina vyną. O nuo terasos su vaizdu į slėnį su murmančia kalnų upe per vakarėjantį dangų slenka gruziniškos dainos bei tostai. Tostai dažniausia būna šeši (nors anot vietinių jie niekada nesibaigia): pirmasis už Dievą, taiką, vėliau už moteris (kurios įprastai nesako tostų) bei meilę. Ir žinoma už abiejų šalių draugystę. Maisto lėkštutės lipa viena ant kitos, o nuo gausybės patiekalų darosi sunku net pajudėti. Kaip jie sugeba pagaminti baklažanus iki šiol mįslė. Nes kiek ragavome, visur buvo dieviškai skanūs.
2 diena.
Leidžiamės į kalnus, palikdami dulkių debesis palei cemento spalvos Rioni upę (kalnų upėms būdingą spalvą ji atgaus tik birželio pabaigoje). Tingiai debesis vaikančios viršukalnės palengva artėja. Jei planuojate keliauti lengvuoju automobiliu- pamirškite tai. Būtinai reikalingas automobilis bent minimaliai pritaikytas bekelei arba bent jau paaukštintas. Nes nuošalesnių keliukų po žiemos nuplautos vietos tiesiog užpiltos žvyru.Tiesa, daug automobilių važinėja su vairu dešinėje pusėje, taip pat vairuojant vertėtų žinoti, kad tokia kaip techninė apžiūra neegzistuoja (kaip ir civilinis draudimas- neprivalomas), o piktnaudžiauti vynu vairuojant nepatartina (0 promilių reikalavimas). Atskiru žodžiu vertėtų paminėti policiją, nes kiekviename miestelyje gražiausias (na gal tvarkingiausias) pastatas bus policijos nuovada, policija važinėja naujais automobiliais bei puikiai kalba angliškai. Šis kontrastuojantis su aplinka pokytis buvo pasiektas kai Sakašvilis atleido visus senosios sistemos milicininkus ir priėmė jaunimą. Beje, tie kurie slidinėjo žiemą, taip pat gyrė slidinėjimo policiją.
Kalnuose pasislėpęs Chiora kaimas tingiai geria saulės šilumą bei mėgaujasi sniegu užklotų viršukalnių žvilgsniais. Kaime girdisi tik laisvai slampinėjančių kaulių tingus čepsėjimas bei visiškos ramybės dvelksmas. O kur dar ant laužo kepti šašlykai, žaidimai bei pokalbiai apie šalį, kurios istorija nebuvo rožėmis klota. Skaudu matyti, kaip 5 dienų karo žaizdos, vykusio lygiai prieš 10 metų dar ir dabar atsispindi kalnų šlaituose išdegintų miškų plotais.
Dar užsukame į Rača vyno gamyklą, tačiau ekskursija labai jau nevykusi. Nes pažiūrėti į kelias nenaudojamas medines statines bei nerūdijančio plieno talpyklas- neverta. Juolab pagamintą vyną baigia pilstyti Kachetijoje. Geriau stabtelėti prie didesnės trobos su vynuogynu ir išgirsti nuoširdžią istoriją papasakotą vyndario.
Vakaras užkloja mus jau grįžtant į Kutaisį. O ryte kelsimės anksčiau, kad suspėti aplankyti turgų. Čia tokia silpnybė. Nes yra toks posakis, kad pažiūrėjus kaip atrodo opera, galima spręsti apie šalies kultūrą. Kaip ir aplankius turgų galima suprasti kuo gyvena šalis. Ai ir tiesa, maisto lėkštutės vėl lipa viena ant kitos. Nežinia kaip įmanoma tai įveikti.
3 diena.
Kutaisio turgus pasislėpęs, bet surasti nebus sunku. Ankstyvą rytą ten jau verda gyvenimas. Žalumynai, prieskoniai, vynas, chacha, mėsa ir visas margumynas įvairiausių prekių. Tikrai verta apsilankyti jei norite pajusti šiek tiek kitokį pulsą. Pensijos Gruzijoje yra apie 50-60 eurų, tad dauguma stengiasi prisidurti augindami daržoves ar prekiaudami.
no images were found
Dar gyvendami turgaus įspūdžiais neriame į Prometėjo urvus. Galbūt tai nėra patys įstabiausi urvai palyginus su Slovėnijos ar Rumunijos, tačiau geras apšvietimas ir turistams pritaikytas kelias po milijonus metų trukusią istoriją. O prie kasų visada galite atsigaivinti šviežiai spaustomis granatų sultimis (1,5 euro) ar įsigyti suvenyrų. Gamtos temą pratęsia Martvili kanjonas, kur po tankia medžių laja savo skaidrius lyg krištolas vandenis plukdo kalnų upė. Pasiplaukiojimas valtimis nesuteikia tokio džiaugsmo kaip galimybė stabtelėti laukiniame paplūdimyje su kriokliu. Tiesa maudymosi bateliai būtų labai pravertę, o su kalnų batais į upę nesinori nerti. O kur dar bene įspūdingiausias Okatse kanjonas. Metalinis takas nutiestas virš pačio kanjono nekenkiant gamtai, kelių šimtų metrų aukštyje. Iki pačio kanjono reikia paėjėti apie porą kilometrų nuo automobilių stovėjimo aikštelės takeliu per mišką. O jei pasižvalgę pajusite, kad kojos per sunkio grįžti- jūsų laukia ekstremalus grįžimas „Niva“. Išbandėme. Galva stogo nepramušėme ir medžių miške nenukirtom, tačiau jautresniems keliautojams nerekomenduoju.Vakarą vainikuoja tradiciniai šokiai bei dainos, prie kurių prisijungia ir kiti vakarojantys svečiai. Toks šventinis tradicinis šurmulys sumišęs su modernios muzikos intarpais ir bosinės gitaros akordais. O ryte jau laukia skrydis namo.
Tai buvo spalvingos, muzikos ir vaizdų užpildytos ir net lietuviškas šventes maisto kiekiu lenkiančios dienos. Žydinčių kalnų kvapas įsigėrė į sielos kerteles, kad kažkada nubyrėtų mintimis ar virpančiu ilgesiu kalnams. Juk vieną kartą į juos pažvelgęs ir užlipęs nebegali be jų gyventi. Taip pat ir liko neatsakytas klausimas, kodėl lietuvius ir sakartvelus jungia keista ir šilta draugystė. Vienas iš jų, man į šį klausimą atsakė taip: „ Mus sieja daug panašių istorinių įvykių, jūs esate kryžkelė tarp rytų ir vakarų, o mes tarp azijos ir europos. Jūs, kaip ir mes, žinote kaip sunku būti nors ir mažam, bet laisvam. O, be to, jūs pirmieji pasaulyje pasiūlėte nubraukti kaimyninės šalies primestą Gruzijos pavadinimą ir suteikti mums galimybę vadintis Sakartvelu“. Štai taip.
Vis tik yra keletas niuansų į kuriuos reikėtų atsižvelgti prieš keliaujant. Daugelis lankytojų objektų turi dvigubus tarifus (vietiniams ir užsieniečiams). Tarkime combo bilietas (Martvili, Okatse, Prometėjo, Sataplia urvai) užsieniečiui kainuoja 50 eur/žmogui, o vietiniams 25 eur/žmogui. Pravartu įvertinti ir pasverti savo gebėjimus vairuoti prastais keliais. Autostrada iš Kutaisio į Tbilisį nebaigta ir kalnų vietovėse reikės įveikti kalnų keliuku esant intensyviam eismui. Ir jei atvykote lėktuvu, atvykite anksčiau, nes jei oro uostas turi tik 2 skrydžius dar nereiškia, kad viskas vyks greitai. Vis tiek turėsite atlikti fizinį checkin‘ą ir pastovėti prie aviacijos saugos (kitaip ir negali būti, kai keturi dirba, o šeši stebi kaip kiti dirba). Tačiau jei jūsų krūtinėje plaka keliautojo širdis bei blaškosi atradėjo siela- jums tai bus tik maži potėpiai spalvingame ir ryškiame Sakartvelo paveiksle.
