#Nenamisėdos

Čia dvelkia kelionių vėjai…

Automobiliu: Lietuva-Turkija (III dalis)

Vienuolikta diena. Turkija. Stambulas- Graikija.

Paskutinė naktis Stambule palydėta garsiais kvietimais melstis bei gausiomis maldomis. Tačiau ankstyvą rytmetį pajudame vingiuotomis Stambulo Sultanahmet gatvelėmis. Jau ir ne taip sudėtinga vairuoti. Šiandienos tikslas – pasiekti Graikiją, o tiksliau Chalkidiki pusiasalių paplūdimius, netoli Salonikų. Buvo minčių, kad reikėtų pasiekti Corfu salą, esančią netoli Lefkados, kurią jau esame aplankę. Tačiau nusprendėme pabandyti užsukti ten apie ką esame mažiau girdėję. Bakstelėjome į vieną iš kempingų ir pirmyn. Komentarai internete bei atsiliepimai leido susidaryti vaizdą, kad tai rumunų ir bulgarų mėgstama poilsio vieta. Komentarai, labai jau panašūs į mums būdingus skundus. Labiausiai užstrigo bent keliuose paminėta, kad „merginos, nesivežkite į kempingą fenų, nes elektra apribota iki 800W ir nėra galimybės jais naudotis“.

Genami švelnaus vėjo bei saulės pasukome Graikijos sienos link. Sieną kertame greitai ir be papildomų problemų, važiuojant tiltu, skiriančiu valstybes, graikų avanposto kariškiai sveikindami pamojuoja vaikams. Mes vėl Europos sąjungoje. Ir vėl pustuščiai keliai bei visos degalinės saugiai pasislėpusios per kelis kilometrus nuo autostradų. Stabtelim vienoje iš jų papildyti automobilio baką degalais bei mūsų skrandžius maistu. Bezino kaina nenudžiugina- 1,48 EUR/L (Lietuvoje tuo metu kaina buvo apie 1,10 EUR/L), o aptarnavimas užkandinėje primena geriausius tarybinius laikus. Karštų patiekalų pasirinkimas – tik tuščias padėklas vitrinoje. Padėtį išgelbsti netoliese esanti kavinė. Tiesa, komunikuojame pirštais, tačiau gauname pavalgyti šilto maisto, bei iš prie įėjimo stovinčiame automobilyje snaudžiančio ūkininko, nusiperkame saulės prisisiurbusių pomidorų bei kitų daržovių.

Platus asortimentas

Pralėkę atšaką link Salonikų, sukamės į vidurinį pusiasalio pirštą. Siaurais keliukais bei dirbamais laukais artėjame pakrantės link. Mažame kaimelyje stabtelime pasipildyti degalų, nes esame kelionėse pamokyti, jog net ir Europoje galima pritrūkti kuro. Degalinės operatorius paskleidęs krūvas sąskaitų, čekių, prekiauja trąšomis, vynu, alyvuogių aliejumi ir dar velniai žino kuo. Toks jausmas, kad turbūt atstoja ir maisto bei ūkinių prekių parduotuvę, ir banką, ir draudimą.

Pagaliau kelias pasuka pakrante ir privažiuojame savo kempingą. Tačiau… tai greičiau mažas miestelis nei kempingas. Viskas kainuoja papildomai, net ir šaldiklis bendroje virtuvėje (4 eur/parai). Vietos palapinėms nesužavi, tad sėdame į automobilį ir patraukiame į gretimą kempingą. Nedidelis ir priimtina kaina, jau nusprendžiame apsistoti, kai mergina recepcijoje pasako, jog šiandien paplūdimyje vyksta vestuves bei privatus vakarėlis. Paplūdimiu naudotis nebus galima, bet kainos dėl to nesutinka sumažinti. Tenka vėl sėsti į automobilį ir važiuoti iki sekančio, nesėdėsi juk po alyvmedžiu prie palapinės.

Trečiasis kempingas „LACARA CAMPING BUNGALOWS, “ iš karto prilipo prie širdies. Teisinga kaina, jokių kvailų taisyklių ir …. puikus paplūdimys su vaizdu į paslaptingąjį Athos kalną gretimame pusiasalio „piršte“. Mergina recepcijoje pasitikslina koks mūsų šalies sutrumpinimas, nes anot jos – esame pirmieji keliautojai iš Lietuvos.

Graikijos pakrantė

Dvylikta. Trylikta. Keturiolikta diena. Graikija. Chalkidiki pusiasalis.

Tas saulės kiekis ir garuojanti drėgmė, kuri maloniai vėsina prie vandens. Pasineriame į mums nebūdingą poilsiavimą, kai automobilis ilsina savo vožtuvus ir ratus drauge su mumis. Kas gali būti geriau, kai ryte vietinėje parduotuvėlėje nusiperki šviežių bandelių ir išgeri kavos puodelį jausdamas kaip iš už įlankos kalno šlaito pamažu atropoja saulė, maudynės, kuriose pilnai išbandome ir įvertiname įsigytą nardymo kaukę. Su vaikais aptinkame „žuvų turgelį“, kurio aplankymas per tas kelias dienas tampa maudynių ritualu. Iš ties sudėtinga priversti save nieko neveikti. Paslaptingasis Athos kalnas, apsigobęs drėgmės ir ūkanų skraiste priverčia mus pasidomėti juo daugiau. Pasirodo, kad tai autonominis ortodoksų regionas, kurį sudaro 20 vienuolynų. Tai regionas į kurį įleidžiami tik vyrai ir tik užsiregistravus iš anksto, organizuojamos ekskursijos laivu, tačiau neišlipant iš laivo (būtent todėl mūsų nesužavėjo). Vakarais toje pusėje nešvietė joks žiburys ir tai buvo tikras kontrastas Turkijos pakrantei, kuri tiesiog nutvieksta žiburių. Puikūs pietūs bei vakarienė ant viryklės, kai pradedi pažinti greta gyvenančius žmones. Mus sužavėjo pagyvenusių vokiečių porelė. Dieną jie plaukdavo su plaukmenimis tolėliau ir kažką rinkdavo, bet kiekvieną vakarą ateidavo ant molo ir susikabinę už rankų palydėdavo saulę. Atlaidžiomis šypsenomis žvelgdami į mūsų nenuoramas ir spinduliuodami ramybę. Neišdrįsom užkalbinti. Manau, kad jų istorija greičiausiai verta romano puslapių. Tie vakarai, kai saulė nerdavo už kalnų ir tik pavieniai žvejų laiveliai dar traukdavo tinklus svaigino. Atrodė, kad kiekvienas mūsų komandos narys paskęsdavo savo vidiniame pasaulyje, tačiau kiekvienas tvirtai žinojome, kad mes vienas kitą laikome šio neramaus gyvenimo vandenyne.

Nardome

Savo biologines žinias pabandėme patikrinti su mimoza (ech, tas aromatas), tačiau kažkodėl ji nenorėjo pakartoti tik knygose skaityto veiksmo ir sureaguoti į prisilietimą. Kaip ir greta gyvenančio austro šypsena, kuris užsimetęs nudėvėtus „Manowar“ grupės marškinėlius vedžiodavo savo augintinį. Ir iki šiol jaučiu vėsių, ką tik išspaustų apelsinų sulčių skonį. Akimirkos, kurios įsirėžia į atminties stiklą.

Audros letena

Paskutinį vakarą kaimynų gretas papildė gausi (nežinau ar pas juos būna negausios) graikų šeima, turinti ilgalaikį namelį. Akivaizdžiai kelios kartos susėdo ir bundančias žvaigždes pasveikino gitarų skambesiu ir graikiškomis dainomis. Gulint palapinėje ir jaučiant malonią vakaro vėsą bei melodijomis užpildytą orą neriame į sapnus. Ryt anksti ryte mes vėl būsime kelyje ir jau namų link…

Žuvų turgelis

Penkiolikta diena. Graikija-Makedonija- Serbija, Novi Sad.

Diena kelyje, kai už lango kaba stabili +37C temperatūra. Paliekame dar snūduriuojančią Graikiją su nuoširdžiais kempingo darbuotojų atsisveikinimais ir palydinčius žvilgsniais tuos keistuolius iš tolimos šiaurės šalies. Makedonijos pasienyje iš karto stojame degalinėje užsipilti pigaus benzino (A100) ir švilpiame tolyn. Nors ir mokami, bet prasti keliai. Autostradų statybos atrodo nė kiek nepasistūmėjo nuo to laiko kai prieš kelis metus keliavome po šią šalį. Pakelės degalinių WC pasitinka nosį riečiančiais kvapais, tad spaudžiame į Serbiją. Šį kartą nesukame Belgrado aplinkeliu, kaip patarė viena navigacija, bet kertame per patį miestą esančia autostrada. Pasiteisno, nes jau keletą kartų buvom gerokai užstrigę su vilkikais aplinkkelyje, kuris dar ir remontuojamas. Novi Sad pasirinkome dėl patogios dislokacijos, kaip tarpinė stotelę. Tikėjomės, kažko panašaus į Niš. Tačiau miestas mus nustebino. Tiek kartų esame keliavę pro šalį ir niekada nepagalvojome kokį perliuką serbai yra paslėpę čia ant Dunojaus kranto. Apsistojame viešbutyje iš kurio nuostabus senamiestis ranka pasiekiamas. Tiek taksistas, tiek laikraščių kiosko pardavėjas pasiklausus kelio, atsakė angliškai. Įspūdinga XVII a. Petrovaradin tvirtovė ant paties Dunojaus kranto vilioja savo žiburiais, tačiau priėjus pirmąsias pakopas kyla tikra vėtra nešanti dar tolumoje bildantį griaustinį bei svaidantį žaibų blykstes. Stiprus vėjas gainioja šiukšles ir dosniai pliekia smėliu į akis, o mums reikia apsispręsti ar spėsime perbėgti tiltą per Dunojų ar pakliūsime į audrą. Suspėjame. Jau gulint lovoje už lango ima šnabždėti lietus, trindamas įkaitusį orą. Dabar jau žinome, kad turime dar vieną stotelę, kur įdomu bus sustoti kiekvienos kelionės metu.

Novi Sad

Šešiolikta diena. Serbija- Vengrija, Budapeštas.

Tingūs Vengrijos pasieniečiai, sugeba priminti apie jų darbo svarbą ir kilometrinę eilę paversti padaryti kelių valandų laukimu. Su šiuo reiškiniu susiduriam kaskart grįždami per Serbiją.

Novi Sad tampa puikiu aperityvu prieš Budapeštą. Nors viešbutis ir tolokai nuo centro, tačiau visuomeninis transportas pristato mus į patį centrą. Ne veltui pagal pajamų vienam kambariui pokytį, Budapeštas yra trečioje vietoje Europoje šiais metais (STR duomenimis). Architektūra ir žmonių įvairovės kratiniai susivelia į kažkokį laisvės ir teigiamų emocijų kratinį. Tiesa, tenka stebėti kaip policija nuodugniai tikrina į imigrantus panašius asmenis. Labiausiai prajuokina jaunesnių komandos narių pastaba, kurie pažvelgę į nušluotas alkoholio parduotuvės lentynas pareiškia, kad ne mes esame daugiausiai gerianti tauta.

Sukamės

Dar užsukome į Budapešto akvariumą, kuris įsikūręs… prekybos centre (lyg Vilniaus Akropolyje). Pradžioje net galvojame, kad navigacija pasiklydo. Rykliai, varlytės. Vaikai gali paliesti rajas, paprasta atrakcija, kuri suteikė daug emocijų, kad net nenorėjom išeiti. Nedidelė, bet puikiai įrengta ekspozicija su tuneliu po akvariumu. Puiki pramoga šeimai už teisingą kainą.

Užkandis plaukia

Pasivaikščiojimas baigiasi viešbutyje, už kurio lango apačioje plyti Budapeštas apsisiautęs savo siautulingu žiburių užklotu. Tai miestas, kuriam reikia skirti daugiau laiko, ir mes čia dar grįšime.

Septyniolikta diena. Vengrija- Lenkija.

Tas vingiuotas kelias namų link. Kilometrai apsivynioja padangas ir spidometro rodyklę. Skaisčią saulę pamažu keičia miglos aptrauktas dangus. Slovakijos autostrados ir keliukai, kurie greta Lenkijos sienos padedami navigacijos virsta šunkeliais, tačiau vis tik grįžtame į teisingą kelią. Dar Zakopanės kalnų kilometrai bei Lenkijos autostrados. Vienoje iš jų matome, kaip visiškai užblokuotoje priešpriešinio eismo juostoje medikų brigada gaivina iš sumaitotų automobilių ištrauktą vairuotoją. Kai pravažiuoji tiek kilometrų suvoki, kad kartais tiek nedaug iki nelaimės.

Saugiai pasiekiame S1 autostradoje pasislėpusią poilsio oazę, kurią atsitiktinai atradome ieškodami vietos nakvynei prieš keletą metų. Nežinau iš kur jų virtuvės meistrai, tačiau vien dėl jų verta ten sustoti. Na ir dar todėl, kad iki Varšuvos tik 1 valanda kelio. Kas tikrai patogu, kai judi namų link.

Aštuoniolikta diena. Lenkija- Lietuva.

Trumpi apsipirkimai Varšuvoje ir sukame namo. Kaimynų kelių tiesimo gniaužtai kausto kamščiais ir šiek tiek vargina, bet išsprūstame ir Lietuva pasitinka vėsa ir perspėjimais apie škvalą. Nusprendžiame dar neskubėti namo į Vilnių, tad naktį praleidžiame pas senelius.

Rytas pasitinka žiniomis bei vaizdais apie užsemtą Vilnių. Neskubame grįžti namo, nes tada baigsis mūsų kelionė.

Po kiekvienos kelionės klausiu savęs: kiek? Kiek įveikėme kilometrų? 6900 km., bet ar gali keliones išmatuoti tik kilometrais? Kiek iš ties mes nukeliavome, savo sielomis, į kiek pažinimo viršukalnių pakilome? Kiek kartų ištiesėme vienas kitam ranką? Kiek sutikome žmoniu, kurie palinkėjo gero kelio mums. Ir palydėjo mus su šypsena, kad turime jėgų skrieti. Todėl, kad mes- Nenamisėdos.

Ir mes skriesime.
Mūsų istorijos pirmą dalį rasite čia

Mūsų istorijos antrą dalį rasite čia

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

1 Komentaras

  1. Lolita 13 liepos, 2019

    Nuostabi kelione! Sekmes tolimesnese paieskose!

Komentarų: 0

© 2020 #Nenamisėdos

Temą sukūrė Anders Norén