JAPONIJA. PASAULIO PAKRAŠTYS III DALIS

Čia rasite pasakojimo I dalį bei II dalį Keliavome 2019 spalį- lapkritį

Dešimta diena

Rytas prasideda kelione į vieną seniausių Kanazawa maisto turgų Omicho (Omichō Ichiba). Nuo viešbučio ne taip toli, tad leidžiamės pėsčiomis. Ankstyvas šeštadienio rytas ir miestas dar tik bunda, o turgus jau gaudžia vis labiau. Iš ties tai nuo Edo laikotarpio egzistuojanti šviežio maisto prekyvietė, kurioje po stogu veikia apie 200 prekyviečių išsidėsčiusių gatvėmis. Jūros gėrybės bei paruošti rinkinukai, kurių vienu susigundome. Toooookios skanios lašišos dar nebuvome ragavę. Norėjosi, kad tas skonis kuo ilgiau išliktų burnoje. Prisėdome dar paragauti deserto daifuku ir apsukę dar kelis ratus gatvelių labirintu pagalvojome, kad pats laikas išgerti po puodelį kavos. Dabar jau- žygiams pasiruošę.

Skaniausias rinkinys

Mūsų laukia Samurajų istorinis rajonas- Nagamachi. Siauromis gatvelėmis klaidžiojame po tikrą namų su aklinomis tvoromis labirintą. Kai kurie namai tebepriklausantys samurajų šeimų palikuoniams yra paversti muziejais. Į vieną užsukame ir mes, kad susipažinti kaip atrodė vienų žinomiausių karių namai jų klestėjimo periodu. Vien tik pasivaikščiojimas gatvelėmis neatskleidžia to didingumo, kuris kadaise buvo dviejų kanalų apsuptyje.

Na, o dabar ir pats laikas susirasti šiek tiek maisto. Jau vakar iššniukštinėjome jog čia vyks gatvės maisto festivalis. Kaip gi praleisi tokią maisto fiestą? Dalyvių palapinės išsirikiavę, kur gali įgyti ir skanauti maistą. Kiekviena palapinė kviečia pas save, siūlo ir tą ir aną paragauti, išbandyti. Pasirodo, yra specialus numeris, kuriuo reikia balsuoti už labiausiai jums patikusią komandos palapinę. Tikra kova vyksta stengiantis prisikviesti pirkėjus. O viską išragauti gali atsisėdęs ant suolų su stalais arba tiesiog kur radęs laisvą vietą parke.

Visi vienkartiniai indai grąžinami į „sanitarines zonas“, kur lėkštės metamos į vieną šiukšlių dėžę, šakutės į kitą ir panašiai. Kiekvienų šiukšlių dėžių grupę prižiūri savanoris.

Gyvenimas virte verda nors ir gaila, bet visko išragauti nei skrandžio, nei piniginės galimybės neleidžia (patiekalų kainos nuo 5 EUR). Iki kito mūsų objekto vieno iš gražiausių sodų Kenrokuen‘o beveik ranka paduoti.

Pavadinimas Kenrokuen pažodžiui reiškia „Šešių subtilumų sodas“. Tie požymiai yra erdvumas, nuošalumas, dirbtinumas, senovė, gausus vanduo ir platūs vaizdai, kurie, remiantis Kinijos kraštovaizdžio teorija, yra šeši esminiai požymiai, sudarantys tobulą sodą.

Tai vienas iš gražiausių sodų Japonijoje. Išraižytas tvenkinių bei upelių, per kuriuos grakščiai išmėtyti tiltukai bei bėgantys takeliai link paslėptų apžvalgos vietų ar arbatinių. Vienas iš ryškiausių akcentų- Karasaki pušys. Išaugusios iš XIII a. pasodintų sėklų yra vienos iš labiausiai saugomų objektų. Nuotraukose matomi mediniai skėčiai (beje, jų yra ir virš kitų pušų sode) yra skirti apsaugoti medžius nuo žiemą iškrentančio didelio sniego kiekio.

Nors lankytojų ir nemažai, labiausiai fotografuojamose vietose rasite, spėkite ką? Žinoma, kad eiles. Tai svarbu tiems, kurie mėgsta įsiamžinti lankytinų ar svarbių objektų fone. Čia jūs tai galėsite padaryti, žinoma prieš tai šiek tiek palaukę.

Jau dienos metu sodas įtraukia į savo japoniškos traukos lauką, o kur dar tai, kad nuo šio vakaro čia startuoja šviesos festivalis????

Tenka trumpam grįžti į viešbutį pergrupuoti savo jėgas ir išspręsti buities klausimus su rūbų skalbimu, po kurių savo viešbučio kambaryje jautiesi lyg gyventum didelėje rūbų džiovyklėje. Kiek pailsėję vėl žingsniuojame atgal į Kenrokuen sodą.

O ten… O ten krenti į magišką šviesų ir tobulų formų spektaklį. Nežinia kaip būtų galima visą tą kerintį šokį ir grožį supakuoti į foto ar vaizdo medžiagą, nes ir stovėdamas ten jautiesi apsvaigęs nuo vaizdo. Galbūt tokios patirtys sužadina slaptus sielos šaltinius ir sukuriančius tą sunkiai nupasakojamą Japonijos traukos efektą.

Jei norėsite nors šiek tiek stebėti gyvai kaip atrodo sodas tiesioginę transliaciją rasite čia.

O mums belieka pasinerti į saldų keliautojo miegą. Ryt nauja diena.

Vienuolikta diena.

Sudie, Kanazawa… Šokame į Thunderbird šinkanseną, kuris mus skraidina iki Kyoto. Tai miestas, kuris buvo Japonijos sostine virš 1000 metų (794-1868), kuriame šiandien gyvena 1,5 milijono gyventojų, o 2017 metais jį aplankė 7,4 milijonų užsienio keliautojų, o įskaičiavus vietinius keliautojus šis skaičius pramuša lubas- 53,6 milijono.  Tą minios masę pajutome tik išlipę, o stoties gabaritai bei architektūriniai sprendimai nepaliks abejingų net ir didžiausių skeptikų. Upės žmonių mus nuneša į informacijos centrą, kur pabandome šiek tiek susiorientuoti transporto sistemoje radę ramesnį kamputį. Be abejonės, didelę įtaką padarė tai, jog šis pirmadienis nacionalinė šventė Japonijoje ir visi stengėsi išnaudoti ilgąjį savaitgalį.

Savo ribose Kyoto laiko apglėbęs per 1000 šventyklų, taip pat garsėja savo tofu, geišomis, shoteng‘ais (siauromis turgaus gatvelėmis).

Pirmasis tikslas- Kinkakuji arba Auksinė šventykla. Į pačią šventyklą lankytojai neįleidžiami, bet pasigrožėti gali eidamas numatytu vienkrypčiu maršrutu. Nors jau kaip ir buvome apsipratę su žmonių gausa, bet Kyote pasijutume lyg Kaziuko mugės įkarštyje. Kiekvienas šventyklos aukštas pastatytas skirtingais stiliais ir didžioji jos dalis yra dengta kaltu auksu.

1950 metais šventykla buvo padengta pamišusio vienuolio ir savo lankytojams vėl atsivėrė 1955 metais.

Leidžiamės į greta esančią Ryoanji šventyklą, pakeliui dar stabtelime pasiklausyti vykstančio gyvos muzikos koncerto. Keliaujame su visa manta ant pečių tad įkalnės ir pakalnės nedžiugina kojyčių. Tačiau Ryoanji šventykla, pasislėpusi medžių pavėsyje, žymi tuo, kad čia yra vienintelis unikalus akmeninis japoniškas sodas.

Nėra tiksliai kas buvo akmeninio sodo įkūrėjas, jį sudaro 15 įvairaus dydžio akmenų išdėstytų stačiakampio formos aikštėje. Unikalu tai, jog žvelgiant iš bet kurio kampo vienas akmuo visada liekas nematomas.

Bandome suskaičiuoti akmenis esančius sode. Suskaičiuojame daugiausiai 14 ir ne kitaip. Dar pasidairome po aplink šventyklą esančius kiemelius bei aptinkame tvenkinyje sustingusį garnį, kuriam nė motais turistų grupelės. O mums tolyn. Link turbūt vieno iš svarbiausių objektų- Imperatoriaus rūmų.

Bekulniuojant Kyoto gatvelėmis atrandame, jog jose gausu… prancūziško stiliaus kepykėlių su prancūziškomis bandelėm ir kava. Net širdį spusteli, taip pasiilgome mielo ir švelnaus aromato. Tačiau sustoti nėra kada, ne tiek daug laiko liko iki tikslo, o saulė jau gerokai po pietų. Užtrunkame net kol prieiname pačius rūmus, nes juos supa parkas ir plačios alėjos. Šiek tiek suplūkę atsiduriame prie įėjimo, kur malonus apsaugos darbuotojas parodo į lentelę su darbo laiku. Šiandien nacionalinė šventė ir mes pavėlavome… 10 minučių. Prisėdame čia pat parke prie įrengto stalo pasistiprinti ką radome savo kuprinėje ir leidžiame šiek tiek pailsėti savo kojytėms. Nepasisekė, bet taip jau nutinka. Bekramtydami stebime už kelių metrų sliekus medžiojantį garnį. Ką gi, laikas traukti į viešbutį. Šiek tiek nerimavome dėl šio viešbučio, nes anot Booking‘o jame nėra aptarnaujančio personalo. Išbandysime.

Išlipę iš autobuso atsiduriame tiesiai priešais vieną ir Kyoto įžymybių bei UNESCO saugomą kultūros paveldą- Nijo pilį, virš kurios plevėsuoja skelbimas jog nuo šiandien vakaro čia prasideda…šviesų festivalis „Flowers by Naked“. Vieną akimirką tik buvusi šiek tiek nesėkminga diena tampa tiesiog puiki, kadangi iki pražios dar yra laiko, o iki mūsų viešbučio tik 10 minučių pėsčiomis- pėdiname įsiregistruoti.

Festivalio pavadinimo nevertėtų versti tiesiogiai. Naked Inc. Yra Kyoto kompanija, kuri kuria video projekcijas bei vizualizacijas. Jų darbai puošia Tokyo Tower, Yoyogi parką ir daugelį kitų.  

Viešbutis „M’s INN OMIYA KUROMON“ iš ties turėtų patikti tiems kurie planuoja praleisti Kyote ilgiau nei 3 dienas. Viešbutis atsiuntė įėjimo kodus, kuriuos suvedus atsidaro įėjimo durys. Džiugu, kad vis tik aptinkame darbuotoją, kuris sutinka mums padėti susimokėti pagalvės mokestį per specialų aparatą ir suteikia kambario durų pin kodą. Kodėl jis patiktų tiems kurie planuoja būti ilgiau nei tris dienas? Todėl, kad gera kaina siūloma apsistojant ne mažiau nei 3 naktim. Juolab jis visai greta Sanjo Dori gatvelės, kuri tikrai patiks tiems kas mėgsta apsipirkti ar paskanauti gero maisto populiariuose restoranuose (tik teks gerokai pastovėti eilėje).   

O mes jau prie Nijo pilies ir aišku stovime eilėje, kad patekti į šviesų festivalį. Palaukti tenka virš pusvalandžio, tačiau nebūtų Japonija- viskas suplanuota. Vaikinukai stovi su aiškiai ženklais, kurie rodo laiką kiek dar užtruksite eilėje. 

Kai įžengėme pro vartus, visas dienos nuovargis išlakstė. Jei Vilniuje Kalėdinė pasaka rodoma vienoje vietoje, tai čia įvairios instaliacijos atgyja ant pilies pastatų sienos, o tu eini įšsižiojęs. Kadangi šviesų ne per daugiausiai tai sugebėjome net ir pasimesti keletą kartų, nes kol vienas užvertęs galvą vėpso į vieną pusę, kitas jau patraukia toliau. O kur dar spalvotų medžių alėjos ir gėlės keičiančios spalvas priklausomai nuo to kaip aktyviai jas uostote. Kanazawa šviesų festivalis buvo statiškas gamtos ir šviesų magijos spindesys , tai čia vaizdo projekcijos ir interaktyvios instaliacijos tiesiog apipynė pilies pastatus ir sienas savo magiškomis gijomis.

Dvylikta diena.

Dar šiek tiek apgaubti vakarykštės šviesų magijos šokame iš lovos 6 valandą ryto ir spėjame paplepėti su vaikais, likusiais namie. Jie tik ruošiasi miegui prieš mokyklą. Keltis anksti keliaujant tikra kančia, bet tikrai atsiperka. Juolab traukiame į vietą, kuri it magnetas traukia turistus- Arashiyama‘je esantį bambukų mišką. Iš ties nesuklydome atbildėję anksti ryte, nes žmonių buvo vos vienas kitas. Pats miškas atrodo tikrai neįprastai. Pasivaikščioję neriame į greta esantį parką. Kur vienas kitas fotografas mėgėjas bando įamžinti kalnus ir tarp jų įsiterpusią Katsura upę. Toks lengvas pasivaikščiojimas parko keliukais žemyn link upės ir vieno iš svarbiausių akcentų Togetsukyo tilto. Upėje verda pramogos, kur gali paplaukti valtimi su irklininku ar tiesiog atsisėsti į laivelį. Kiek neįprasta (nors jau spėjome priprasti prie visų kalbančių daiktų), viešo tualeto signalas periodiškai aidintis parko tyloje. Šis signalas lyg švyturys neregiams ir padeda surasti būtinas paslaugas. Pakrante traukia būreliai vietinių vienodomis striukėmis ir kepuraitėmis, taip ir nesupratom ar į žygį ar atlikti visuomenei naudingą darbą. Pagal aprašymą parke reikia saugotis beždžionių, bet kažkaip jų nematėme. Nusprendžiame užsikabaroti į kitame krante esantį Iwatayama beždžionių parką. Na, juk turime jas kažkur pamatyti. Aprašymai byloja, kad reikės kopti apie penkiolika minučių. Nežinau, kas ten per sportininkas rašė aprašymą, bet kabarojamės gerą pusvalandį gan stačiai į kalną. Tame kopime sužavi japonų noras judėti. Greta kopia pagyvenęs vyras pasiremdamas dviem lazdomis, o jo žmona kantriai laukia palypėjus aukščiau. Užčiaupiam savyje inkštimo  ir bambėjimo jausmą, kad pavargome. Nulipdami sutikime jį jau beveik prie viršūnės. Ta vidinė kova su negalia ir užsispyrimas tiesiog tobulas pavyzdys, kad niekas negali palaužti žmogaus noro pažinti…

Užsikabarojus į viršūnę po kojomis atsiveria Kyoto vaizdas ir laisvai bėgiojančios beždžionės. Karstosi ir siaučia virš turistų galvų bei aplink. Jei pabosta- nuskuodžia į savo atitvertą nuo žioplių teritoriją. O jei tie žiopliai nori jas pamaitinti, tai patys turi užsidaryti namelyje su grotomis ir per jas maitinti viršūnės karalius. Taip ir nesupratome kas ten per parkas: ar mes ten eksponatai ar beždžionės.

Nusileidę suprantame, kad rytinė ramybė ir žmonių kiekis buvo apgaulė. Upės turistų ir smalsuolių, pasijunti lyg dar vienoje didelėje turgaus aikštėje. Užsukme į hipsteriškai atrodančią kavinukę, kur gauname puikios kavos ir galime tiesiog pasimėgauti atokvėpiu tiesiog stebint minias tekančias už lango. Dar apsižiūrime, kad čia yra Sagano vaizdingas traukinukas, kuris važiuoja šalia upės ir 7 kilometrus įveikia per 25 minutes, taip leisdamas pasigrožėti vaizdais. Bet… bilietų nėra ir reikia bandyti laimę centrinėje Kyoto stotyje. Pabandysime laimę ir mes.

Autobusų stotelėje sutinkame tvarkaraščiais apsiginklavusį savanorį senjorą (tokių senjorų kiekvienoje didesnėje stotelėje, padedančių susiorientuoti), kuris paslaugiai klausia kur važiuojam ir nurodo į kurį autobusą lipti. O mums į Imperatoriaus rūmus. Taip, tuos pačius į kuriuos pavėlavome. Šį kartą jau nesuklysim.

Kyoto Imperatoriaus rūmai (Kyōto Gosho) buvo Japonijos imperatoriškos šeimos rezidencija iki 1868 metų. Iki šiol čia saugomas ir imperatoriaus sostas, bet kai mes lankėmės jis buvo iškeliavęs į Imperatoriaus inauguraciją Tokyo mieste. Patys rūmai labiau stebina erdvėmis ir tobulomis smulkmenomis, bet kad tai būtų kažkas stulbinančio tikrai nėra.

Traukiame į centrinę stotį įsigyti bilietų Sagano traukinukui, pakeliui stabtelime užkandinėje. Šiek tiek pasibarame su maisto užsakymo aparatu, bet maisto gauname greitai. Greta sėdintis jaunuolis vidury pietų nusprendžia, jo reikia aplankyti WC ir ant stalo palieka ne tik telefoną, bet ir piniginę. Kartais tas saugios šalies pojūtis tikrai sunkiai suvokiamas.

Centrinė storis ir vėl šiek tiek paguldo ant menčių architektūrinį suvokimą. Tas dydis tiesiog keri, bet čia geros žinios ir baigiasi. Traukinuke liko tik stovimos vietos, o ir tos paskutiniame traukinyje. Tad nusprendžiame, jog rasime ką veikti rytoj ir taip.

Kad apvalyti karmą aplankome Fushimi Inari šventyklų torii vartų galerijas. O čia jų tiek, kad gali gerą pusdienį sukti ratus. Jaunimas su tradiciniais rūbais bando išlaikyti orumą ir eiti su tradiciniais bateliais. Oi, nelengvai viskas gaunasi kai iš kedų įšoki į klasiką.

Šventykla Fushimi Inari yra svarbiausia visoms Inari šventykloms skirtos ryžių dievui Shinto. Tikima, kad Inari pasiuntinės yra lapės. Tad jų skulptūros visur. Fushimi Inari šventykla savo pradžią skaičiuoja nuo 794  metų.

Vakaro sutemos leidžiasi į senąją Japonijos sostinę. Riedame autobusu namo stebėdami pro šalį plaukiančius spalvingą vakarinį gyvenimą.

Trylikta diena.

Paskutinė mūsų diena Kyote. Gal todėl ją pradedame pasivaikščiojimu filosofų takeliu ir neatsispiriame pagundai užsukti į Prancūzija dvelkiančią kavinę puodeliui kavos. Jausmas lyg sėdėtum kažkur Paryžiaus parko pašonėje amerikoniško stiliaus name ir gertum puikią kavą, jei ne baro savininkė su sūnumi pasirėmę į barą tauškėtų japoniškais leitmotyvais.

O greta nuo pašaliečių pasislėpusi Higashiyama Jisho-ji  arba Ginkakuji, o dar kitaip Sidabrinė šventykla pastatyta pagal auksinės šventyklos pavyzdį, kurią įgyvendino Auksinės šventyklos statytojo anūkas. Šventykla lieka šventykla, tačiau aplink plytintis sodas labai gražus, o ir žioplinėjančių turistų ženkliai mažiau.

Pakeliui užkandame gatvės maisto bei pasirausiame suvenyrų parduotuvėse, kad papildyti įspūdžių paletę išlipame šiek tiek anksčiau, jog būtų galima nerti į Nishiki gatvės turgaus šurmulį. Turgūs visose šalyse yra lyg šalies veidrodis, kur gali pajausti kuo alsuoja kiekvienos šalies gyventojai. Tų emocijų nepaslėpsi net ir už turistinių iškabų ar pramogų skirtų atvykėliams. Nishiki turgus, kartais vadinamas net Kyoto virtuve, čia galite paragauti ko tik širdis geidžia- pradedant šviežia žuvimi ir baigiant keptais žvirbliais. Tiesa, tenka pripažinti, jog čis turgus labiau orientuotas į turistus nei Kanazawa.

Kaip ir visoje Japonijoje, valgyti einant- ne tik itin nemandagu, bet ir draudžiama. Apie tai primena ženklai kiekviename turguje.

 Interneto platybėse buvome užmatę, kad Kyote galima gauti kavos su debesėliu. Ir iš ties gatvių labirinte, išore niekuo neišsiskiriančioje kavinėje „Alpha foods& drinks“  gavome ne tik kavos su debesiu, bet ir išgėrėme vonią pieno kokteilio, o desertą teko kasti kastuvėliu.

Sutemoms nusileidus patraukėme į vakarinį Kyotą. Braidžiojant apytuštėmis senamiesčio gatvėmis tarp dusliai murmančių prabangių restoranų ir ryškiomis šviesomis nušviestų šventyklų šis miestas pakėlė uždangą į kitokį savo veidą. Be minių ir savo gaudesio atgavo savo nebylią didybę.  Tik Gion rajonas pulsavo savo vakaro pramogų magija ir skubiai neriančiomis į užeigas ar prabangius automobilius geišomis.

Vienas matytas atvejis, gerokai prajuokino, kaip keturi jaunesni pavaldiniai lydėjo sakė padauginusį vadovą. Užteko jam susvyruoti, kaip keturios rankos pagarbiai prilaikė, vadovas pasakė „taxi“, o kitos keturios iškilo į viršų su šūksniu „Taxi!“. Tikra sinchronija.

Kyoto paliko miesto, kuriame turistų upės apsėmusios prisėtas šventyklas bei pagrindinės gatves. Tačiau pasukus šiek tiek į šoną- tai vis dar senoji, besilaikanti tradicijų senoji Japonijos sostinė.

Keturiolikta diena.

Net ir tobuliausia sistema kartais užstringa. Vos 45 minutes turėjusi užtrukti mūsų kelionė į Narą virto 1,5 valandos riedėjimu traukiniu. Nors mes niekur ir neskubėjome. Naros stotyje mus pasitiko, spėkite kas? Žinoma, kad savanoriai-senjorai. Kurie paklausė ar žinome kur eiti ir iš kur mes. Kaip nustebome, kad ištarus Vilniaus pavadinimą, pasigirdo atsakymas. „O, nuostabi šalis. Buvau ten. Netoli yra yra ežeras su pilimi. Kaip ten vadinasi… Trakai. Taip, Trakai“. Įsiamžinome su senjorais ir mūsų šalies pavadinimu ir atsisveikinome lyg geriausi draugai.

Nara- pirmoji pastovi šalies sostinė (anksčiau sostinėmis tapdavo priklausomai nuo Imperatoriaus gyvenamo miesto), nedidelis miestas pilnas senovinių budistų šventyklų ir žymus savo parku.

Viename iš seniausių Japonijos parkų laisvai ganosi stirnos, kurios išmokusios kaulyti maisto, nepatingi net ir į maišiukus ar rankinukus pasidairyti, o negavusios maisto gali ir bakstelti nupjautais ragais.

Buvo mintis aplankyti vykstančią Budos relikvijų parodą, bet pamačius eilės ilgį noras praėjo. Vietoje to pasirinkome pasivaikščiojimą po parką bei neskubų braidžiojimą šventyklos kiemeliais.

Penkiolikta diena

Savarankiškų kelionių privalumas tas, kad norint gali lengvai keisti maršrutus. Pasidėliojom, šiek tiek pastumdėm maršrutą ir nusprendėme, kad vis tik privalome pamatyti Japonijos pasididžiavimą- Fuji. Praeitą sykį jis išdidžiai pasitiko mums susisupęs į debesų mantiją. Patyrinėjome geriausias vietas iš kur turėtų matytis pakeliui į Tokyo. Neapsigavome, jau savo didybę Fuji demonstravo lekiant shinkansenu.  O visa savo grožį, taip traukiantį visus, parodė nuo Mishima sky walk tilto. Tiesa kol keliavome tiltu debesų mantija vis labiau ėmė suktis aplink viršūnę ir kol grįžome atgal paslėpė ją nuo smalsių akių. Taip sakant per ilgai nežiopsokite.

Pavakare grįžome lyg į Tokyo. Nepasakyčiau, kad labai pasiilgome minios, bet pasijautėme lyg kokie senbuviai. Vėl mažos jaukios užkandinės ir net nusigrūdome ieškoti lauktuvių į technikos supermarketą.

Šešiolikta diena

Labas rytas, tarėme dar miegančiam Tokyo Asakusa rajone. Pagal planą turėjome šokti į traukinį ir dumti tiesiai į Nikko, bet… tas apgaulingas tikėjimas, kad viską jau žinai. Pasirodo iš Asakusa stoties važiuoja tik Tobu geležinkelio linija, o jei norėtume važiuoti JR linija su savo pasu, tą reiktų daryti iš Centrinės Tokyo stoties. Paskaičiavę visus už ir prieš susimokame už Tobu liniją ir švilpiame į Nikko.

Autobusu kylame iki Akechidaira apžvalgos aikštelės. Suplojame po 20 eurų už kelionę (dar reiktų pridėti traukinio kainą iš Tokyo), nuotaiką kiek pataiso vaizdai, pakylame dar ir keltuvų į pačią apžvalgos aikštelę. Tolumoje į medžių lajas garma Kegon krioklys. Riedame autobusu arčiau krioklių. Kalnų šlaitus dar tik pradeda glostyti rudens spalvos tačiau jau vaizdai kerintys, po kelių savaičių ruduo suliepsnos visu savo grožiu.

Pėdiname į Toshogu šventyklą, kurios spalvingi bei itin kruopščiai išraižyti ornamentai išsiskiria iš anksčiau matytų. O kur dar tris išmintingąsias beždžiones vaizduojantys raižiniai ar Sozonozo išraižyti drambliai, kuriuos išskobė meistras niekada nematęs tikrų dramblių.

Trys išmintingos beždžionės įkūnijančios principą „nematyk blogio, negirdėk blogio, nekalbėk blogo“.  Trys beždžionės yra Mizaru, užmerkiantis akis, kuris nemato jokio blogio; Kikazaru, dengiantis ausis, kuris negirdi jokio blogio, ir Iwazaru, dengiantis burną, kuris nekalba jokio blogio.

  Leisdamiesi link Shinkyo tilto (Šventasis tiltas) aptinkame ir karališkų chrizantemų paviljoną, kur nors ir per kampelį pavyksta pasigėrėti tooooookio dydžio chrizantemomis.

Iki 1973 metų tiltas buvo uždarytas lankytojams. Po rekonstrukcijos 2000 metais sumokėjus papildomą mokestį galima pasivaikščioti tiltu, tuo gadinant nuotraukas turistų miniai. Mes nevaikščiojom, bet burbėjom ant įsimylėjėlių porelės, kad niekaip nepavyksta nufotografuoti be žmogiškų individų.

Susirandame kuklią JR stotį ir riedame priemiestiniu traukiniu, kad vėliau peršoktume į JR shinkanseną. Tad jei nori greitai ir patogiai- naudokite Tobu line, jei turite JR pasą- teks pasistumdyti ir kelionėje sugaišti ilgiau.

Tokyo pasitinka savo šviesų spindesiu, o mums būtinai reikia lagamino, nes kur dėti lauktuves, atvykome tik su kuprinėmis. Kaip ir Vietname, taip ir čia leidžiamės į medžioklę „Black market“ turguje. Čia krūvos drabužių, skėčių ir viso kito pigaus šlamšto. O štai lagaminų pardavėjai atrodo specialiai slepiasi nuo mūsų akių. Vis tik užtinkame vieną, 35 eurai (pigiau nei Vietname) už lagaminą, kuris turėtų atlaikyti keletą kelionių nepametęs reikalingų detalių. Tik nusipirkom ir prašom. Lagaminų pardavėjų nors rieškučiomis semk.

 Septyniolikta diena

Nusprendžiame, jog gerai būtų pabandyti pasidairyti į Japonijos sostinę iš viršaus. Tiesa muziejus Mori Art Museum Roppongi kalvose, iš kurio norėjome tai padaryti, pasitinka užrašu „Security check“. Kiek bandome pasidomėti greta vykstančiu naujo automobilio pristatymu, bet uolūs sargybiniai neleidžia nei fotografuoti nei filmuoti. Japoniškai nesuprantame, tad tenka sliūkinti nieko nepešus.

Besidairydami po nors šiek tiek atsiveriančią panoramą aptinkame didžiausių crepe  kavinę. Kaip neišbandysi mėlynoje menėje iškeptų blynelių ir neišgersi kavos puodelio?

Neįleido pasidairyti iš vienur, traukiame į Tokyo savivaldybės pastatą, kurio apžvalginis aukštas atvertas visuomenei nemokamai. Kiek užtrunkame eilėje (kaip tai įprasta Japonijai). Vaizdas į nesibaigiančias betonines džiungles su gausiais parkų bei stadionų intarpais. Apžvalginio aukšto viduryje stovi rojalis, kuriuo gali pagroti kas nori. Ir ką jums manote… stovi eilutė virtuozų, kurie skambina girdėtus ir ne visai kūrinius.

Vakarėjant pasiekiame Odaiba paplūdimį, kur turėtume atrasti Laisvės statulos repliką ir pasigėrėti į Tokyo. Prieplaukoje užkalbina vaikinukas, kuris pasiūlo plaukti laivu. „Kada išplaukiam?“, šis besijuokdamas atsako „Dabar“. Bėgte pirkti bilietų ir tik įžengiame į laivą šis pajuda stumdamas vakarėjančius vandenis pieš save. Rainbow tiltas nusidriekęs į dangoraižių mišką po pakabintu mėnulio disku, vėjas tampantis plaukų sruogas ir tas keistas liūdesys, jog mūsų kelionė artėja pabaigos link. Išlaipina mus netoli viešbučio, bet pakeliui vėl užsukame į sushi užkandinę. Kainos aukštesnės ir lėkštutės jau kainuoja skirtingai.

Aštuoniolikta diena.

Už kelių šimtų metrų nuo viešbučio Senso-ji šventykla, nuodėmė būtų neaplankyti. Bet žmonių minios.

Dar stabtelime pavalgyti … kinų restorane. Neliekame nusivylę, o mūsų pasitikėjimas sėdant į autobusą kuris turi mus nuvežti į stotį (čia mūsų nuomone) nuveža kažkur į šoną ir sustoja galinėje stotelėje. Vairuotojas rodo lipkite, pasirodo čia autobusas su maža raidele ir jo maršrutas ne toks kokio reikia. Autobusas nuvažiuoja, o mums tenka vilkti lagaminą stoties kryptimi.

Staiga iš už kampo išnyra žmogus su uniforma, kuris kažką rodo rankų gestais. Pasirodo čia autobuso vairuotojas. Palikęs autobusą galinėje stotelėje atėjo ir mums gestais paaiškina kaip išeiti į reikalingą gatvę ir kokį autobusą pasirinkti į stotį. Japonija. Vis nustebinanti.

Traukinys skrieja į Naritą. Čia prisiglaudžiame viešbutėlyje iki oro uosto 20 minučių traukiniu. Paskutinis vizitas į prekybos centrą ir miegot.

Devyniolikta diena.

Sėdime Narita oro uoste gerdami kavą už tris eurus (Japonijos oro uostose kainos tokios pačios kaip ir mieste, jokių žaidimų kainomis). Į išvykimą ateina kažkokia grupelė rožiniais rūbais pasipuošusių merginų grupelė, o iš paskos kelios dešimtys paparacių, vaikų klasės tvarkingai žingsniuoja į patikrą be jokio šėlsmo.

Keleivių būryje pasigirsta ir lietuvių kalba. Nebuvome vieni šioje nuostabioje šalyje. Net ir lėktuvui atsiplėšiant nuo žemės negalime sau atsakyti į klausimą „Kokia ta Japonija?“. Gal tai šalis ir pasaulio pakraštyje, bet tikrai atsirado dar du žmonės, kurie ją įsimylėjo.

Parašykite komentarą