Sekmadienis mums prasidėjo ankstyvu rytmečiu, kai mieste susiduria dvi gyventojų tėkmės. Vieni tik grįžta namo, kai kiti jau keliasi. Tad 5 valandą ryte palikome Vilnių ir švelnios rytmečio saulės glostomi atsidūrėme Trakuose, kur mūsų laukė skrydis oro balionu. Kodėl pasirinkome virš Trakų, o ne virš Vilniaus? Galbūt todėl, kad norėjome pasigrožėti gamta, o nei karščiu alsuojančiu betonu. Uodų ordoms puolant pasiruošimas skrydžiui buvo greitas ir vualia – mes jau danguje. Vargu ar raidėmis galima nutapyti ežerų akis ar žaluma prisidengusių miškų svajingus vingius, nustebusias stirnas, neriančias į miško gūdumą, ar tiesiog gaivaus oro gurkšnį. Tai ką fiksavo objektyvas – tik maži trupinėliai nuostabaus Lietuvos peizažo audeklo, kuriame mes brūkštelėjome savo potėpius oro baliono šešėliu prisidengę debesėliais.
