1 diena. Lapkričio 24 diena
Iki Kauno oro uosto (pigesnis parkingas čia arba čia) nubridome per pusnis, o po 3,5 valandos skrydžio išlipome maloniame, vasaros šiluma apsigaubusiame Kipre. Pirmiausia susirandame mūsų automobilio nuomotoją. Čia toks kiek didesnis iššūkis, Kipras buvusi Jungtinės Karalystės kolonija, tad ir eismas čia vyksta kairiąja eismo puse. Tačiau Christakis iš nuomos tik paklausia ar pirmą sykį vairuosime ir šaltu veidu pareiškia: atsipalaiduokite, juk atvykote ilsėtis. No stress. Viena tik taisyklė, kuri padės važiuoti teisinga puse: juosta, esanti kelio viduryje visada turi būti vairuotojui iš dešinės. Ilsėtis tai ilsėtis. Sukemšame lagaminą į bagažinę ir į kelią. Kol išvažiuojame iš oro uosto aikštelių, jau kelis sykius vietoje posūkio įjungiame valytuvus. Gerai, kad bent automatinė greičių dėžė.
Metas susimedžioti ir kažką vakarienei, nes vakaras jau vėlokas. Pakeliui aptinkame prekybos centrą, kur sutinkame ir Christakį.
Kainos lentynose panašios į Lietuvos, nustebina sveriami ledai.
Pirmoms kelioms nakvynėms apsistojome Afroditės kaimelyje, netoli nuo oro uosto. Atvykus paaiškėja, kad čia visas golfo aikštynas, apartamentų bei vilų miestelis. Kiek netikėta, bet nėra blogai.
Auto nuomavomės iš LP Cyprus econony car rental, kurį rekomendavo keli keliautojai. Kaina tikrai gera, auto kainavo 20 eur dienai.
Pirma diena su vaizdais į baseiną kaip ir baigta. Ryt prasideda nuotykiai.
2 diena. Lapkričio 25 diena.
Iki šiol dar neteko važiuoti iki pusryčių automobiliu. Tik po kurio laiko susivokėm, kad važiuojam tai ne ta puse.
Beje, visi nuomos automobiliai Kipre turi raudonos spalvos numerius, tad vietiniai jau iš tolo žino kokių bėdų galima laukti. Tikrai padeda išvengti nepatogių situacijų kelyje.
Metas į kelią, o aiškaus plano dar ir nelabai yra. Visgi apsisprendžiame ir pirmas sustojimas prie Agios Georgijos bažnyčios.
Dar kiek padiskutuojame apie keramiką su molinių indų pardavėju, tačiau nelabai kur tuos indus turime dėti.
Kiek pagrybaudami per priešpriešinio eismo juostas važiuojame iki Avakas tarpeklio . Kiek neramina mūsų Nissan Micra, tačiau net ir statokomis įkalnėmis ropščiasi užtikrintai. Nerizikuojame važiuot neasfaltuotu keliuku, tad statomės mašiną prie bažnytėlės, tolokai iki paskutinio parkingo, bet geru oru smagu prasieiti.
Tai vienas iš populiariausių žygiavimo maršrutų, nesudėtingas, bet kojas galima ir sušlapti. Nerekomenduotina eiti lyjant, nes vandens lygis gali pakilti. Žygelis neilgas, bet smagus. Šiltas vėjas, ideali temperatūra ir gražūs vaizdai. Ko gi dar gali norėti?
Tarpeklis sudomins ir Instagram vaizdų medžiotojus, o ir kojas pamankštinti smagu.
Pakeliui iš tarpeklio pakelėse driekiasi bananų plantacijos, po kurias irgi įdomu pasidairyti.
Dar vienas mažas taškelis lankomų objektų sąraše- 2011 m. ant seklumos užplaukęs laivas Edro III. Gal todėl, kad vaizdas įspūdingas taip visus ir traukia technogeniniu katastrofų vietos. O ir lankytojų, nuo kranto, tiesiog stebinčių lėtai bangų ir rūdžių ardomą laivą kelios dešimtys. Be lankkytojų čia žinoma rasite ir… kačių.
Katės atskira tema Kipre. Skaičiuojama, kad saloje jų gyvena apie milijoną. Jos visur: viešbučiuose, kavinėse, vieną radome net prekybos centre susisukusią į dekoratyvinį maišelį. 2023 metais Kipre buvo užfiksuotas kačių koronos protrūkis ir nemažai šių keturkojų iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus, pagal kai kuriuos duomenis iki trečdalio populiacijos. Tačiau, nepanašu, kad jų sumažėjo.
Saulėlydžio lydimi, o šiuo metu saulė leidžiasi apie 16:30 sukame vairą į Karalių laidojimo vietą. Iš ties tai kilmingų žmonių laidojimo kriptos, kai kurios jų yra 2500 metų senumo.
Plotas nemažas, pasivaikščioti ir apžiūrėti yra ką, nors labai nesužavėjo. Kai kurie lankytojai įsitaiso saulėlydį palydėti, bet mums pilvai maršus groja, dzin tas grožis, važiuojam valgyti ieškoti.
Žinojome, kad Kipre yra toks užkandinių tinklas Ocean Basket , kur gali gauti visai neprastos žuvies už gerą kainą.
3 diena. Lapkričio 26 diena.
Ne itin dėkinga diena tyrinėjimams, mat lietuviškas oras atsibeldė iš paskos mūsų. Tačiau yra ir privalumų. Stojame pasigrožėti Afroditės uola bei paplūdimiu, kur iš kojų verčiančio vėjo genamos bangos įspūdingai dūžta į krantą.
Nereikia stebėtis, kad Kipre pavadinimai alsuoja graikų mitologija. Juk pasak legendos, pačią grožio deivę Afroditę, gimusią netoli Kiteros salos, vėjelis atskraidino į Kiprą. Čia ji ir išlipo papūdymyje, kur jai žengiant pražydo gėlės. Keistas jausmas žvelgti į vietas, apie kurias skaitei graikų legendose mokyklos suole. Na ir žinoma, kad Afroditės kultas Kipre, kur susiduria graikų ir azijos papročiai- buvo itin paplitęs.
Sukam vairą kairiąją kelio puse kalnų link, kur pasislėpęs Omodos miestelis. Kuo aukščiau, tuo oras bjauresnis. Vėjas gena tankius lietaus debesis. Matyt pamiršome kažką paaukoti ar kažkur nusilekti dievams. Pats miestelis nedidelis su jaukiomis gatvėmis, kurios vis tiprėjant lietui virsta upeliais.
Dar kyštelime nosį į Timios Stavros vienuolyną. Pabandome pasilėpti nuo lietaus kavinukėje, kur skani kava su apelsinų pyragu, tačiau sudomina vietinis šaltibarščių spalvos desertas Mahalepi.
Tik čia spalvą ir skonį suteikia rožių vanduo. Taip, kad skonis „įdomus”, bet pakartot nesinorėtų.
Metas kilti ir iki Olimpo kalno. Vingiuojame su savo automobiliuku aukštyn, kelias užklotas tirštu rūku kur audra pribarstė akmenų, pastarieji beveik idealaus dydžio, kad pramuštų automobilio karterį, o kur dar šakos, kurios tik ir tyko kaip įstrigti po ratais. Vis tik pakylame. Vėjas ir lietus skalbia kaip reikiant, nei kalno, nei slėnių nesimato.
Olimpo kalno viršūnėje yra įsikūrusi britų karinė bazė, nors ir ją sunkiai įžiūrėjome per lietaus antklodę.
Kipro paskutinio šimtmečio istorija aplaistyta krauju bei konfliktais kai baigėsi britų kolonizacija ir 1960 metais buvo įkurta Kipro respublika. Deja, jau 1963 metais nesutarimai tarp čia gyvenančių graikų ir turkų baigėsi kariniu konfliktu į kurį 1974 metais tiesiogiai įsitraukė Graikija bei Turkija. 1983 metais buvo paskelbta Šiaurės Kipro Turkijos Respublika, apimanti šiaurinę salos dalį. Šios respublikos nepripažįsta jokia pasaulio šalis (tame tarpe ir Lietuva), išskyrus Turkiją. Sala iki šiol yra padalinta ir atskirta JT pajėgų sukurta buferine zona. Pietinė Kipro respublika yra ES narė, o šiaurinė Kipro Turkijos respublika yra Turkijos įtakoje.
Užbildame į Kiko (Kykkos) vienuolyną. Deja, muziejus neveikia, tačiau lendame pasidairyti po skersvėjais kaukiantį vienuolyną. Tai vienas iš turtingiausių vienuolynų. Užėjus į cerkvę net žadą atėmė nuo tviskančio aukso ir sidabro. Tiek ir tokio grožio dar nebuvo matę, o kur dar ekspozicija brangakmeniais inkrustuotose dėžutės su šventųjų kaulais ir kitomis kūno dalimis. Sakralinės vietos gal ne visai mūsų stichija, bet vienuolynas padarė įspūdį.
Pats laikas nešdintis iš kalnų žemyn. 80 kilometrų ir daugiau kaip pusantros valandos kelionė atgal į Pafosą. Atrodo nuo blogo oro pabėgame.Čia mes susitinkame su Karolina, kuri jau ilgą laiką gyvena Kipre. Labai smagus ir šiltas pokalbis kur prie kavos puodelio apie Kiprą sužinojome dalykų, kurių nebūna kelionių aprašymuose.
Na ir ką, laikas namo. Važiuojame pakrantės keliu, mėnesienos apšviestos didžiulės bangos piktai talžo krantą, lyg norėdamos mus- bedievius pasiekti. O tik grįžus ima pilti kaip iš kibiro. Na ir tegu.
4 diena. Lapkričio 27 diena.
Rytas pradžiugina giedru dangumi, vakarykštės audros nė kvapo. Paliekame Pafosą ir sukame link Larnakos. Su automobiliu varom lyg vietiniai, aišku kartais įkalnėse galios pritrūksta. Jau nereikia sukti galvos ar į teisingą kelio pusę įvažiuojame posūkiuose. Šiandien dienos meniu- vaizdais pagardinti žygeliai, bei archeologiniais miestais paskaninta diena.
Šį kartą nusileidžiame tiesiai į Afroditės paplūdimį. Vaizdelis puikus, kol neatvažiuoja keli autobusai turistų. Paplūdymyje yra ir atminimo lentelė, kuri byloja, kad sausio pabaigoje prieš tūkstančius metų deivė Afroditė įžengė į Pafoso krantus. Turbūt reikia norą sugalvoti ir užrišti, kad išsipildytų. Kokių tik ten meilės norų neišskaitėme. Tiesa, lietuviškų nepastebėjome.
Kitas mūsųkelionės tikslas Cape Aspro. Noriu ir keliauju minėjo šią vietą, tai pakeliui važiuojant nusprendėme patikrinti. Po vakarykščio lietaus gan nesudėtinga trasa tapo gana lipni, bet užsikabarojus stačiais šlaitais vaizdai atperka viską.
Taip patiko, kad būtume daug ilgiau čia užtrukę pažaisti su kameromis. Tenka nusikratyti molį nuo kojų ir traukiam tolyn.
Žygį galima pradėti iš miestelio (ilgesnis variantas) arba nuo paplūdimio, kaip mes- trumpesniu variantu.
Saloje nuo 1950 metų yra britų karinės bazės, kur net google rašo, jog tai Didžioji Britanija. Pravažiuojant matyti kareivinės ir ženklai draudžiantys fotografavimą bei filmavimą.
Pats laikas pasižvalgyti po arecheologijos perliukus, tokius kaip – Kourion senasis miestas-karalystė. Pakrantėje buvęs miestas savo dydžiu ir statiniais turėjo būti įspūdingas.
Nuo idealiai išraižytų kolonų iki amfiteatro bei graikų thermos (pirčių komplekso).
Net ir šiais laikais būtų vertos gero spa vardo. Amfiteatras nedidelis, bet puikiai išsilaikęs.
Kiek gėda prisipažinti, bet teritorija tokio dydžio, kad nesugebėjom visko apeiti, o saulė tai vakarų link sukasi.
Tačiau pačiam gražiausiui momentui prie Baltųjų uolų vis tik suspėjome. Kiek pasivaikštome, kol saulė pasislepia mėlynuose bangose.
Atvažiuojant matėme ūkį (34,71040° N, 33,23443° E), kuriame parduodami vaisiai. Sustojame ir aišku prisiperkame, kad vos panešti galime. Juk negali atsispirti kvepiantiems, dideliems ką tik nuskintiems vaisiams.
Ūkininkas dar kelis ir nemokamai įdeda paragavimui. Taip ir važiuojame iki viešbučio aromato pripildytame automobilyje.
Šviečiant didžiuliam mėnulio blynui pasiekiame Larnaką. Mūsų viešbutis ant kranto, bet labai jau orientuotas į gulimą turizmą.
5 diena. Lapkričio 28 diena.
Rytas saulėtas ir šiltas, net nesitiki, jog Lietuvoje šiuo metu sniegas. Šios dienos planas- paklajoti po Larnakos apylinkes. Pirmas sustojimas Capo Greko iškyšulys, skalaujamas ryškiai mėlyno vandens, kad net akis skauda.
Ideali vieta išgerti kavos puodelį sėdint ant suolelio ir žvelgiant į tingiai besiritančias bangas.
Ayioi Anargiroi bažnytėlė, aplink kurią sukasi katinukų tuntas. Katinai čia tarsi šventos karvės Indijoje. Bandėm suskaičiuoti, bet vis tik pametėm skaičių.
Užtat Agia apas stačios uolos bei urvai pasirodė esančios vertos sustojimo. Buvo drąsuolių, kurie braidė ir apačioje basomis kojomis. Nors saugiai ir neatrodė.
Ar galėtumėt atsispirti galimybei apsilankyti mitologinio Ciklopo urve? Mes irgi neatsispyrėm. Kiek paklaidžiojome, bet radom tą urvelį. Kažin ar Ciklopas čia būtų tilpęs.
Užtat atsistojus ant uoluos, nuo kurios atliekami šuoliai į jūrą, kažkaip net nejauku buvo net stovėti. Ką jau kalbėti apie šuolius.
Dar prisėdame ant suoliuko su vaizdu į jūrą. Kaip ir nieko daugiau nereikia. Jūros, šilumos ir švelnaus pietų vėjuko.
Metas panagrinėti ne tik gamtos, bet žmogaus sukurtus stebuklus. Hala Sultan Tekke mečetė- manoma, kad čia palaidota Mohamedo šventoji pagalbininkė Umm Haram. Aišku, jog šis tekstas yra prie mečetės, bet mums ta istorinė asmenybė nieko nesako.
Užtat šalia plytinčiame druskų ežere yra kai kas, kas mus labai jau domina. Tai- flamingai. Metas traukti į foto medžioklę. Žinoma, kaip tikroje medžioklėje, tie niekšeliai pasirinkę pačią atokiausią ežero vietą, matyt, kad įkyrūs turistai nedrumstų ramybės. Mes ir vienaip bandėme, ir kitaip, tris vietas apvažiavome, negražiais žodžiais tuos rožinius slapukus išvadinom. O foto medžioklės rezultatas- tik neaiškių dėmelių karavanas virš ežero paviršiaus. Nepadėjo net objektyvas, matyt reikėjo imti didesnį.
Sekdami besileidžiančius lėktuvus, kurie skrieja virš pliažo netoliese susirandame puikiai įvertintą žuvies restoranėlį Almar.
Ko tikėtis iš paplūdimio restorano? Turbūt nieko ypatingo. Tik čia mes buvome neteisūs. Vien jau virtuvės šefas, pripažintas geriausiu Kipre, užduoda toną skoniui ir kokybei. Nenusiviliame. Beje, besileidžiančius lėktuvus atrodo gali ranka pasiekti. Tad jei norite emocijų- čia ta vieta.
O juk šiandien turime ir kitą šventę, lygiai prieš 25 metus Nenamisėdos sumainė aukso žiedus. Ketvirtis amžiaus ir ketvirtis pasaulio jau aplankyta. Liko dar šiek tiek.
6 diena. Lapkričio 29 diena.
Sotūs pusryčiai besimėgaujant šiltu vėju ir laikas į kelią. Šiandienos tikslas- vienas miestas, dviejų valstybių sostinė. Nikosija yra Kipro respublikos ir Šiaurės Kipro turkų respublikos sostinė. Oficialiai vis dar nebaigtas karinis konfliktas padalinęs šalį ir patį miestą perpjovęs JT buferine zona. Taip, kad po saulėtu Kipro dangumi ir dabar yra likę sudėtingų klausimų, kurie vis dar neišpręsti.
Pirmiausia žingsniuosime į šiaurinę miesto dalį, parkuojame automobilį prie pat sienos. Tam, kad patekti į šiaurinę Kipro dalį, reikia kirsti sieną. Sako, kadužtenka asmens tapatybės kortelės, bet mes vežėmės pasus.
Sugebėjome susirasti ne visai turistams įprastą Ledrą kirtimo punktą, užtat parkavimo vietą rasti visai nesunku.
Zonoje, kurią kontroliuoja Jungtinių tautų pajėgos mėlynais šalmais Ledra rūmų viešbutyje, statytame 1949, buvo įsikūrusi JT būstinė. Pats viešbutis buvo įspūdingas ir iki dabar dar galima pasigrožėti architektūriniu polėkiu.
Greita dokumentų patikra ir mes šiaurinėje arba turkiškoje miesto dalyje. Atrodo per tuos kelis šimtus metrų nueini iš europietiškos aplinkos į turkišką atmosferą. Kad susiorientuoti bei susitvarkyti su beinternečiu režimu prisėdame išgerti turkiškos arbatos. Neapleidžia jausmas, kad sėdi kažkur Turkijos miestelyje. Vyrai, kurių vienintelis darbas, atrodo, sėdėti arbatinėse, jaunuoliai nenustojamai pliurpiantys vaizdo skambučiais.
Svarbu prisiminti, kad Šiaurės Kipro turkų respubliką teisiškai pripažįsta tik… Turkija. Taip, kad svajojantiems apie pigesnį nekilnojamą turtą reikia įvertinti šį niuansą, kaip ir atsižvelgti į tai, kad prireikus sveikatos draudimo ar konsulinės pagalbos, čia gali būt sudėtinga.
Einame gilyn, prie pat miestą dalijančios sienos Šiaurės Kipre nemažai apleistų pastatų, kurių architektūra vis dar spindi pro laiko padarytą žalą.
Buyuk Han arba Didžioji užeiga, statyta 1570 metais ir buvo skirta apsistoti keliautojams, kurios viduryje yra nedidelė veikianti mečetė.
Užeigos vidinis kiemas aplipęs suvenyrų parduotuvėmis. Kainos nurodytos eurais, nors čia oficiali valiuta- turkiška lira. Atrandame ir keletą parduotuvių, kuriose audeklai su tradiciniu siuvinėjimu, kurį Leonardo da Vinči pavadino lefkaritika.
Pėsčiųjų gatvelėse verda prekyba. Tik katinai čia tokie patys kaip ir graikiškajame Kipre. Yra keletas nerašytų šalies pažinimo taisyklių, apie tai kiek šalis skiria kultūrai gali sužinoti pažiūrėjęs į pagrindinę šalies operą, o pajusti šalies ritmą- turguje. operos neradome, tad žengiame į turgų.
Tikėjomės turkiško sąmyšio ir veiksmo, tačiau pasitiko tyla ir ramybė. Daug pardavėjų nedirba, o dirbantys apatiški ir ryškiai nuobodžiauja. Vienintelis priminimas apie rytietišką pusę- vyrai žaidžiantys nardus arba kilnojantys šachmatus bei skambantys imamo kvietimai maldai.
Galbūt ne turgaus diena, nors paprastai tokiuose šalyse čia nuo ryto ir kiekvieną dieną aršiai sprendžiamos visos politinės bei ekonominės aktualijos. Tad likome nusvylę.
Traukiame toliau į centrinę miesto dalį. Gatvelėmis šen bei ten, kažkur pasukame. Vienoje iš kavinių suvilioja pamatytas turkiškos kavos pateikimas. Stipri, karti kokia ir turi būti. Tik vat rožių vandens kažkaip nesinori ragauti.
Dar paklajojame po senamiestį bei prisėdame užkąsti restoranėlyje, kuris pasirodo yra tiesiai prie turistinio įėjimo į Šiaurės Kiprą. Būna gi, kad per savo neapdairumą kiek permoki.
Metas sukti europos link. Žingsniuojame greta sienos link savo išėjimo, čia yra tikrų architektūrinių perliukų.
Grįžtame į europinę dalį, jei taip būtų galima išsireikšti, kur jau pėsčiųjų zonoje tyrinėjame šios pusės architektūrą. Daugiau suremontuotų senų namų, didesnė tvarka ir jokio turkiško samyšio.
Sudėtinga ir kruvina Kipro istorija, nors lyg ir yra bandymų suartinti šalis, bet procesas labai lėtas. Jėgoms atgauti- ledainėje sukertame porciją ledų ir aišku, šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Tai vienas iš Kipro atradimų. Už kelis eurus visada gauni ką tik išspaustų sulčių didelę stiklinę.
Išvažiuodami stringame kamščiuose. Automobilių spūstys ganėtinai naujas dalykas Kiprui. Tiek nuo karo bėgantys ukrainiečiai, tiek Afrikos šalių imigrantai, tiek bandantys į Europą įsitrinti rusai. Visai tai padidino gyventojų skaičių, o tuo pačiu ir automobilių, sukeldami iki tol nebuvusį reiškinį visiškai nepritaikytoje kelių infrastruktūroje.
7 diena. Lapkričio 30 diena.
Nežinia ar yra tokia kairės eismo juostos liga, bet pasukti kaklo į kairę nelabai išeina. Matyt nuo to, kad netreniruotas organizmas važinėti neįprasta eismo juosta. O važiuoti tai teks, juk laukia pakrantės ir ne tik miestukai. Pirmasis – žvejų miestelis Zygi.
Uosto krantinėje prisėdame išgerti kavos (žinoma, kad su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis), kur nuo bangų mūšos saulės atokaitoje tingiai supasi žvejų laivai. Keletas parpūškuoja su laimikiu, žinoma ir mes prie jų. Kol žvejai kraunasi, mes drauge irgi apžūrime ką pagavo. Paklausus ar galima nufotografuoti keletą įdomesnių egzempliorių vienas iš žvejų duoda į rankas keistą žuvį.
Supančiuose Kiprą vandenyse žvejojama apie 300 rūšių žuvų. Kai kurios žuvų rūšys plinta per Sueco kanalą ir naikina vietines. 2019 Kipro žvejybinį laivyną sudarė 850 laivų.
Metas kiek pasukti toliau nuo vandens. Stabtelime Maroni miestuke greta bažnyčios. Tačiau tai toks klasikinis pietų miestukas.
Nusprendžiame užsukti ir į Choirokoitia, kur yra neolito (paskutinis akmens amžius t.y. apie 10000 metų atgal) gyvenvietė. Didelio įspūdžio gal ir nepaliko nepaliko. Tačiau gera žinia, kad kiek susidūrėme Kipre- lankytinų objektų kainos tikrai draugiškos.
Sukame į Theta (Faros miestuke) iškyšulį. Miestukas dabar tuščias, bet akivaizdu, kad vasarą čia verda intensyvus kurortinis gyvenimas. Gal todėl dėmesio ar maisto ištroškę katinai nusitaikė į vienišus turistus iš Lietuvos juos sekdami ir garsiai kniaukdami.
Pravažiuojame dar kelis mažus druskos ežerus su viltimi, kad gal flamingai bus ir čia. Net nuvažiuojame pakrante iki pat kelio pabaigos. Deja. Pravažiuojant Larnakos druskos ežerą patikriname kur mūsų foto medžioklės objektai, tačiau nors flamingai nuo vakar šiek tiek pakeitė lokacijo vietą, bet vis tiek dar per toli. Ech.
Pakeliui stabtelime prie 18 amžiuje statyto Kamares akveduko ir neriam į Larnakos centrą pasivaikščioti.
Promenadoje prie Odesos miesto padovanoto inkaro Larnakai Ukrainos spalvomis nusidažę akmenukai ir vėliavos. Ryškus priminimas, kad karas nesibaigė.
Pats centras su Lozoriaus bažnyčia (IX a.) kiek įdomesnis, o pakrantė tik turistinė promenada su uostu bei paplūdimiais.
Paskutinius vakaro akcentus susideda tas pats Almar restoranas paplūdimyje. Tik šį kartą imam jau platesnį meniu. Tikrai neblogas žuvies restoranėlis, na ir matosi, kad virtuvės šefas turi ranką.
Dar pabandome sėkmę pagauti virš galvų besileidžiančius lėktuvus. Pastovim, bet visi nenaudėliai leidžiasi virš sausumos kitoje oro uosto pusėje, matyt vėjas ne iš tos pusės.
Ką gi, paskutinis vakaras Kipre. Šiaip ne taip supakuojame į lagaminą vaisius, kuriuos pirkome iš ūkininko. Ryt vakare jau kilsime namo.
8 diena. Gruodžio 1 diena.
Paskutinė diena Kipre, o saulė lyg susimokius šiandien atrodo kaitina labiau. Skrydis vakare, todėl daugiau nei pakankamai laiko pasidairyti po Pafoso įdomesnes vietas. Viena iš jų- Nea miesto archeologinė vietovė. Mums pasirodė kaip viena iš didžiausių, kurias matėme Kipre ir plotu, ir ekspozicijomis.
Bevaikščiojant po ekspoziciją iškyla ir Archimedo pasvarstymų vertas klausimas. Jau kelintoje archeologinių kasinėjimų vietovėje matome, kad yra Tesėjo namas. Klausimas: ar tuo laikotarpiu buvo tiek daug Tesėjų ar buvo vienas, kuris turėjo tiek daug namų.
Čia nemažai išlikusių grindų mozaikų su įvairiausiais vaizdais bei amfiteatras.
Laiko dar yra, tad sustojame Pafoso senamiestyje. Toks svarbus momentas, kad senamiestis iš ties yra ant kalvos, o miestas į pakrantę išplito dėl turistų įgeidžių būt arčiau jūros. Įdomu, kad viešojo transporto autobusai pirmiausia atsirado būtent turistinėje zonoje ir tik vėliau pastarųjų maršrutai nusidriekė ir į senamiestį.
Ką gi, dar vizitas į artimiausią Ocean Basket pasistiprinimui prieš skrydį. Automobilį paliekame stovėjimo aikštelėje, čia tenka persirengti šiltesnius drabužius, nes Lietuvoje spaudžia keliolikos laipsnių šaltukas.
Parskridome gūdžią naktį, o iki apsnigto automobilio teko lengvais bateliais per sniegą žirglioti ir bandyt nenušalt galūnių.
Taigi, Kipras. Sala, kurioje graikų mitai iki šiol gyvuoja greta šiuolaikinio masinio vartojimo bei prabangių kurortų. Įvairialypė gamta ir žinoma lazurito spalvos Viduržemio jūra su tingiai besiilsiančiais katinais. Šalis, kuri sušildė savo šiluma ir vietinių šypsenomis. Vasarą mums čia per karšta, bet pavasarį ar rudenį pats tas.
