Saulės paieškos Barselonoje

Kai saulę virš Lietuvos dengia stori debesų patalai ir jauti, kad beprotiškai pasiilgsti to aksominio rudens alsavimo. Ką gali padaryti? Sėdi į lėktuvą ir savaitgaliui paskęsti kažkur šilumos likučiuose. Taip ir padarėme. Trys valandos skrydžio, išbandėme net ir lėktuvo maistą (nepasikeitė, greičiau tik pablogėjo) ir mes penktadienio vakarą jau Barselonoje. Nesunkiai susirandame savo viešbutį ir šiek tiek pasidžiaugiame naktiniu miestu.

Barselona
                                                             Barselona

Šeštadienis
Pėsčiomis patraukiame apžiūrėti A. Gaudi namo “Casa Mila”arba La Pedrera. Žingsniuojant, belieka tik žavėtis Ildefons Cerdà genialiu Eixample planavimu bei užmoju. Juk XIX a. dar nebuvo automobilių ir suformuoti miesto dalį, kuri būtų patogi gyventojui. Tačiau ir šiuolaikiniai iššūkiai yra įgyvendinami (kai nori), puikiai integruoti dviračių takai ir sureguliuotas eismas. Tada supranti, kokie nykūs ir bestuburiai yra mūsų savivaldybių klerkai. “Casa Mila” iš tolo pasitinka savo formomis. Pasigrožime ir traukiame toliau link Sagrada Familia. Kiek padvejoję nusiperkame bilietus su galimybe pakilti į bokštą (pasirenkame statytus Gaudi). Bilietų kainos su pasikėlimu 35 eur/žmogui. Ko norėti iš miesto, kuris ginasi nuo turistų antplūdžio. O praleisti likusią valandėlę iki įėjimo, prisėdame lauko kavinėje su vaizdu į amžinąsias statybas. Buvome nusiteikę didesnėms kainoms, bet…. labai jau panašu į lietuviškas. Padavėja pasirodo besanti iš Lenkijos, tad viskas sukasi greitai.
Bažnyčios vidų tikrai verta aplankyti (paprastas apsilankymas 18 eur/asmeniui), kad suprasti užmojį ir mąstą. Kaip ir išvysti saulės šviesos žaismą bei jos kelionę bažnyčios vidumi. Pasikeliame į bokštą liftu ir tada per tiltelį lauke ir žemyn laiptukais, nuo kurių gali susisukti galva. Jei kas jautrus uždaroms ar siauroms patalpoms – nerekomenduotume. Kur toliau?

Ieškome vienos kavinės, kurią rekomendavo pažįstami. La Paradeta Born (jų yra dar keletas)  nieko ypatingo iš išorės, jei nežinotum- greičiausiai ir praeitum. Tai self service tipo restoranas, jūros gėrybes išsirenki baksnodamas į jas (kai kurie būsimi patiekalai dar gyvi), viską sudeda į užsakymo krepšelį, kuris keliauja į virtuvę, o prie kasos susimokėjęs gauni pranešimų gaviklį. Kai patiekalas pagamintas, su čekiu eini pasiimti. Paprasta, tačiau skonis puikus.

no images were found

Neskubėdami traukiame link jūros, Gotikinio kvartalo (Barri Gotic) krašteliu ir leidžiamės nešami turistų minios La Rambla gatve. Pakeliui užsukume į La Boqueria turgų, kur paskanujame vaisių bei pavarviname seilę į vytintus kumpius. Vakaras baigiamas džinu su toniku (sakyčiau Barselonos vizitinis gėrimas).

no images were found

Sekmadienis.
Šauname metro iki A. Gaudi parko. Šiek tiek paklaidžiojame, tačiau vis tik randame. Kažkaip juokingai neradome, nors nerasti turbūt neįmanoma. Sakyčiau, Barselonos sužibėjimą keliautojų pasaulyje nulėmė du žmonės, tai Ildefons Cerdà, kuris nubrėžė urbanizmo teorijos pamatus ir Antonio Gaudi, kuris įpylė ryškiaspalvių spalvų ir netikėtų formų į miesto architektūrą. Vienas britas, sėdintis greta mūsų garsiai svarstė: nu, kaip vienas žmogus sugebėjo tiek padaryti? Tikrai. Kaip?

Gatvelėmis leidžiamės toliau. Šiek tiek metro ir autobusų ir mes keltuvu keliamės į Montjuïc fortą. Vakarėjančios saulės nutvieksta Barselona švyti aukso spalva. Nusileisti nuo forto, pasirodo sudėtingiau nei pakilti. Vienas autobusas pravažiuoja pilnutėlis ir nestoja, į kitą šiaip ne taip įsispraudžiame ir mes. Pravažiuojame 1992 metų olimpinį kaimelį ir išlipame Espanya aikštėje. Bandome surasti fontanus, kuriuos matėme penktadienį važiuojant iš oro uosto. Bet… pasirodo magiški fontanai veikia tik po valandą ir 3 dienas per savaitę. Ką gi, užtat vaizdas į naktinę Barseloną iš shoping molo “Arena” pametėja gražių vaizdų. Liuks sugalvotas sprendimas, prie to pačio paragaujam tapas ir sangrijos visai ne autentiškoj kavinėje arenos viduje. Pačią skaniausią gavome jaukioje kavinėje prie viešbučio, kur vakarą pabaigėme anksčiau, kai padavėja grupelei rusiškai kalbančių, beviltiškai bandė išaiškinti, kad turi tik Cava, o ne šampaną…

no images were found

Na ir pirmadienis.
Aplankome Batlo namą (ech A. Gaudi…) ir pasileidžiame į mūsų mėgstamą keliavimo stilių- leisti, kad gatvelės pačios atvertų mums savo istorijas, o ne mes bėgtume prie jų. Gotikinis kvartalas labai primena Romos ir Lisabonos ar Porto mišinį. Aptinkame praėjusio amžiaus pradžią menančią kavinę “Meson” su tokiu pat barmenu, kuris užsispyrusiai norėjo pamokyti išsišokėlius turistus ispanų kalbos. Kava puiki, o ir pažvelgti į 1909 metų kavos aparatą tikrai įdomu. Besėdint aptinkame tokių išskirtinių kavinių ir restoranų žemėlapį.

Dar klaidžiojant gatvelių vingiais pasikalbame su gatvės muzikantu, kuris išgirdęs, kad mes iš Lietuvos tarė: „ Jums gerai, jūs- laisvi. O mes vis dar Ispanija…“, beliko tik atsakyti, kad „mūsų širdys su Katalonija“. Jaudinanti akimirka, kad matai kiek paslėpto liūdesio tose paprastuose žodžiuose… Tiesą, sakant politinis šešėlis sekiojo visų klajonių metu: protestuojantys prie sankryžų, protesto minios slenkančios pagrindine gatve ir žinoma užrašai „Si!” bei Katalonijos vėliavos languose.
Na, o mes dar užkandame craft kavinėje siaurame akligatvyje priešais parlamentą, kuriame randame bene 10 pilstomų alaus rūšių (jei skiriate IPA nuo APA- užsukite) ir sumuštinukais (tapas) po eurą, kai renkiesi pats ir moki už iešmukus.

Tapas

Ai ir žinoma-lauktuvės, o tada autobusas i oro uostą. Mus palydi saulė, o Lietuvoje pasitinka tikras šaltukas.

Parašykite komentarą