Ledinės svajos. Jelgava 2018

 

Šerkšno pudra nubarstytą rytą leidomės į kelią su tikslu aplankyti Jelgavoje jau 20 kartą vykstantį ledo skulptūrų festivalį. Kaip tarpinę stotelę nusimatėme apžiūrėti Pakruojo dvaro ledo skulptūrų ekspoziciją, kuri liko po festivalio vykusio praeitą savaitgalį.

Tiesą sakant, nesitikėjom, kad bus taip blogai. Ne meninė išraiška,  bet slogus skulptūrų  pateikimas sukuria gan neigiamą vaizdą. Suprantu, kad daugelis patiekalų kitą dieną po šventės atrodo ne kaip, bet kai dar už tai bandai nuplėšti iš lankytojų už bilietą po 3 eurus (vaikams taip pat). Suprantame, kad kiekvienas nustato kainą, kurią mano esant teisingą, tačiau mes keturiese sumokėjom 12 eurų, kai bilietas į Jelgavos festivalį mums visiems kainavo 6 eurus (pirkom iš anksto, festivalio dieną būtume sumokėję 10 eurų). Gal todėl Jelgavos festivalyje buvo pilna vaikų iš Lietuvos mokyklų!? Na, bet tiek jau to. Jelgava turi nemažą įdirbį, festivalį remia pats miestas, kai finansiniai srautai skiriasi, tai rezultatas toks. Pagalvojus smagu, kad ir lietuviai kažką daro, kuria. Gal po kelių metų ir ten aikčiosim.

Prisijungia draugų kompanija, kuri irgi vyksta į Jelgava, tad mūsų jau du ekipažai ir lekiame Latvijos link pakeliui dar spėdami į stirnino fotosesiją (pasijaučiame lyg Čepulis). Jelgava – miestas, kuris šiaip jau būtų mūsų Radviliškio analogas, įvažiavus šurmuliuoja ir jaučiasi, kad kažkas vyksta. Automobilius paliekame nemokame parkinge, kur įsikūrę ir bilietų kasos (jei kas dar neturi). Festivalis šiemet išsiplėtė į tris erdves: kaip ir pernai, pagrindinės skulptūros saloje, kita dalis greta krantinėje ir trečioji mieste. Organizatoriai puikiai išsprendė ankstesnių metų bėdas. Daug pagalbinio personalo, galimybė nusipirkti bilietus ne vienoje vietoje, į festivalį galima patekti per kelis įėjimus, skulptūrų ekspozicijos išdėstytos taip, kad kuo patogiau pamatytų didelis kiekis žiūrovų, kaip ir atsižvelgta į tai, kad pavyktų nuotraukos (už skulptūrų juodas fonas). Žodžiu, renginys puikiai organizuotas.

Na, o mes aikčiojome stebėdamiesi ką galima sukurti iš ledo. Iš ties liūdna, kai suvoki, kokie laikini yra šie kūriniai. Žodžiais sunku perteikti tą kerintį ledinių skulptūrų grožį. Kai šaltukas bandė prasibrauti arčiau kūno, gynėmės karšta arbata, karštu latvišku vynu ir vaikišku punču. Kai jėgos beveik apleido, jų suteikė SPALVOTA cukraus vata. Gerą nuotaiką stiprino ne tik besišypsantys žmonės, bet ir nuo scenos skambėjusi muzika, tame tarpe ir Tado Rimgailos gyvai atliekamas Fojė „Paskutinis traukinys“.

Kai viską apžiūrėjome ir šaltukas ėmė smarkiai kandžiotis, išvykdami stabtelėjome „McDonalds“, kur prie vieno stalo susėdome su moteriškėmis iš Lietuvos. Jos papasakojo, kad nuo ryto aplankė netoliese esančią ūkininkų sodybą kur viskas gaminama iš vietoje auginamo česnako, bei dar vieną sodybą, kurioje gaminamos karamelės ir naminiai saldainiai, bei galima sudalyvauti edukacinėje programoje ir pasigaminti karamelių sau. Du nauji kelionių smeigtukai mūsų planuose. Nepaklausėm iš kurio miesto atvykusios lietuvės, bet širdingas ačiū už jų pasakojimą ir naujas idėjas. 

Automobilio žibintams pjaustant nakties pyragą, pagardintą snaigėmis paliekame Jelgavą ir tikimės, kad kitais metais ir vėl apsilankysime. O mintyse virš ledinių skulptūrų atvaizdų brėžiasi naujos mūsų svajonės. 

#Nenamisėdos komanda- 4 nariai