Ir vėl vasaris, ir vėl mes kelyje į Jelgavos Ledo skulptūrų festivalį. Nors šiandien jau ledo skulptūrų renginiai pabiro gan plačiai ir Lietuvoje (Druskininkuose, Pakruojo dvare, Harmony parke) ir visus aplėkti per savaitgalį neužtektų laiko (o juk gražiausi vaizdai būna sutemoms nusileidus). Tačiau Jelgava vis dar išlaiko ne tik didžiausio, bet ir viso miesto festivalio šventės karūną.
Šįmet 70 tonų ledų bei 30 skulptorių iš 7 pasaulio šalių. Tarp jų ir lietuviškos pavardės.
Nors orų prognozės itin nepalankios ledui, o sinoptikai visomis jėgomis bandė sumažinti kelionių optimizmą gręsiančiu lietumi ir stipriu vėju – su draugais leidomės į kelią. Kaip pasakė mūsų mažoji Nenamisėda (na, gal ir ne tokia jau maža, bet mums ji vis dar maža) “Jaučiuosi kaip vasarą kai mes keliaujame“. Pakeliui nusprendžiame užsukti į Pašilių stumbryną. Stengėmės ignoruoti visus navigacijų siūlymus trumpinti kelią, tačiau vis tik tirpstančių vėjapūtinių ant lauko keliukų neišvengėm. Reikia gi taip sugebėt paklaidžioti Lietuvoje… Kita vertus vasarą patys ieškotume trumpesnių/naujesnių/įdomesnių kelių…
O Pašilių stumbrynas pasitinka mus spragsinčiu židiniu lankytoju centre ir kiek nuobodžiaujančiu urėdijos atstovu. Susimokame už bilietus ir jau už keliasdešimt metrų bokštelyje tyrinėjame buvusius mūsų girių karalius. Stumbryne yra ir nedidelis pažintinis takas (žiemą- neveikia, tiksliau užklotas sniegu), taip pat galima išsinuomoti šašlykinę. Apie stumbrus daugiau informacijos ir gražesnių nuotraukų galite rasti pas Čepulį. O vaikams ir net suaugusiems tai įspūdžiai, aišku, daug smagiau būtų matyti stumbrus laisvėje nei bet kokio dydžio aptvare.
Lietuvoje stumbrai buvo išnaikinti iki 1854 m. Pašilių stumbrynas įkurtas 1969 metais, kai iš Rusijos Prioksko teraso rezervato Pašilių miško aptvarus buvo atvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai. 1970 – 1972 m. atkeliavo dar aštuoni stumbrai. 1971 m. čia gimė pirmasis stumbriukas. Jis pavadintas Giriniu. Šiame stumbryne gimstantiems stumbriukams pagal tarptautinį susitarimą duodami vardai, prasidedantys raidėmis GI. Nuo 1973 m. stumbrai kurį laiką iš aptvarų buvo išleidžiami į laisvę. Taip Lietuvoje pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda. Šiuo metu aptvaruose gyvena 20 stumbrų.
Žvelgiant į užkandžiaujančius stumbrus ir mūsų skrandžiai burbėjimu primeną, kad norėtųsi ko nors rimčiau nei užkandis automobilyje. Kaip tik pakeliui prie kelio prigludęs Šeduvos malūnas. Kai kurie iš mūsų komandos narių vaikystėje čia valgė skaniausius čenakus, bei vaizduotėje piešė velnių krečiamas eibes. Nors paskutinis apsilankymas (prieš gerus 5 metus) buvo labai jau prėskais patiekalų skoniais ir išvaizda bei tarybiniais laikais dvelkiantis savo aptarnavimu, šį kartą gal ir nėra už ką labai pagirti, bet bent jau tikrai pažengė į priekį.
Šeduvos malūnas pradėtas statyti 1905 metais, o 1967 metais jame atvėrė duris pakelės užeiga, kuri buvo gan populiari tarp vykstančių kelių.
Jelgava… Jau nuo sienos buvo aišku kad dauguma mūsų tautiečių traukia ne į Vynoteką (stojo ir ten, bet dauguma grįždami), o į Jelgavos šventę. Organizuoti parkingai, wc, prekybinės zonos. Kol viską apėjom, apžiūrėjom, pabandėm. Viskas tikrai šaunu, tik gal kiek pasirodė jog žmonių mažiau nei pernai. Per šiuos metus atsirado čiuožykla po stogu ir neradom cukraus vatos, o tai jau rimtas minusas visam renginio įvaizdžiui. Pabaigai vis tik sinoptikų burtai prišaukti lietų išsipildė. Lietaus ir vėjo mišinyje fejerverkai atsiuntė mums atsisveikinimo bučinį.
Prieš išvykstant labiausiai nustebino Jelgavos Mcdonald‘s personalas. Pirmą sykį teko pasijausti, kad esi ne self service, o full service (na beveik) užeigoje, kur restorano vadybininkas pasitiko prie durų, padėjo kam nesisekė su užsakymais ir pasodindavo, o tuo tarpu kiti darbuotojai nešė (!!!) užsakymus prie staliukų. Visi sukosi taip greitai ir efektyviai. Ir be klaidų! O kai mažoji Nenamisėda nusiminė likus be baliono, matant žmonių srautus, tikrai nesiruošėm jų ieškoti, personalas pasirūpino net jais!
