JAPONIJA. PASAULIO PAKRAŠTYS I DALIS

Kodėl Japonija? Taip pirmas klausimas, kurį girdėjome dažniausiai. Antrasis klausimas, tiksliau teiginys: Japonija- brangi šalis.

Iš ties: kodėl Japonija? Vaikystėje žiūrint japoniškus filmus atrodė, kad veiksmas vyksta kitoje galaktikoje, šviesmečiais nutolusioje nuo Lietuvos. Iš tikrųjų pasislėpusi ji kitoje pasaulio pusėje, supančiota tradicijų pančiais ir apipinta legendomis apie samurajus, bei šventoji anime gerbėjų Meka, aplipusi robotais. Tiek galėtų pasakyti beveik kiekvienas. Daugelis keliautojų suka į Tailandą ar Balį, ar Šri Lanką, Japoniją palikdami nuošalyje po nematomu gaubtu. Skaitant keliautojų įspūdžius ar knygas apie Japoniją, mūsų vaizduotė piešė šalies, kuri išlaikė savo šimtmečių kultūrą ir įkurdino ją greta šiuolaikinio modernaus gyvenimo. Tai buvo pagrindinis akstinas nusitrenkti 10000 kilometrų, kad bent šiek tiek prie to prisiliesti ir savo akimis pamatyti. Kai kurie klajojantys mitai pasitvirtino, kiti gi subliuško. Tačiau ten radome daugiau nei tikėjomės. Tai mus pakeitė.

Kokia tai buvo kelionė?!

Kaip ir kiekviena kelionė prasideda nuo trumpų istorijų skaitinių, tada lendi vis giliau. Prieš keliaujant perskaitėme ne tik Lonely planet gidus, kuriais ir rėmėmės planuodami kelionę, bet ir lietuvių autorių pasakojimais: Andriaus Kleivos „Kaip veikia Japonija” ir Aurelijaus Zyko „Japonijos spalvos ir skoniai”.

Pirma taisyklė, kurią išmokom jau būdami Lietuvoje, japonai- tauta, kuri viską planuoja. Peržiūrėjom kiek kainuotų kelionės tarp miestų traukiniais, pagal mūsų numatomą kelionės maršrutą ir supratom, kad mums bus reikalingas JR pass, leidžiantis keliauti traukiniais (tam tikrais JR autobusais, bei keltais). Kelionės kainų palyginimą be paso ir su juo galima pasiskaičiuoti JR skaičiuoklėje. Mes pirkome 14 dienų. Svarbu šį pasą užsisakyti būnant ne Japonijoje, nes atvykus į šalį jo įsigyti nepavyks.

Japan Railway pass skirtas turistams atvykstantiems į Japoniją. Jis suteikia galimybę neribotą kiekį kartų važiuoti beveik visais JR kompanijos traukiniais (vietiniais, ekspresais bei greitaisiais (shinkasen‘ais). Galioja 7, 14, 21 dieną, būna paprastas ir GREEN CARD, suaugusiųjų ir vaikiškas. Užsakant būtina nurodyti datą bei periodą, kuriam bus reikalingas pasas. Apmokėjus jums greituoju paštu per kelias dienas atsiunčiamas vaučeris su kuriuo reikės kreiptis į JR atstovybę, kad gauti JR pasą.  Lietuvoje taip pat galima nusipirkti vaučerį iš įgaliotų kelionių agentūrų, tačiau jų kaina bent jau mums buvo beveik 30 € didesnė nei perkant internetu. JR pasas yra vardinis ir tik popierinis, pametus juo nebepasinaudosite.

Mobilus internetas taip pat svarbi dedamoji keliaujant Japonijoje, nes traukinių, autobusų tvarkaraščiai, kelionių kainos matomos google ir yra tai nepamainoma pagalba planuojant savo maršrutus. WiFi tinklai išplėtoti, tačiau veikia ne visur, o kai labiausiai jų reikia – nebūna. Tad interneto ryšiu irgi pravartu apsirūpinti užsisakant internetu iš anksto (rekomenduotina bent 3 dienos iki atvykimo). Daugelis nuomojasi kišeninį WiFi adapterį, mes pirkome Sakura išankstinio apmokėjimo kortelę su neribotu internetu, nes telefonas palaiko 2 SIM, tuo išvengdami nuomos už adapterį bei pareigos jį grąžinti. Tiesa, mobilus internetas – nepigus malonumas (15 dienų neribotas apie 54€). Perkant tenka nurodyti į kokį oro uostą atskrendi, reiso numerį bei laiką. Apmokėjus, gauni aiškias instrukcijas kur oro uoste jūsų lauks vokas su SIM kortele. Mobilus internetas pasirodo buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuris nesuveikė pagal aprašymus ir galiojo ilgiau nei buvome nusipirkę.

Japonijoje yra trys pagrindiniai operatoriai bei daug virtualių operatorių, kurių kainos būna draugiškesnės nei didžiųjų.

Neretai tarp patarimų keliautojams buvo minima, kad rekomenduojama dėvėti rūbus sluoksniais. Iš ties klimatas ženkliai aštresnis nei mums įprastas ir saulėtoje gatvės pusėje su marškinėliais gali būti karšta, o šešėlyje – gan vėsoka. Tas pats pasakytina ir apie vakarus bei ankstyvus rytus. Žinoma, Japonija ištysusi šalis. Viena jos dalis su giliomis žiemomis, pietinė dalis – su subtropiniu klimatu.

Sveikatos draudimas privalomas atributas, tačiau svarbus momentas yra tai, kad Japonijos gydymo įstaigose galioja ir priimami tik japoniški draudimai. Atsitikus nelaimei tektų apmokėti išlaidas vietoje ir paskui jas susigražinti iš savo draudimo. Mums neteko susidurti ar pasinaudoti, išskyrus jau klasikiniu tampančiu apsilankymu vaistinėje ieškant vaistų nuo slogos.

Tiek pasiruošimo, tiek pačios kelionės metu mums nemažai pravertė informacinis puslapis apie Japoniją, kuriame radome nemažai aiškiai pateiktos bei suklasifikuotos informacijos.

Pirma diena.

Skridome LOT avialinijomis, jas pasirinkome dėl trumpesnių persėdimų laikų lyginant su Turkish airlines. Tiesa, lenkų avialinijos rezervuojant vietas internetu mums bandė parduoti berods už 25 eurus. Vilniaus oro uoste paprašėme ir gavome vietas kartu bei vieną prie lango be jokių papildomų mokesčių. Vaikinukas šiek tiek pakraipė galvą kai registruotam bagažui pateikėme vieną nelabai didelę kuprinę ir su šypsena palinkėjo geros kelionės. Viso gero, Vilniau! 4 valandų stabtelėjimas Varšuvoje ir keliaujam toliau.

Antra diena.

Kiek pasnausta lėktuve, kiek paskaityta knygų ar pažiūrėta filmų ir lėktuvas tingiai skrodžia lietaus pritvinkusius debesis jau virš Narita oro uosto. Pirmas vaizdas, tikras lietuviškas peizažas – pliaupiantis lietus ir lietuviška cepelininė pilkuma. O mūsų laukia imigracinių kortelių užpildymas, prie kurių nukreipia bent penki darbuotojai. Tada muitinės kortelės: kiek ko vežame, brangūs daiktai ir pan. Popieriniai variantai. Tačiau eilės juda greitai ir jau mūsų pirmieji žingsniai Naritos atvykimo salėje. Pirmiausia reikia pinigų, susirandame bankomatus, kurie čiauška savo kalba ir mirksi lyg kalėdinės eglutės. Niekaip nenori duoti pinigų, kortelę atidavė, o pinigų stalčius neatsidaro. Pasirodo reikia stebėti kas čia mirksi, kol nepasiimi čekio tol negauni pinigų. Pinigais apsirūpinome, nes japonai mėgsta grynuosius ir tikrai jų verta nusiimti daugiau. Toliau leidžiamės į SIM kortelės paieškas. Viename iš bagažų transferių gauname voką su kortele. Prasikankiname gerą pusvalandį, nes niekaip nenori pasileisti internetas, nors lyg ir viską darome pagal pridėtą ir labai jau aiškią anglišką instrukciją. Galų gale ryšys yra. Lieka pasirūpinti tik transportu. Plaukiojame po terminalą, kol galų gale paklausiame paslaugaus pagyvenusio savanorio kur čia mums rasti Japan Rail atstovybę. Juodai raudoną ofisą aptinkame požeminiame aukšte. Stojame į eilutę ir pildome korteles su asmenine informacija, paslaugiai konsultuojami eilę prižiūrinčių darbuotojų. Kadangi pirmos dienos suplanuotos praleisti pačiam Tokyo užpildome, kad JR pasas pradėtų galioti po dviejų dienų. Belieka pasirūpinti Tokyo transporto sistemos kortele.

Tokijo metro veikia dvi kortelių kompanijos: Pasmo bei Suica. Kortelių sistema panaši į Londono metro: įsigyjant kortelę taikomas užstatas, kurį atgausite grąžinę kortelę. Pasipildyti galima automatuose esančiuose kiekvienoje stotyje. Metro sistema veikia skanavimo principu- įeinant žymite kortelę, o atvykę į savo stotį išeinant atsižymite, tuo pačiu automatiniai vartai parodo kortelės likutį (jeį galite pasitikrinti ir su mobiliame telefone veikiančia programėle (NFS pagalba). Kortele galima atsiskaityti ne tik už transporto paslaugas, bet ir kai kuriose parduotuvėse už prekes, gėrimų automatuose. Keliaujant google maps programėlė gal tiksliai parodo kokiu transportu važiuoti ir kiek kainuos jums nuvykimas iki norimos stoties.

Ką gi laikas judėti į Tokyo! Renkamės Access Narita autobusą, nes JR pasas dar negalioja,o nuvažiavimas į Tokyo kainuotų apie 25€ ir truktų apie valandą. Kelionė Access Narita autobusu trunka apie 1,5 valandos ir kainuoja apie 8,5€. Lauke lietus ne juokais įsismarkauja, lyg būtų atskridęs ant lėktuvo uodegos iš Lietuvos. Kulniuojame į vieną pusę, 31 numerio stotelės nėra, kulniuojame atgal – ir ten nėra. Išsitraukiame net atspausdintą nuotrauką. Po velnių, kaip tokioje sistemiškoje šalyje gali dingti autobuso išvykimo stotelė? Pasirodo kai trūksta miego, gali ne tik to nutikti. Juk akivaizdi stotelė šiek tiek toliau. Autobuso vairuotojo padėjėjas visus turistus kantriai lygiuoja į eiles ir pagaliau susirangome autobuse. Panašu, kad suplanuotą pasivaikščiojimą po Tokyo teks atidėti, tad nusprendžiame startuoti kaip pridera: nuo susipažinimo su anime, juolab konsultantai Lietuvoje jau nekantrauja online, o ir autobusas mus veža kaip tik į Tokijo centrinę stotį. Požeminiame parduotuvių miestelyje prasilėpusi Tokyo character gatvė (10:00-20:30), kurioje gerbėjams nuo manga, anime, Hello Kitty iki Rirakkuma, Ultraman, Pretty Cure ar Totoro, gali sustoti širdis. Tuo pačiu įsispraudžiame, tikrąją ta žodžio prasme, į lyg žaislinę užkandinę pasistiprinti ramenu.

Lietus nepaliauja pilti, kiek pamąstę pasirenkame Odaiboje esantį Epson TeamLab Borderless Tokyo ekspozicijų centrą. Įšokame į vieną metro, pavažiuojame, tada į kitą. Dar paklausiame šalia sėdinčių vaikinukų ar ten važiuojame, o jie susistresavę su google vertėju patikslina, kad ten, viskas gerai. Per langus nieko nematome ir tik kelionės pabaigoje išsiaiškiname, kad važiavome Jurikamome linija, kuri ypatinga tuo, kad valdoma tik kompiuterio (nėra mašinisto), traukiniai su guminiai ratukais ir važiuoja vaizdingu maršrutu per Vaivorykštės tiltą (Rainbow bridge). Vėl klaidžiojame, per klaidą užsukame į vykstantį Tokyo automobilių parodos kamputį, bet atrandame kelią ir į norimą objektą. Kiek abejojame ar verta pirkti bilietus, nes atrodė, kad perkant internetu matėm pigiau, bet tai vis dar ilgo skrydžio pasėkmės suvokimui, kaina tokia pati (apie 27€/suaugusiam, naktinis šiekt pigiau), o lietus už durų nusprendžia už mus. Tik nusperkame ir bilietai tai dienai pasibaigia. Mes suspėjome, tiesa vis tiek tenka pastovėti eilėje prie įėjimo.

Jei galite, stenkitės bilietus į turistų lankytinus objektus įsigyti internetu, taip išvengsite stovėjimo prie bilietų kasų.

Tas pastatėlis atrodo nedidelis, tik vėliau sužinome, kad tai 10000 kvadratinių metrų plotas. O viduje veikiančios instaliacijos nepalieka abejingų. Sunkiai apibūdinamas pojūtis, greičiau tai ne paroda, o meno kūrinių, kurie sudaro vieną pasaulį be sienų, grupė. Meno kūriniai išsikelia iš kambarių, bendrauja su kitais darbais, persipina, daro įtaką vieni kitiems ir kartais susimaišo tarpusavyje be jokių ribų. Tie fantastiški kūriniai braido po kambarius, veikdami pagal tik jiems ir programuotojams suprantamus algoritmus. Šiek tiek pribloškia, o lankytojų eilės į kai kuriuos kambarius ištysusios ir reikia laukt daugiau nei valandą. Paslaugūs padėjėjai stovi su užrašais kiek maždaug laiko nuo konkrečios eilės vietos užtruksite, kad pakliūtumėt į norimą kambarį. Prie kitų kambarių saugos instrukcijos išsakomos japonų kalba, o greta stovintis darbuotojas rodo vertimą į anglų kalbą ant atspausdintų plakatų.

Japonija – eilių šalis. Jos visur. Pradedant prekybos centrais, lankytinais objektais, autobusais ir baigiant metro, traukinių stotimis.

Galvoje dar sukdami magišką instaliacijų pasaulį leidžiamės ieškoti viešbučio. Ir vėl veblenantys elevatoriai, besisveikinantys viešbučio liftai. Kambaryje baisu įjungti arbatinuką nes gal ir jis ką nors nori pasakyti. Išsiaiškiname, kad mūsų specialiai Japonijai pirktas elektros srovės adapteris netinka, nes greičiausiai gavome JAV skirtą. Kad ir kaip pavargę kiūtiname į artimiausią 7-eleven parduotuvytę, kurioje įsigyjame tinkamą adapterį.

Standartinė elektros įtampa Japonijoje yra 100 voltų, praktiškai visa mūsų turima įranga palaiko šią įtampą (pasižiūrėkite ant kroviklių esančią informaciją), o rozetė yra dviejų kištukų (jokio trečio išsikišimo ant pačio kištuko neturėtų būti).

Pats kambario dydis puikiai tinka mums su kuprinėmis, tačiau jei keliautume su dideliais lagaminais tai tektų matyt per juos ir į lovą ropoti. Pirmoji diena Japonijoje baigiasi, prognozės rodo, kad ryt mostels net 24 laipsnių šiluma, o dabar į saldų miego glėbį.