Lankytojų centras užrakintas, tačiau Zackagirio pažintinis takas prasideda greta ir aiškiai pažymėtas (tako spalva raudona). Kiek paėjus tarp trobesių išnykstame miško glėbyje. Vingiuojame Grūdos pakrante, konstantuojame faktą, kad Naskos pampų piešėjai negali net sulygti su Grūdos vingių ornamentais, o visas grožis atsiveria nuo Šaudzyklos kalno. Vaizdas iš viršaus čia.
Takas neria šilu žemyn per Grūdą ir tolyn link Dravių arba drevinės pušies, kurios itin svarbios bitininkystėje. Nederlingose žemėse bitininkystė buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. O švelnus vėjelis bėgdamas pušų viršūnėmis jau mus gena tolyn. Žingsniuojant pakrante net apsvarstome galimybę kitą savaitgalį griebti irklus ir šokti į baidarę. Pasiilgome nuotykių!
O takas šiek tiek įmerkia savo maršrutą į miestelį, pro Marcinkonių bažnyčią, kryžių su dviem kryžmomis. Baltos staltiesėlės prigludusios ant kryžių- jau senokai regėtas vaizdas. Pavargę čia gali baigti savo maršrutą, o mes toliau link Klonių kalno dar vadinama gaidžių kopa. Žemyninės kopos apylinkėse jau pasislėpusios po augmenijos antklode, o ši vis dar gyva. Slenka. Bando atsispirti augmenijos pastangoms ją užkloti. Dar studentų laikais čia tyrinėti augaliukai ieškant skirtumų bei panašumo su pajūrio kopomis. O visai netoliese slepiasi… Meškos šikna. Aukštapelkė, kurioje tarpsta vaivorai bei spanguolės. Čia nusprendžiame šiek tiek pasistiprinti, kad užtektų jėgų visam žygiui.
Vingiuojame link Aklažerio, kuriame prieš pusę amžiaus dar buvo galima maudytis. Šiandien tai užpelkėjęs ežeriukas, kuriuo galima pasigrožėti nuo aukščiau esančio kalniuko arba apeiti aplink. Tiesa, čia trasos žymėjimas šiek tiek klaidina, nes trasa kaip ir turėtų eiti aplink, bet sukasi į kalnelį. Paganę žvilgsnius, traukiame šilais paslėptu takeliu link žemapelkių ir Bebraviečių. Takas vingiuoja kiek pabėgęs greta geležinkelio neria vėl į miškus, kur atsiveria pelkių vaizdai lyg iš filmų statytojų aikštelių. O kur dar bėgantys pataisai ir dzūkijos šilų svaiginantis kvapas….
Takas baigiasi ten kur prasidėjo. Iš ties tai vienas iš gražiausių ir kontrastingiausių Lietuvos pažintinių takų. Nuo upių vingių ir šilų iki žemapelkių vėsumos bei prieblandos. Aiškiai sužymėtas bei su galimybe baigti anksčiau jei pritrūko jėgų. Iki tobulumo pritrūko staliukų piknikui. Maršrutą puikiai aprašė Nesėdėk Namuose. Tiesa, kraujasiurbių gyvių nesutikome, bet vasarą jų gali būti ir nemažai.
Saulę palydime laužo liepsnomis draugų oazėje burbant pelkių oželiui. Nuotykių ieškotojų širdys plaka vis dažniau.
Šeštadienio rytas pasitinka švininiu dangumi, kuris ištroškusiai žemei barsto lietų. Nusprendžiame, kad šiandien šiek tiek pasidairysime po apylinkes keturiais ratais. Neriame į miškus netoli Spenglos upelio link Merkio ieškodami pasislėpusio Kukiškių ąžuolo. Vienas iš seniausių ąžuolų plačiai išskleidęs savo lają. Apžiūrime, o toliau reikėtų kirsti Merkį tiltu be atramų, bet…. kelio ženklas riboja masę (iki 2t), o mūsų auto sveria gerokai daugiau. Tenka suktis ir ieškoti kito tilto. Aptinkame net du, tiesa jie skirti pėstiesiems. Na, bet juk irgi įdomu. Miško keliukais vingiuojame link Pamerkių kaimelio, kuriame atrandame tiltą. Savaitgalio ramybės ir lietaus vėsumos apgaubti kaimeliai tingiai žvelgia į mus savo langinėmis.
Kita stotelė- Bartelių kabantis tiltas bei ąžuolas. Žemėlapiai rodo kelią, tačiau Biekšios kaime mus pasitinka iškasta vienintelė gatvė. Ieškome apvažiavimo beveik miško kirtėjų keliukais. Ir pavyksta apvažiuoti, tiesa žemesniam automobiliui gali būti sudėtinga.
Per pievą nuvingiuojame iki Bartelių tilto. Šio būklė pernelyg nekelia pasitikėjimo atsikabinusiais turėklais, o ir medinės lentos šlapios. Tačiau juk jau atvykome, tai bent simboliškai įkeliame kojas į kitą krantą.
Bartelių ąžuolas skaičiuoja jau apie 1000 metų, o ir pagal aprašymus jame išsitenka 4-5 žmonės. Kiek savotiškas patekimas prie ąžuolo, nes tenka eiti kapinių teritorija, o pats ąžuolas yra ant sklypų ribos. Kiek jame belikę gyvybės- sunku nuspėti. Tačiau būta galingo.
Ir vėl keliukais išriedame į A4 kelią, kur grįžtame į Valkininkus ir traukiame link Vainabalio ežero. Čia miškai tai suremia savo lajas, tai tiesia į keliautojus kerpėtas šakas, o pats ežeras paslaptingai tyvuliuoja apsuptas šilų.
Grįždami neatsilaikome pagundai pamatyti kur Šalčios upė susilieja su Merkiu. O mūsų kelias sukasi namų link…
