2018.06.16 Šiandien laukia ilga kelionė iki Sorento. Kertame Toskaną su pribarstytais topoliais ir patapytą vario atspalviais. Esam nusižiūrėję kempingą su paplūdimiu ir baseinu. Važiuojame visą dieną. Pagaliau pasiekiame kempingą, kur nelabai džiaugiamės savo pasirinkimu: kempingas labai didelis ir nelabai svetingas (tiesa, su fantastišku vaizdu į Sorentą), vietos palapinei pats pasirinkti negali, taip iš karto pasakė recepcijoj (grįžus išsiaiškinom, kad kemperiai, norintys apsistoti su įspūdingu vaizdu, turi primokėti 100 eurų už savaitę). Nutariam pabūti pora dienų, paskui gal kitur važiuosim. Šiai nakčiai kuriamės ir dar nubėgam iki paplūdimio, kuris uolos apačioj, ir vartai į jį uždaromi 19 val. (laikas svarbus yra svarbi aplinkybė vėliau nutikusiems įvykiams). Palaipioti žemyn, aukštyn užtrunka, nes kempingas įrengtas terasomis ant uolų, su gausiais medžiais.
2018.06.17 Tikslas – Vezuvijus. Navigacija, įrašius Vezuvijus informuoja, kad privažiuoti neįmanoma. Tada rašome Vezuvijaus lankytojų centras ir važiuojam. Iš autostrados išsukame anksti, dar nesulaukus rodyklių ir galvojam, kad gal vis dėl to važiuojam pagal rodykles. Pravažiavus išdegusių medžių didžiulę teritoriją, kuri yra 2017 kilusio gaisro pasekmė (beje kalbama, kad tai Neaopolio mafijos darbas), atsiremiame į Campanian National Park vartus su spyna. Ne ten. Bandom atsiprašyti navigacijos ir važiuojam pagal ją į lankytojų centrą. Oi tie itališki miestelių keliai, keliukai. Galiausiai navigacija supyksta ir nurodo važiuoti į kažkokį siauručiuką pėsčiųjų takelį nusėtą šiukšlėmis. Pasiduodam. Sustojame ir klausiame vietinių bare po pamaldų geriančių espresso. Žmonės net pasimeta. Bando nupasakoti kelią, bet galiausiai išsitraukiame telefonus ir žemėlapyje parašo, kad reikia ieškoti Ercolano ir ten jau bus prie pat. O mes tai beveik kitoj Vezuvijaus pusėj. Vėl tais miestukais?! Gal į Pompėją! Taip, važiuojam į Pompėją. Tuo labiau, kad ir Vezuvijus pasislėpė debesyje ir viršūnę prausia lietus. Nors orientuojamės į Pompėja scavi, tačiau miestelio centre navigaciją išjungiu ir statomės mašiną prie policijos nuovados. Iki Senovinio miestelio dar geras gabalas kelio, bet nueinam greit. Įžengus į Pompėją, o dangau, nustėrame nuo senosios Pompėjos dydžio. Taip, mes tikėjomės, kad ji didelė, bet kad toookio dydžio… Vaikštinėjame. Pasirodo vienus lankomus namus atrakina iš ryto, kitus nuo 13.30. Tai mes pamatom tik tuos popietinius. Parkingo laikas baigiasi, reikia išeit, bet ir vienoj vietoj dar įdomu, ir kitoj. Labai įspūdinga. Ypač įsivaizduojant tai, kad visas gyvenimas čia virė prieš 2000 metų, su kavinėmis, vandentiekiu ir pirtimis.
2018.06.18 po šiek tiek nesėkmingo praeitos dienos vakaro, nusprendžiam važiuoti Amalfio pakrante. Mes toli gražu ne vyturiai, todėl kol išsikrapštom, jau vos ne vidurdienis. Kelyje daug automobilių (verta žinoti, kad dienos metu šiuo keliu draudžiamas eismas sunkiasvoriams ir kemperiams), vaizdai kerintys, bet nelabai yra kada dairytis. Privažiuojam Pozitano, ir sėkmingai išvažiuojam, neradę nei vienos laisvos parkavimosi vietos. Į Montepertuso neužsukam, Arienzo vietų taip pat nėra, o štai Laurito randam vieną vietelę praktiškai išvažiavę iš miesto. Dar pavažuojam link Amalfio ir suprantam, kad mes nei sustosim, nei pasivaikščiosim, todėl ties Conca dei Marini kylam į viršų ir važiuojam link Neapolio, arba tiksliau į Herculanumą – miestuką, kurį ištiko Pompėjos likimas, tik jis buvo arčiau Vezuvijaus. O čia galbūt kada nors grįšim dviese pasivaikščioti, pasigėrėti ir pasivažinėti visuomeniniu transportu.
Pasistiprinę važiuojam į Herculanumą. Čia mažiau turistų nei Pompėjoje, darbuotojai dėmesingesni, o ir bilietų kainos draugiškesnės. Tai miestukas, kuriame gyveno ypatingai turtingi to meto žmonės bei buvo uostas. Stulbina, jog yra išlikusios medžio konstrukcijos, pagrindinėje gatvėje gali sužinoti kiek kainavo vynas užeigoje. Šiek tiek šiurpoka žvelgti į uoste žuvusių griaučius, kurie paskutinėmis savo gyvenimo sekundėmis buvo apsikabinę ar bandė apsaugoti vaikus. Iš ties tiek Pompėją, tiek Herculaniumą pražudė piroklastinis srautas Vezuvijaus išsiveržimo metu. Tik Herculaniume jis buvo aukštesnės temperatūros ir kūnus sudegino iki griaučių, o Pompėją pasiekė vėsesnis srautas, kuris pražudė gyventojus, tačiau nepažeidė kūnų. Užklojus pelenams, kūnai suiro palikdami tuščias ertmes pelenuose.
2018.06.19 Šios dienos tikslas – Vezuvijus. Jau beveik visą apvažiavom, gal gi iš trečio karto pasieksime jį. Vakar, važiuojant iš Pompėjos matėm nuorodas į Vezuvijų. Bet kažin, ar jos teisingos? Ieškom Ercolano ir nuo jo, pavažiavus serpantininiu keliu pasiekiame aikštelę, kur reikia statytis mašina už 5 eurus ir pasirinkti autobusiuką už 2 eurus žmogui, arba eiti pėsčiomis iki bilietų pardavimo punkto. Kelias nesudėtingas, pasivaikščiodami pasiekiame bilietų kasas, sumokame po 10 eurų už bilietą ir keliaujame tolyn. Dar šiek tiek paėjus asfaltą keičia lavos paklotė ir eiti nebe taip patogu. O dar palipus vis dažniau norisi pailsėti nes kelias driekiasi gan stačiai. Bet visa kelia lydi nuostabus vaizdas į Neapolį ir Tirėnų jūrą. Užlipam iki kraterio, prekyba klesti, iki tol vandens buteliukus už eurą pakeičia tokie patys vandens buteliukai už 2 eurus. Paeinam kraterio kraštu ir grįžtame. Pasirodo, kad ne taip karšta būti viršūnėje. Nulipti sekasi greičiau, tačiau kalnų batai tikrai nepamaišo, nors matėme kopiančius ir su aukštakulniais ar šlepetėmis. Žingsniuojant prie mašinos sutinkam šeimynėlę iš Naujosios Zelandijos, kuriai kažkas nurodė ne tą kryptį ir jie į Vezuvijų „kopia“ eidami žemyn. Susipakuojam, ir važiuojam laabai ilgai namo (11 kilometrų daugiau nei 1,5 valandos). Negalime atsistebėti, kad mūsų mažiausioji keliautoja, 6 metų, be jokių kaprizų nuo mašinos stovėjimo aikštelės savomis kojomis užlipo iki Vezuvijaus kraterio, paėjėjo juo, ir nulipo žemyn.
-Madam, wait wait madam!!! I saw you in camaras! I will open!
Ką čia bepridursi, video turbūt yra vertas youtube. O darbuotojui grįžus kai kas jau laukė prie recepcijos su prašymu įleisti žmoną ir vaikus iš paplūdimio, nes vis tik gavo siųstas žinutes. Tai recepcionistas patikino, kad atidarė vartus, ir kad tie žmonės, kurie dar paplūdimyje ramiai turškiasi nieko neįtardami, taip pat galės sugrįžti į kempingą.
Ryt suksimės atgal, nors čia tiek dar liko nepamatyta: Capri sala su Žydrąja grota ir San Mikelės vila (~35 eurai pirmyn atgal žmogui, dar nuvykus tektų kažkaip važinėtis, mašinos parkingas uoste, kai padauginom iš penkių ir viską susiskaičiavom, atidėjom kitam kartui), nepraėjom Dievų keliu (Path of gods) ir šiaip nepabuvom gražiuosiuose Amalfio pakrantės miestukuose, neaplankėm Ravello ir Neapolio (ir nei vienos senosios, autentiškosios picerijos „Da Michele”, „Sorbillo“, „Starita“), nebuvom karališkuosiuose Kasertos rūmuose, kuriuos statydami norėjo perspjauti Versalį, daug dar liko. Bet Italija, kaip ir kitos senosios Vakarų Europos šalys tokios, kad gali lankyti ir lankyti, ir vis tiek liks ką dar pamatyti bei atrasti, paragauti.
2018.06.20 Ryte pavyksta anksti išsiruošti, dar kempinge nusiperkam kavos ir paskutinį kartą pravažiuojam savo siaurąjį, ilgąjį (laiko prasme) kelią pro Sorento miestuką. Šį kartą mes ne kvailiai, išsiaiškinsim kur žiūrėti kempingo vietų skaičių ir ieškom nedidelio kempingo. Surandam vieną, ant pačio Gardos ežero kranto Monigos miestuke . Ne iš pirmo karto pavyksta privažiuoti, paskui atrandu, kad turiu kempingų programėlę, su kurios nuorodomis kuo tiksliausiai nuvažiuosi iki pačio kempingo. Tai viskas pavyksta. Dar stabtelime vaistinėje, nes viena komandos narė sugebėjo susirgti pūliuojančia angina, o mūsų vaistinėlės vaistų atsargos ištirpo. Vaistininkė maloni, susikalbam angliškai. Dėl kalbos iš ties nekilo jokių problemų visos kelionės metu. Daugiau ar mažiau susikalbėti visur įmanoma. Įsikuriame jaukiame šeimyninio verslo kempinge. Tikra atgaiva, nes žmonių nedaug, ežeras už kelių metrų, tad tik pasistatę palapines neriame į šiltą kaip arbata Gardos glėbį. Iš pakrantės matosi net Sirmionės iškyšulys, kurį apiplaukėme su jachta prieš 6 metus.
2018.06.22 Išvažiavom anksčiausiai per visą kelionę. Pratybos daro savo. Šiandien išvažiavę iš Italijos dar kertam Austriją, kurioje dar kartą nusiperkam kelių lipduką, nes ankstesnis jau baigė galioti, Čekiją, ir vėlai vakare pasiekiam Katovicuose užsakyta viešbutuką. Rajonėlis nelabai, bet viešbutis pilnas, dieną rezervavome paskutinį kambarį, matom, kad ir braliukai latviai čia apsistoję. Na, o mes tik nusiprausti ir pamiegot.
2018.06.23 Keliamės šeštą ir į kelią. Trumpam stabtelime Varšuvoje ir tolyn. Šiandien šeštadienis. Visi lenkų policininkai kitoje gatvės pusėje, t.y. laukia išvažiuojančių lietuvių keliautojų.
O mes sėkmingai pasiekiame Lietuvą. Visi atsipučiam pravažiavę sieną, nes nuvykę į Italiją pastebėjom šiokią tokią problemėlę dėl dokumentų, ir grįžtant visą kelią nerimavome, kad tik nesustabdytų, nes lauktų ilga sienos kirtimo procedūra.
Važiavom į patį pavojingiausią Italijos regioną, bet mūsų neapvogė, kaip daug kur gąsdinama, tiesa, mašiną kažkas perbraukė su veidrodėliu, bet tai irgi ne pasaulio pabaiga, o pagalvojus kaip ten vairuoja, tai pasiekimas. Mūsų nuomone – kelionė pasisekė, nors kita vertus ar gali būti blogos kelionės? Gal ir neįgyvendinom visų savo sumanymų ir štrichų, bet dar grįšim!
Visi turbūt žino, bet dar pakartosim, kad italai yra pridėtinių mokesčių virtuozai:
- Staltiesės (coperto), arba fiksuotas aptarnavimo mokestis laukia jūsų, jei prisėsite kavinėje.
- Jei kurą įpila degalinės darbuotojas, kuras pabrangsta 10-30 euro centų.
- Prie baro geriama kava pigesnė bent du kartus.
- Viešbučiuose ar svečių namuose prie nakvynės kainos dažniausiai reik pridėti valymo mokestį. Gali būti ir patalynės, ir rankšluosčių mokestis. Būkit atidūs!
- Gali pasiūlyti pavežti už porą eurų, nors toli neveš (pvz. prie Vezuvijaus žada pavežti 4 km, nors kažin ar 2 km ten paveža).
Patarimai:
Kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį Italijoje muziejai nemokami (bet prieš vykdami, dar pasitikrinkite informaciją, maža ką pakeis).
Norėdami lipti į Vezuvijų, stebėkite orą, nes lietui lyjant dėl saugumo neleidžiama kopti iki ugnikalnio kraterio.
Keliavo: #Nenamisėdos komanda 5 nariai
