2018-04-12
Susimetame daiktus. Pusryčiai ir mes jau loby laukiame savo vairuotojo. Šiam pasirodžius recepcionistas patikina, kad vairuotojas geras, galim nebijoti, dar įspraudžia priešpiečius, nes kelionė ilga ir tikrai išalksim, o tas maistas, kur sustos vairuotojas, mums nelabai tinka.
Esame vieninteliai, prabangaus minivan‘o keleiviai. Vieną kartą sustojam kažkokiam turgelyje netoli Lao Cai. Vairuotojas nusiperka guavų, kurias garsiai čepsėdamas kemša visos kelionės metu. Pasiūlo ir mums, bet kažkaip nesusigundome.
Guava- lietuviškai gvajava, toks žalias obuoliukas, skaniai neatrodo
Vairuotojas purto galvą, kad nelabai galės privežti, kur mums reikia. Na nieko tokio, patys nuvažiuosime kaip nors. Pakeliui stojame dar vienoje turistų gaudyklėje, kur keleivius atvežę vairuotojai gauna pavalgyti, o turistai ką nors nusiperka už kosminę kainą. Būtume gal ir nusipirkę, bet nelabai ką radom, tai pasiėmėm traškučių ir kavos atsigerti. Su ta kava tai visa istorija – stovim, laukiam užsisakyti kavos- nėra pardavėjos. Ilgokai palaukiam, kaip nėra taip nėra, tada prieina mūsų vairuotojas, pabeldžia į šalia esančios būdelės langą, t.y. pažadina pardavėją, kuri padaro mums kavos. Mes apie tokį užsakymo variantą nepagalvojom.
Privažiuojam Hanojų, vairuotojas sustoja ir atsiprašinėja, kad negali mus privežti tiesiai prie viešbučio. Mes dėkojam ir paliekam šiek tiek arbatpinigių, o jis jų nenori imti. Negalim patikėti, kad dar yra žmonių, kurie šioje šalyje nepripratę prie arbatpinigių.
Šiek tiek paeinam ir mūsų viešbutis, kuriame pasitinka visa delegacija viešbučio darbuotojų. Nors mūsų kambarys ir be lango, matyt todėl toks pigus buvo, pats viešbutis atrodė prabangiai. Pasidedam daiktus ir grįžtam į recepciją. Norim pamatyti vandens lėlių teatrą ir Lotte observation deck – apžvalgos aikštelę 65 aukšte su stiklinėmis grindimis (čia šitos mes ieškojome Ho Chi Min‘e). Pabraižo mums žemėlapį kur kas yra, nors jau buvom pasižiūrėję per google, dar nubraižo kur alaus barų gatvė yra, kur apsipirkimų, kur kavinių. Žodžiu, pasisėmę informacijos bandom ieškot lėlių teatro, nes patikina, kad tikrai nepraeisime.
Šiek tiek kankina sloga, kaip kitaip pabandyti pasigyti jei ne originaliuoju vietnamietišku vaistu – žvaigždute. Pabandome pardavėjų gatvėje paklausti kur galėtume įsigyti „žvaigždutės”. Viena iš pardavėjų mikliai dingsta savo prekių siaurose praėjimuose ir atneša… dvigubai didesnę pakuotę nei mes esame matę savo vaistinėse. Kas nustebina labiausiai, jo pasiūlytų pinigų atsisako, esą jei žinote kas ta i- jums nekainuoja. Ką gi. Būna ir taip. Plaukiame žmonių sraute bandydami surasti lėlių teatrą. Žemėlapiai rodo, kad jau kažkur nupėdinom, bet pakėlus akis tiesiai prieš mus stovi ieškomas objektas. Nors iki spektaklio liko 10 minučių, o internete rodo, kad bilietų nėra- pabandome laimę nusipirkti. Ir štai prašom jūsų bilietai, nors vietos ir gan aukštai.
Hanojaus lėlių teatras ant vandens, šio žanro ištakos siekia 11 amžių. Scena- vanduo, akomponuoja gyvas orkestras. Spektaliai lydimi pirotechnikos bei suprantami be vertėjo
Kai kurias legendas net supratom (pvz. apie vėžlį, saugantį kardą ežero dugne), o kai kurie pasirodymai buvo su fejerverkais. Po teatro einam į viešbučio pažymėtą alaus barų gatvelę ir ten prisėdame čekiško alaus bariuke (aišku, kad ne čekiško alaus išgerti), šalia australai traukia visa gerkle dainas, o kadangi mes sėdime prie pat gatvės, tai kas 3 minutes sulaukiame pasiūlymo kažką nusipirkti: sausainių, vaisių, skrybėlių bei kaukių (antveidžių).
Pagaliau ir alkis primena apie save. Netoliese yra įdomaus tipo kavinė, nors ir pagal tripadvizorių neaukštai vertinama, bet pabandom. Kavinėje (jei taip galima pavadinti terasėlę į gatvę) tave pasodina prie staliuko, ant kurio padėta kaitlentė, atneša gėrimus, ir keptuvę su žalia žuvimi bei žalumynais, padeda ant kaitlentės, pats kepi ir valgai. Jei per ilgai užsižiopsai ir nepavartai, prižiūrinti moteriškė pavarto už tave. Šiaip visai skanu, bet mažokai ir palyginti nepigu. Išėję iš kavinės sutinkam kitus užsieniečius, kurie paklausia ar verta, pasakom tiesą – nelabai, nors įdomus toks variantas. Kavinės padavėjas užsako mums Grab taxi nuvažiuoti į tą dangoraižį, kurio ieškojome Ho Chi Min‘e. Tiesa, kadangi mokame grynais, tai kelionė kainuoja brangiau, bet vis tiek gėris. Atvežus reikia susiorientuoti, nes aplink kažkoks verslo centras ir neaišku kur eiti. Apsaugos darbuotojui parodom nuotrauką ir jis mus nukreipia reikiama linkme. Susimokam ir kylam liftu. Dar prieš pakylant, siūlosi nufotografuoti, paskui įkelia į kokį nors paveiksliuką su žymia vieta ir siūlo pirkti. Atsisakom, nes jau Ho Chi Minho dangoraižyje nepirkom sukonstruotos nuotraukos su mūsų atvaizdais. Pakylam į 65 aukštą. Prieinam aikštelę stiklo grindimis. Vienai nenamisėdai pakerta kojas, kuri lyg ir neturi aukščio baimės, yra šokusi parašiutu iš 4 km ir instruktorius stebėjosi ar tikrai pirmą kartą. Bet ant stiklinių grindų užlipti pavyko tik ilgokai pasikalbėjus su savimi… Pasigrožime ir leidžiamės žemyn. Pagaliau pavyksta užsiregistruoti Grab programėlėje (pasirodo čia PILDYK problema, su abonentiniu numeriu pavyksta lengvai ir užtikrintai), išsikviečiam taxi. Lekiam atgal į viešbutį ir sėdim viršuje esančiame restorane besigrožėdami Hanojaus panorama.
2018-04-13
Labas rytas. Pusryčiai ir leidžiamės į recepciją. Šiandien mūsų išvyka į Halong bay. Nepagalvojom po Halong bay išvykos užsisakyti tą patį viešbutį Hanojuj, tada parai gali ramiai palikti bagažą. Gyveni ir mokaisi, keliauji ir tobulėji. Kai kurie keliautojai taip ir padarę, neapsikrovę laukia savo autobusiuko kelionei į Halongbay. Laukiame ir mes.
Reikia paminėti, kad yra įvairūs keliavimo variantai, mes pasirinkom kruizą, trunkantį dvi dienas ir naktį dėl laiko stokos, nes į tas dienas įeina ir nuvykimas iki įlankos ir grįžimas. Bet tai labai turistinis variantas, gal dvi naktys trys dienos būtų smagesnis. O šiaip nieko ten ypatingo nuvažiuoti ir patiems, paplaukioti ir grįžti.
Tai geresni, tai prastesni privažiuoja autobusai ir surenka keliautojus. Mūsų autobusiuko nėra. Išėjus pasidairyti gatvės dėmesį patraukia gatvės prekeivė, kuri nešasi tik arbatinį ir krepšyje virtų ančių kiaušinių. Vienas praeivis stabteli ir nusiperka pusryčius. Gal kiek per ilgai užsižiopsom į stačiomis, viduryje šaligatvio pusryčiaujantį, nes šis mandagiai gestais paklausia ar nenorėtume paragauti. Dėkui, bet ne. Viešbučio darbuotoja klausia per kokią įmonę užsakinėjom kelionę. Įmonę pasakau, bet tai tik tarpininkė, o kas atvažiuos mūsų paimti tai nežinia. Bandom susirašyti su mergina, iš kurios nusipirkom kelionę. Patikina, kad tikrai viskas gerai. Paklausiu kokia firma turi atvažiuoti, nepasako (pasirodo mūsų kruizo pavadinimas Aclass Stellat cruises, buvo parašyta aprašyme). Jau šiek tiek darosi neramu, juolab kelionė į Halong įlanką nepigi net mūsų mastais. Pagaliau atidarda tos pagyvenęs autobusiukas, primenantis pasivažinėjimą po Mekongo deltą, bet tos ekskursijos kaina buvo 6 eurai, tai nieko nesitikėjom, o čia truputį kitaip. Vis tik mus vienus iš paskutiniųjų paėmė. Įsėdam. Viskas tvarkingai, yra ir prancūzų, ir amerikiečių. Bet Lietuvą žino tik dvi pagyvenusios danės. Kelionės metu gidas papasakoja apie Vietnamą standartines istorijas, be abejonės – sustoja turistų spąstuose, kur parduotuvėse kainos kelis kartus didesnės, išdalina numeriukus, nes perkant reikia parodyti. Susigundom tik kava, nes palaidinė, kuri patraukė akį, kainuoja 80 eurų. Jau po pietų atvykstame į prieplauką. Čia pasimato tikrasis šio verslo dydis.
Anot vietinių kasdien į Halong bay išplaukia 500 laivų, iš kurių apie 200 lieka nakvoti įlankoje.
Prieplaukoje laukia žmonės, lyg pigių avialinijų oro uoste. Vieni jau išlaipinti iš laivo ir laukiantys mūsų autobuso. Išlipus pasako kajutės numerį. Šiek tiek palaukiam ir jau kviečia į denį. Pasitinka su kokteiliu, pateikia informaciją ir pasiūlo nueiti į kajutę. Dairomės pro langus, fotografuojam, atėjus laikui leidžiamės pietauti. Iš prieplaukos laivai išplaukia beveik vienas paskui kitą ir kaip tiksliai apibūdino A. Tapinas „lyg karo žygis“.
Sėdim prie vieno stalo su amerikiečių pora ir jų sūnumi, kuris Hanojuj moko vaikus anglų kalbos. Nežinia, kaip sekasi tiems vaikams mokytis, bet jis sugeba taip suvelti žodžius, kad suprasti tikrai nelengva. O štai su jo tevu susikalbėti visai paprasta.
Vėliau laive gauname liemenes, susodina mus į valtį ir iriamės į Titov salą.
Nežinia kodėl, bet dauguma laivų plaukia į pažintinius objektus vienu metu, tad lipame į salos viršūnę su visa mase. Viršūnėje atsiveria 360 laipsnių įlankos panorama bei vyksta stumdymasis ir kovos dėl geresnio kadro, ypatingai su kinų turistais. Šiek tiek gaila, kad vaizdas apniukęs.
Halong Bay‘jus iš karstinio tipo uolų yra šiauriausiai lyginant su tokio tipo salomis Tailande, Filipinuose ar Indonezijoje, todėl žydras dangus čia ne taip dažnai ir būna. Šios loterijos mes nelaimėjome.
Leidžiamės žemyn prieš kinus. Jie pažengę pora laiptelių vis sustoja pasiselfinti be jokio vaizdo. Nusileidus atsigaiviname šviežiai spaustų mango sulčių kokteiliu ir bandom pasimaudyti paplūdimyje. Tampame šiek tiek makabriško reginio liudininkais. Su mumis keliavusi prancūzų pora su vaikais patenka į kinų fotografavimosi taikiklį: kinė iš pradžių fotografuojasi šalia mamos su dukromis, tada pasiima vieną ant rankų, galiausiai prancūzei pasakius, kad viskas, jie jau lipa į laivą, ir bandant paimti vaiką, neatiduoda, pataiso vaiko plaukus ir fotosesiją tęsia ignoruodama jau beveik isterišką prancūzės reikalavimą. Na bet kažkaip mandagiai išplėšia tą vaiką ir scenos pabaiga. Ech tie kultūringieji europiečiai svetimoj kultūroj.
O laive ruošiamės kitai atrakcijai – plaukimui su baidarėmis į uolą/urvą. Nuplaukus duodamas pasirinkimas, kas nori gali imti baidarę ir irkluoti patys, o kas nori – vietinių irkluojamą laivelį. Mes imam baidarę ir pirmyn. Apiplaukti uolą vieni juokai, tai neskubėdami prisiiriam prie uolos, tai į vidurį nuplaukiam. Pakėlę akis matome įdomų paukšį. Jis gana aukštai, tai nesuprantam gal ten papūga, o gal tukanas atklydo, nes snapas toks panašus. Prie kito krašto pamatome beždžionę, kurią bandome prisivilioti sausainių pakeliu, ji lyg ir susidomi, bet iki vandens nenulipa.
Vakarienės metu virėjai pademonstruoja krevečių virimo šou, kurio tiršti garai užpildo vos ne visą restoraną. Gėrimai mokami, kainos kaip geram Europos restorane, bet kokia vakarienė be vyno. Toliau laisvas laikas, saulėlydžio vakarėlis su kokteiliais ir vaisiais laivo denyje, o naktį – kalmarų žvejyba.
Žvejybą išbandėme ir mes. Net sunku būtų pavadinti žvejyba – pasiimi meškerykotį su specialiu kabliuku ir įjungi prožektorių, nukreipdamas šviesos srautą į vandenį. Sėdi ir judini, lyg poledinėje žūklėje. Kalmarai atplaukia ir griebia. Net stengtis labai nereikia. Tačiau kai greta praplaukia neaiškūs šešėliai ar kelių metrų medūza – ramiau tikrai nepasidaro.
Naktinis vaizdas lyg stipriai suplaktas emocijų ir šilto vėjo kokteilis, apsuptas kalmarus žvejojančių tralerių šviesų.
2018-04-14
Ryte kas sugebėjo atsikelti, užsiėminėjo Tai Chi, o likusieji, tame tarpe ir mes, ateiname tik pusryčiauti. Iš kart po pusryčių plaukiam į Luon Cave olą, pilną stalaktitų, stalagmitų, vieną didžiausių tose vietose
Beje, didžiausias Pasaulyje urvas irgi yra Vietname, iki kurio einama kelias dienas, vietų skaičius ribotas ir apsilankymas kainuoja apie 3000$.
Kaip supratome kapitonai stengiasi kuo anksčiau atplaukti, kad vėliau nereiktų laukti eilėje. Ir vėl tas nesuprantamas noras viską daryti visiems, vienu metu.
Mes atplaukiam vieni pirmųjų, bet ne visi telpa į vieną valtelę, todėl dar laukiam bendrakeleivių, o tuo metu kiti laivai ekskursiją jau pradeda. Urvas didelis, gražus, bet esam buvę panašiuose Europoje, tai kažkokio ypatingo neatrandame. Apsidairę grįžtam į laivą. Praplaukiam Titov salą, kuri tuštut tuštutėlė, nors vakar vyko mūšis, kuris laivas užims ją pirmas.
Laive, virėjas moko sukti spring rolls‘us, o gidas prieina prie kiekvieno, ir tokia primygtinio prašymo forma spaudžia užpildyti atsiliepimą tripadvizor‘iuje. Nenueina tol, kol neužpildai. Dar skaičiau Hoi An viename atsiliepime apie restoraną, kad darbuotojas pats paėmė telefoną ir pasirašė atsiliepimą. Čia irgi kažkas panašaus, kažkaip toks prievartavimas gavosi. Paskutinės akimirkos laive, sėdim, geriam kavą ir grožimės pro šalį vandenį skrodžiančiomis uolomis, išnirusiomis iš vandens gelmių. Saulė taip ir neišlindo.
Pakuojamės, ir jau mūsų laukia autobusas, atvežęs kitus keliautojus, kurių pažintis su Halong įlanka tik prasideda. Mes gi sėdam į autobusą, stojam eilinėj parduotuvėje turistams, kurioje vietoj kainų pradedame tyrinėti, jog pirkinius čia pat supakuoja bei siunčia į bet kurią pasaulio šalį. Lietuva (Vilnius, Kaunas, Klaipėda) irgi yra kainininke ant sienos, išgeriam kavos ir atgal į autobusą, vežantį į Hanojų.
Kelionės pabaigoje gidas praneša, kad mūsų negalės privežti prie viešbučio, kadangi visas miesto centras savaitgaliais uždaromas bet kokios rūšies transportui. Mums tai ne bėda ir tikrai norisi pamatyti miestą be jokio motorizuoto judesio.
Viešbučio personalas labai malonus, kambarys pabarstytas rožės žiedlapiais, padėti patarimai kaip elgtis Vietname ir orų prognozė. Į turimą kuprinę lauktuvės jokiu būdu netilps, tad einame ieškoti lagamino ir pirkti lauktuvių. O vat su lagaminais… Kol nereikėjo, tai lagaminų buvo pilna, kai jau norim nusipirkti, nėra nei vieno. Bet šiaip taip randam. Tada prasideda lauktuvių ieškojimo maratonas. Išalkę užsukam į šalia viešbučio esančia Pho sriubos kavinukę, paprastų paprasčiausią, bet sriuba kokio nerealaus skonio.
Pavakare patraukiameHanojaus centre esančio Hoan Kiem pakrantėmis, kuriame pasak legendų Le Loi grąžino kardą auksiniam vėžliui.
Pėsčiųjų zona virtusiame centre jaunimas filmuoja vaizdo klipus, o profesionalūs šokėjai grojant muzikai šokdina visus praeivius bei patys praeiviai įsitraukia į magišką gatvės šokių atmosferą, kur šokėjų porų neištirpdo ir prapliupęs lietus.
Kitur solistės gyvai atliekamas vietnamietiškos dainos susipina su techno muzika. Kažkokia magija tvyro ore ir tik tolumoje girdisi mopedų dūzgimas.
2018-04-15
Mūsų skrydis tik 20 valandą vietos laiku, tai turim beveik visą dieną. Paklausiam recepcijoj ar yra čia kur parduotuvė apsipirkti lauktuvėms ir nueinam nurodytą vietą. Prekybos centriukas kuriame yra ir vietnamietiškų maisto produktų, ir vaikams įdomesnių gaiviųjų gėrimų, gatvėje nusiperkam mangų ir drakono vaisių lauktuvėms. Viešbutyje dar paklausiam rekomendacijos kur pavalgyti. Kiek paklaidžioję nueinam į tikrai prabangią vietelę, o maistas nėra kažkuo ypatingesnis nei prieš tai buvusių vietų. Dar kavos parduotuvėje paragaujam kavos (paprastos, ne tos brangiausios) ir nusiperkam jos kartu su filtru sau ir lauktuvėms. Parduotuvėje ragaujant labai skani kava pasirodė, o parsivežus – ypatingo šlykštumo. Bet teisingumo dėlei turiu paminėti, kad klausė, ar norim rinktinės kavos ar ne. O dar likus vietnamietiškų dongų pasidarome pėdų masažą.
Tikriausiai žinote, kad Vietname yra gaunama viena iš brangiausių kavų (beje, Vietnamas yra antras pagal dydį kavos gamintojas pasaulyje), kur kavos pupeles suėda gyvūnai civetos. Paveiktos virškinimo trakto fermentų pupelės pasišalina, kur surenkamos ir iš jų gaminama brangiai kainuojanti kava. Tai gana populiarus turistų jaukas šioje šalyje, tačiau prieš mokėdami už šią kavą turėkite omenyje, kad praktiškai visos šios civetos laikomos nelaisvėje ir dirbtinai per prievartą maitinamos pupelėmis. Nesame kraštutinių pažiūrų keliautojai, tačiau niekada neduodame pinigų elgetaujantiems vaikams (tik maisto, nes vaikų vieta mokykloje, o pajutus, kad turistai mieliau aukoja jiems, tikrai nebelankys) ir nemokame už produktus, kurie buvo išgauti kankinat gyvūnus.
Pasiimam lagaminą, kuprinę išsikviečiam Grab taxi, ir pasiekiam oro uostą gan anksti. Supakuojam lagaminą ir kuprinę apsaugine plėvele, registruojantis skrydžiui berniukas Vilniaus pavadinimą išgirsta pirmą kartą savo gyvenime, ir bandom įeiti į laukimo salę. Nepraleidžia, kažkas blogai su lagaminu. Nueiname, peršviečia, ir jiems neaišku kas ten ovalus, sakom mangas, galim atidaryti. Nereikia? Galiausiai praleidžia. Pasivaikštom po parduotuves, išgeriam kartą mangų ir pasiflorų glotnutį, išsikeičiam likusius dongus į eurus, ir lipam į lėktuvą – laukia daugiau nei 11 valandų skrydis. Lėktuve kaip ir skrendant į Ho chi Minh‘ą, išdalina rinkinius miegojimui, pledus, pagalvėles ir ausines.
Kokia būna paskutinė jūsų kelionės diena. Palyginti ją galima su šviežių vaisių kokteiliu. Kai dar kūnas virpa nuo patirtų įspūdžių, kai siela dar nori patirti nesibaigiantį kelionių ilgesį, tačiau supranti, kad galbūt niekada daugiau nebeužsuksi ir nesutiksi supančių žmonių.
2018-04-16
Nusileidus Stambule ištinka kultūrinis šokas, niekas nebesidžiaugia turistais, o Turkish airlines darbuotojas nesiteikia paaiškinti apie ekskursiją keleiviams, ilgai laukiantiems kito skrydžio su jų avialinijomis.
Skrendantiems su Turkish airlines, kuriems tarpas tarp skrydžių daugiau nei 12 valandų, galima pasirinkti arba viešbučio kambarį, arba nemokamą ekskursiją po Stambulą.
Mes renkamės ekskursiją, tik gaila, kad labai trumpą (https://www.turkishairlines.com/en-us/flights/fly-different/touristanbul/ ). Šiek tiek palaukiam ir jau kviečia pavardėmis kas į ją vyksta. Sėdame į autobusą lydimi labai smagaus gido leidžiamės į Stambulo centrą. Tiesa, patenkam į kamščius, pravažiuodami pamatom Konstantino sienas, Topkami rūmus, Mėlynąją mečetę ir Sofijos soborą, gerai, kad esam buvę ir atkeliavę iki šių vietų automobiliu iš Lietuvos, gaunam 10 minučių Galata bokšto fotosesijai, Dolmabahçe pilis, kurioje turėjom praleisti 20 minučių, buvo uždaryta dėl kažkokio politinio susitikimo, apie kurį nebuvo niekur skelbta dėl saugumo, tai labai mažai pamatę sukamės atgal, dar pravažiuojam Valento akveduką (Aqueduct of Valens). Būtume gal spėję susisukti ir su ta ilgesne ekskursija, bet kas galėjo žinoti.
Na ir atgal į oro uostą. Jame taikoma dviguba apsauga, tikrina visus įėjusius ir paskui dar praeini patikrą jau į skrydį. Užkalbina vyriškis rusiškai, pasirodo žydas, pasiguodžia, kad vien arabai dabar Stambulo oro uoste. Šiek tiek palaukus jau lipam į lėktuvą, kartu su Kauno meru, kuris vykdo parodomąjį teatrą sėsdamas į ekonomine klasę, kai tuo tarpu mero draugai garsiai klega verslo klasėje. Ir štai Vilnius. Einam per tuščią oro uostą, ir norisi šaukti: žmonės kur jūs!!! Kodėl taip tuščia!
Nesame buvę nei Tailande, nei Indonezijoj ar Malaizijoj, tai neturim su kuo palyginti, bet Vietnamas mums patiko draugiškų žmonių ir nebrangios šalies, kurioje paprasta keliauti, įvaizdį.
