Įžanga.
Kažkada besėdint žiemos vakarais ir tik svajonėse braižant galimų kelionių variantus, iškilo klausimas, kokius miestus norėtume aplankyti. Vienas iš paminėtų bei kurį galima pasiekti automobiliu- Stambulas. Taip ir prasidėjo kelionės planų siūlo vyniojimas, kuris virto viena iš smagiausių kelionių.
0 diena.
Automobilis pasipuošia bagažine ant stogo. Pradedame pakuotis daiktus. Kai daugiau nei prieš dešimt metų leidomės į pirmą tolimą kelionę, daiktams susidėti reikėjo bent savaitės. Kiekvienais metais tas laikas vis trumpėjo, kol sutrumpėjo iki kelių valandų. Supakuoti kempingo daiktus užtenka pusvalandžio, daugiau vargo su visos komandos rūbais. Apie daiktų pakavimą, manau, atsiras atskiras įrašas.
1 diena. Lietuva- Lenkija (Zakopanė)
Ankstyvą rytmetį, kai miestas dar paskendęs savo mieguistame apmąstymų rūke mūsų automobilio užvestas variklis pradeda skleisti šilumą. Paskutiniai daiktų sąrašo patikrinimai, visų lėlių, žaislų, kibirėlių, knygų ir kitų smulkmenų sudėliojimas į kiekvieną laisvą automobilio kampelį. Švelnus, kutenantis virpuliukas kažkur giliai ir mes neriame į Nuotykį.
Kelyje nuo Augustavo iki Lomžos suskaičiuojame 6 policijos ekipažus laukiančius skubančių į Lietuvą. Trumpi sustojimai degalinėse ir vienoje jų sutinkame pilną autobusą kunigų bei vieną vienuolę tarp jų. Reginys savotiškas. Pirmoji ilgesnė stotelė Varšuvoje, kur stojame Decathlon‘e. Apžiūrime naujų palapinių modelius, apsipirkimo metu įsigyjame patogų kelioninį lėkščių bei puodų rinkinį 4 asmenims bei nardymo kaukę (po kelionės galiu drąsiai teigti, jog visus įprastus akvalangus ir nardymo vamzdelius reikia ištrenkti į šiukšlių dėžę). Nors nesveiku maistu Lietuvoje nepiknaudžiaujame, tačiau kelionėse vaikams pats svarbiausias dalykas Mc Donnald‘s (toks jausmas, kad skiriasi nuo lietuviško), tad užkandžiai ten ir švilpiam į Zakopanę.
Viešbutį rezervavome per booking.com, tačiau atvykus nurodytu adresu mus pasitinka šeimyninės šventės linksmybės viešbučio pirmame aukšte. Šeimininkė šiek tiek nustebusi, mokanti tik lenkiškai bei vokiškai (na, tikras Nidos variantas tik lenkiškas), bet įteikia raktus ir mes su savo kuprinėmis sliūkiname per švenčiančių lenkų būrelį į savo kambarius. Vaikai greitai įsisuka į kambarį, o mūsų kambarys, kitame aukšte, atrodo kaip po gero vakarėlio. Iš gretimo kambario išlindusi kambarinė ryškiai nustebusi iš kur čia mes nukritome. Pabandome angliškai, lenkiškai pasakyt, kad kambarys neparuoštas, ji užtikrintai mums duodą kitą kambarį ir rusiškai paaiškina, kad tuoj atneš raktą. Įteikiant raktą išsiaiškiname, kad ji ukrainietė. Iš ties gauname kambarį ne tik su lova ant palangės ir su vaizdu į kalnus, bet ir su vaizdu į čia pat gurgiančią kalnų upę. Atidarius langą jos niurnėjimas užgožia šventės atgarsius bei į kambarį įleidžia gaivaus oro, kuris atskiedžia labai jau dosniai rožių vandens kvapu prisodrintą kambarį (dar keletą dienų jaučiau tą kvapą). Dar labiausiai prajuokino, kad kambaryje įjungus TV pranykdavo WiFi internetas ir atvirkščiai, kaip sakoma, buvo galima tik viena veikla.
2 diena Lenkija-Slovakija- Vengrija
Rytas prasideda nuotykiu, kai norėdamas padaryti keletą fotografijų bei nupirkti kavos dar gulintiems lovoje, pabandau išeiti iš viešbučio. Randu užrakintus absoliučiai visus išėjimus. Be mūsų daugiau nė gyvos dvasios, durys užrakintos (net nenoriu galvoti, jei būtų tekę viešbutį palikti nelaimės ar gaisro atveju). Laukiame kol kas nors pasirodys ir išleis. Apie 9 valandą pasirodo mūsų gelbėtojai turintys raktus. Pusryčių neužsakinėjome, nes mokėti po 5 eur už kiekvieną šeimos narį Lenkijoje neverta, tad pusryčiai greito maisto restorane ir mes vėl kely.
Pakeliui stabtelėjame Tatranska Lomnica, pasivažinėti rogutėmis (Anykščių vasaros rogučių analogas) taip norisi užmesti bent trumpą žvilgsnį kas pasikeitė miestelyje nuo paskutinio mūsų apsilankymo. Ir vėl tolyn. Pavakare Hajdúszoboszló mieste privažiuojame prie pagrindinio šio sustojimo tikslo – vandens parko. Moteriškė su mopedu („Palanga style“) mums pasiūlo apartamentus (butą daugiabutyje), bet mes trokštame dangaus ir erdvės. Susirandame kempingą (miesto centre), kurio recepcija nenuteikia optimistiškai. Mergaitės pasiūlytas variantas tik už namelį ir lovas (toks Šventosios namelių variantas) nesužavi, tad paklausinėjus daugiau, gauname namelį su patogumais (dušas, wc, virtuvėlė su įrankiais ir puodais) bei balta patalyne, perskaičiavus iš tūkstančių forintų į eurus, suskaičiuojame labai priimtiną kainą.
Vandens parkas. Nusiperkame bilietus kempingo kasoje už bendrąsias procedūras (nevertėjo) ir traukiame į vandens parką. Jausmas toks, lyg eitum Palangos Basanavičiaus gatve. Žmonės kaip iš pliažo, nors iki jūros čia gana tolokai. Pasirodo vandens parkas yra gydomųjų gydyklų (į kurias nusipirkome bilietus) dalis. Tad pirmas įspūdis, kaip Druskininkuose. Pilni baseinukai senjorų, toliau atviri baseinai, plaukimo, vaikų ir tada atskira erdvė vandens parkui. Mes su jauniausia nare perkame įprastus bilietus, o vyresnėliai už 10 eur dienai gauna galimybę pažinti visas ekstremalaus nusileidimo galimybes. Suklydome ne tik nusipirkę bilietus kempinge, bet ir pripratinti Lietuvoje veikiančių vandens parkų tvarkos atėjome tik su maudynėms skirtais daiktais.
Vengrai pasklidę šeimomis ramiai piknikauja su atsineštu maistu, mums teko tenkintis kavinės paslaugomis. Tačiau tai smulkmena. Puikus oras, pasiilgta šiluma virš + 30 laipsnių (vandens parkas po atviru dangumi), jauniausia mūsų narė atradusi vaikiškos zonos čiuožynes nuėjo turbūt ilgiausią savo gyvenime atstumą. Vyresnėliai tik retkarčiais pasirodydavo, kad sveiki ir bandė apeiti visas čiuožynes (viename iš ekstremalių nusileidimų išskiriamos papildomos kelnaitės, matyt, kad nuo greičio nenudegtų). Tikras poilsio kampelis (užimantis 30 ha plotą), nors tie baseinėliai gydyklose irgi smagus laiko praleidimas. Vakaras po vandens procedūrų trumpas ir miegas laaabai saldus.
Pralekiame beveik visą Serbiją, šalį, kur posūkius rodo turbūt tik vairavimo instruktoriai ir nakvynei stojame Niš‘e. Automobilį priparkuojame viešbučio savininko tėvų namų kieme ir dar turėdami laiko, pėsčiomis leidžiamės centro link. Yra miestų ar šalių kurios nelimpa prie širdies. Serbija mums visada buvo viena iš tokių, tačiau kaip parodė tolimesnė šios kelionės istorija, kartais yra ir išimčių. Šiaip, Niš – trečias pagal dydį miestas, industrinis ir dar tranzitinio transporto mazgas, tad aplinka gan niūri išskyrus centrą. Kam rūpi pasižvalgyti po parduotuvių vitrinas, kam užkąsti ir tiesiog pasimėgauti gausiai žmonėmis pribarstytu miesto centru.
Tačiau galvoje vis daugiau klaustukų dėl to, kaip kirsti Bulgarijos-Turkijos sieną, kuri yra antra pasaulyje pagal apkrovimą (pirmoje vietoje- JAV-Meksikos siena). Juolab Google įkyriai meta “plytos” ženklą ties šiuo perėjimo punktu. Perskaityti Bulgarijos, Turkijos užsienio ministerijų ar sienos policijos ir kitų institucijų tinklapiai aiškumo neįneša, kaip ir tai, kad iš kitų keliautojų žinome, kad sienos kirtimas gali užtrukti nuo 4 iki 8 valandų su visa biurokratija. Kaip variantą B svarstome sienos kirtimą iš Graikijos pusės, taip pat galimybę iš Rumunijos miesto Burgas persikelti keltu tiesiai į Stambulą. Avarinis planas, jei vis tik nepateksime į Turkiją, būtų kelionė po Graikiją. Juk jos tik mažą dalį esame išmaišę. Vis tik nusprendžiame, kad variantas patekti į Turkiją per Graikiją atrodo gan patikimai ir tos kelios papildomos valandos važiavimo turėtų atpirkti stovėjimą Bulgarijos – Turkijos pasienyje. Burtai mesti.
Ką gi. Su Niš atsisveikiname su lauknešėliu iš viešbučio. Visus nakvynės savitumus (kaip pavyzdžiui mūsų jaunoji karta sugebėjo išnaudoti karštą vandenį ar virš tinko besidriekiančios laidų magistralės) atperka savininkų paslaugumas. Kelias tolyn driekiasi per likusią Serbijos dalį, Bulgariją. Ir lauknešėlis su sumuštiniais iš viešbučio tikrai praverčia kelionėje. Kuo labiau artėjame prie Graikijos sienos, tuo mažiau eismo intensyvumo ir nuobodžiaujantys graikų pasieniečiai net netikrina mūsų pasų. Mes Graikijoje! Puikūs keliai ir…. tuščia autostrada Turkijos sienos link. Automobilių nėra nei mūsų kryptimi, nei priešingoje. Įprastai- tai blogą lemiantis ženklas, įspėjantis apie problemas priekyje.
Graikija išleidžia su nuostaba, bet be patikros. Kertame vieną iš įdomiausių pasaulio sienų postų- Kipi (Kipoi), šalis skiria upė. Graikų kariai šypsosi, o tilto pabaigoje, už signalinių postų, pasitinka Turkijos pasieniečiai, automatų vamzdžiais rodantys posūkio kryptį. Pasiruošiame biurokratinei sistemai apie kurią tiek skaitėme, tačiau ponia iš langelio energingai mojuodama nurodo kirsti vienkryptį kelio ežį. Iki muitinės patikros prieš mus tik keli automobiliai. Jokių eilių. Tik tingiai gulintys šunys ir niekur neskubantys muitinės bei pasienio pareigūnai. Pusvalandis ir mes prie langelio. Drauge su pareigūnų angliškai skaitome visus dokumentus ir netikėtai iškyla problema dėl automobilio nuosavybės (dėl galimos paramos Islamo Valstybei ir kurdų sukilėliams, Turkija labai griežtai kontroliuoja automobilių įvažiavimą, kad vėliau jie nebūtų perduoti priešiškoms jėgoms). Dokumentai lieka pas pareigūną ir griežtai – draugišku tonu pasiūloma automobilį pastatyti aikštelėje bei laukti. Keičiasi pamainos ir galų gale pavyksta užkalbinti kitą pareigūną, kuris akivaizdžiai susidomi, o kodėl mes stovime čia. Paaiškinu situaciją. Lietuva? Liepia atidaryti stogo bagažinę, kurioje mūsų kempingo inventorius. Susidomėjimą sukelia mūsų ryškiausias požymis- spalvotos lemputės. Tačiau vaikų akys ir bagažinės turinys suveikia ir mūsų gelbėtojas trumpai šnekteli su balta apranga švytinčiu pareigūnu, mūsų dokumentai sugrįžta be eilės. Beje, jokios anksčiau taip plačiai interneto platybėse aprašytos popierinės biurokratijos nėra, visiška skaitmena. Pirmieji kilometrai dar netikint kas įvyko, kaip ir vietiniai lenkiantys mus ir sveikinantys signalais, bei rankų mostais. Vakarėjantis dangus žymi, kad reikia kuo greičiau išsiaiškinti dėl keliu mokesčių ir surasti vietą nakvynei. Degalinėje neužtenka anglų kalbos ir google vertėjo pagalba padeda suprasti tik tiek, kad galime važiuoti nemokamai. Bent jau kol kas. Nakvynės paieškas apsunkina, kad Booking tinklapis blokuotas. Paieškos baigiasi istoriniame Gelibolu (Gallipoli) miestelyje, nors ir niekas iš sutiktų žmonių nekalba angliškai. Prabangaus viešbučio darbuotoja (google vertėjo ir pirštų pagalba) parodo kur galima rasti pigesnę nakvynę. Slenkame ten. Sėkmė ir vėl šypsosi mums, vyriškis pasisveikina ir kalba angliškai! Nuovargis lenkia prie žemės ir nebesiderame dėl kainos. Angliškai kalbantis jaunuolis, kaip vėliau paaiškėja, savininko sūnus, grįžęs iš Stambulo savaitgaliui, nurodo vietinę kavinę, kur galima pavakarieniauti. Tiesa, vakarienė metu atidžiai buvome stebimi vietinių dėl moteriškos pusės aprangos, bei juokelis apie tai, kad pirmiausia norėtume ko nors išgerti – buvo nevykęs (jaunuolis atsiprašančiu tonu paaiškino, kad alkoholio šiuo laikotarpiu nėra, nors meniu nurodytas). Nieko nepadarysi – ramadanas. Tačiau skanus maistas (vienas iš patiekalų- tikras turkiškas kebabas), bei greta bangas pliuškenanti Marmuro jūra ir dvelkiantis gaivinantis vėjas. Argi gali kas būti geriau?
