Devinta diena.
Tikslas – Rovaniemi miestelis. Tik pradėjus kelionę skersai kelią prarisnoja briedis, tad toliau jau dairomės atidžiau. Peizažai vis labiau primena apie tai kad važiuojame tolyn į šiaurę: pakelėse beržynai baltuoja neaukštų miškų fone.
Pavakare lydimi vis nesibaigiančio lietaus įriedame į Rovanieni, kuris mums pasirodė pilkas, skurdus ir toks šiaurietiškai šaltas. Įsikuriame daugiabutyje, tačiau pasirodo suomiams problemos su automobilių statymu kiemuose irgi nesvetimos. Nors ir turėjome savo vietą, tačiau pagyvenęs suomis aiškinosi su vaikais neva durelėmis trinktelėjome jo automobilį kol mes nunešėme daiktus iki buto. Nurimo tik pamatęs, kad mūsų Pabaisiukas net ir išskleidęs visas dureles niekaip nesugebėtų pasiekti jo pagyvenusio volvo.
Dešimta diena.
Svarbus įspėjimas tėvams skaitantiems šį tinklaraščio įrašą: bus atskleista paslaptis 😉.
Iš tiesų, tai per praeitas Kalėdas turėjome ašarų pakalnę, kai mažoji užklupo močiutę ramiai dėliojančią dovanas po eglute. Vis tik įtikinome, kad Kalėdų senelis egzistuoja ir jis tikrai užsuks. Tačiau kaip įrodyti, kad jis tikras? Aišku užsukti pas jį svečius ir savomis akimis pamatyti jog ir barzda tikra ir dar visas miestelis greta.
Kalėdų senelio realus prototipas – Šv. Mikalojus, vyskupas gyvenęs IV a. netoli Myros (šiuo metu Turkijos teritorija). Kalėdų senelio miestelis bei visa suomiška jo istorija yra puikus praeito amžiaus rinkodaros triukas, kuri šiandien traukia lankytojus iš viso pasaulio.
Kilęs iš suomiškos Yule šventės personažų Nuuttipukki, vyrų, apsirengusių kailiais bei beržo žievės kaukėmis su ragais prašančių dovanų bei maisto, kurie negavę dovanų gąsdindavo vaikus. Kai 1800 m. Suomijoje tapo žinomas labdaringasis Šv. Mikalojus, jo įvaizdis susiliejo su jau egzistuojančia Nuuttipukki tradicija ir susikūrė Joulupukki. Joulupukki teikė dovanas, užuot reikalavęs jų. Skirtingai nei Kalėdų Senelis, lipantis kaminu, Joulupukki, apsivilkęs raudonais chalatais, beldė į duris ir klausė: Ar čia „kilttejä lapsia?“ („Ar čia yra gerai išauklėtų vaikų?“). Na, o kūrybingi suomiai pristatė Suomiją, kaip Kalėdų senelio namus. Televizija bei turizmo agentūros šią idėją išplėtojo sukurdami nenutrūkstamą lankytojų srautą.
Taigi, Kalėdų senelio rezidencija net ir merkiant lietui turi savo magišką poveikį vaikams ir suaugusiems, jei tik pasiduodi tai šventei. Juk ne kasdien gali peršokti poliarinio rato ribą, pamaitinti šiaurės elnius, paglostyti nenuilstančius haskius. O pats svarbiausias vizitas – pas patį Kalėdų senelį. Nors ir neilgas vizitas, bet smagus. Dabar jau laukiame laiško iš Kalėdų senelio.
Pramoga galėtų būti ilgesnė, bet net ir vasarą palieka teigiamą įspūdį (iš ties miestelis pradėjo veikti tik kelios dienos prieš mums atvykstant).
Vienuolikta diena.
Duoklė vaikams atiduota. Tai buvo mūsų šiauriausias taškas kelionėje sukame į via Karelia kelią link Rusijos sienos. Kažkaip neįprastai atrodo rusiškos prekybos centrų reklamos. O mus traukia vienas iš Suomijos gamtos perlų- Oulanka nacionalinis parkas.
Oulanka nacionalinis parkas, įkurtas 1956 metais. Jo plotas 270 kvadratinių kilometrų.
Pirmame lankytojų centre susirenkame žemėlapius bei išsiklausinėjame ką galėtume pamatyti per gerą pusdienį. Iš ties jei mėgstate gamtą, tai ši vieta idealus variantas. Skirtingo ilgio pėsčiųjų takai, plaukimas valtimis ar kanojomis. Galima keliauti ir kelias dienas, eidami sutikome daug jaunimo bei šeimų, keliaujančių su kuprinėmis ant pečių jau ne pirmą dieną.
Renkamės taką greta Oulanka kanjono (Oulangan kanjoni), Salla. Pradžia nebuvo ypatingai spalvinga tačiau paėjėjus jau gėrėjomės mums neįprasta gamta. Nebestebino ir tai, kad poilsio vietose greta malkų rietuvių pakabinti pjūklai bei kirviai. Prisėdi, užsiverdi virdulį, išgeri arbatos ir tolyn. Tiesa, nuolat lydėjo ir zyziantys draugai. Matėme žygeivius apsišarvavusius labai praktiškomis kepurėlėmis su tinkleliu.
Lekiame į kita taką, kuriuo nukulniuojame iki bene įspūdingiausių krioklių Kiutaköngäs (Oulankajoki upė, Kuusamo). Sakytume per mažai laiko skyrėme, nes čia galima ir visas atostogas praleisti.
O mūsų dar laukia neilga kelionė iki nakvynės vietos Ruuka kaimelyje, kur apsigyvename namelyje lyg iš pasakos. Jaukus, žinoma su sauna, pilnas žaidimų, senovinių sniegbačių, kepsninių ir dar visko ko gali prireikti net ir išrankiausiam keliautojui. Tiesa, šeimininkų nematėm. Vienintelis reikalavimas buvo palikti viską taip kaip radom…. Tokia ta kultūra.
Dvylikta diena
Puikiai pailsėję traukiame link dar vieno grožio perlo – Savonlinos, kuri , palyginus, jau visai netoli Helsinkio. Tad beveik visa diena kelyje ir vėlyvą pavakare pasiekiame netoli Savonlinos esantį kempingą. Periodiškai skalbiantis lietus nenuteikia optimistiškai palapinės statymui, tad renkamės namelį. Numetame daiktus ir pasinaudodami, kad švysteli saulė, nusprendžiame trumpam nuvažiuoti į Savonlinos centrą, nes visą kelią pylęs lietus jau buvo nuplovęs visas mintis apie apsilankymą.
Savonlina miestelis įkurtas 1639 metais, prie Olavinlinna pilies, kuri buvo viena iš pagrindinių tvirtovių saugančių nuo Rusijos. Beje, buvo užimta Rusijos imperijos per Rusijos- Švedijos karą.
Tačiau stiprus lietus leidžia tik užfiksuoti nuostabias vaivorykštes virš pilies ir tenka slėptis automobilyje. Miestelis gal labiau turistinis, bet pasirodė jaukus, su daugybe restoranų ir mielomis senamiesčio gatvelėmis.
Trylikta diena.
Paskutiniai šimtai kilometrų Suomijoje ir pliaupiant lietui bei siaučiant vėjui, kuris siūbavo net Pabaisiuką, paliekame Suomiją pasislėpę šiltame kelte.
Estija mus pasitinka kiek giedresnėmis nuotaikomis danguje, tad leidžiamės pasivaikščiojimui po vakarėjantį Taliną. Visa dar stebina tas jaukus senamiestis savo skandinaviška dvasia. Gatvėje skamba lietuvių kalba, kuri primena, kad Lietuvoje gi ilgasis savaitgalis.
Keturiolikta diena
Paskutiniais metais lyg koks Italijos Pizos bokštas, Estijoje tapo populiarus Ruumu apleistas kalėjimas buvusioje dolomito kasykloje. Šiek tiek iš kelio, bet lekiame ir mes. Susimokame po 4 eurus už galimybę grožėtis. Tačiau laukto įspūdžio nepalieka, nebent jei būtų saulėta ir būtų galimybė pasimaudyti arba tiems, kurie praktikuoja nardymą (čia yra ir nardymo mokykla) nes karjere itin skaidrus vanduo. Mes žinoma nepraleidžiame progos pavaikyti Pabaisiuką visais keliukais aplink dolomitų kalnus ir pamurkdyti balose. O tada… kelias namo.
Dvi savaitės neįprastai mums – šiauriau Lietuvos. Kelionės pradžioje mus glamonėjo pietietiška kaitra, o kelionę baigėme gaudydami trumpas akimirkas tarp vieno lietingo tarpsnio pabaigos ir kito pradžios Iš ties tai buvo puikios atostogos ribotoje ir epidemijos sukaustytoje vasaroje. Norėtųsi dar išbandyti archipelago kelią dviračiais ir patikrinti kas yra dar šiauriau.
