Jei gegužės pabaigoje lankysitės Nidoje, greičiausiai susitiksime vėjo nuglostytose kopose ar dviračių take. Tradiciškai tą savaitgalį buvome čia. Orai, kaip ir šių metų pavasaris šiluma tikrai netrykšto, bet pirmadienis bei antradienis buvo jau vasariškas.
Klaida būtų manyti, kad Neringoje pavasarį nėra ką veikti apart to, kad gludinti pakrantės promenadą ar lydėti saulę. Tiesą skant, mes per tas kelias dienas net nespėjome nuveikti tiek, kiek buvome suplanavę.
Pirmą dieną orai kiek priminė Isladiją, bet mes jau užgrūdinti pastarosios vėjų ir lietaus, tad lietuviškas oras buvo visai neblogas.
Atvykome pavakare ir kiek patyrinėję Nidos centrą, kuriame gatvių tvarkymo darbai vyksta vėžlio greičiu (vaizdelis nuo praėjusių metų kiek pasikeitęs, bet darbai tebevyksta) dar nukurnėjome prie jūros. Net neramu pasidarė, kai pamatėme kokia siaura paplūdimio juosta belikusi po žiemos audrų. Šiuo metų laiku gal ir nelabai aktualu, bet vasarotojai tikrai neapsidžiaugs.
Sekmadienį pasislėpti nuo lietaus pabandėme Jūrų muziejaus Delfinariume. Nežinia ar dėl oro ar tai, kad sekmadienis, pasirodymas nedžiugino. Grįždami atgalios su vaikais nutarėme, kad ir kokie gražūs Delfinariumo tikslai, bet vis tik tai gyvūnai nelaisvėje.
Pakeliui, Juodkrantėje, privalomas sustojimas rūkytos žuvies. Gaila, pardavėjas neleido pažvelgti į netoliese kvapnų dūmą spjaudančias žuvies rūkyklas. Matyt saugo komercines paslaptis, kurias miesčionys gali nugvelbti. Kitas stabtelėjimas – vis labiau besiplečiančioje kormoranų kolonijoje. Jau keleri metai kaip įrengta apžvalgos aikštelė, iš kurios galima pasižvalgyti po kormoranų sunaikintą mišką.
Dar stabtelime ir Avikalnyje, kur dar šilta rūkyta žuvis dingsta kaip mat. Gal alkani buvome, o gal žuvis skani.
Vakarėjant, bei sunkiems debesims barstant lietų vėl nužingsniuojame iki jūros. Pasiilgstame Baltijos, nors iš šaltų, bet gimtų bangų.
O vat pirmadienis lyg trintuku ištrynė blogą orą. Tad ir mes į kelią.
Pirmiausia į Nidos švyturį, tiesa google kiek klaidina, bet koordinates atrodo pataisėme, kad išvengti nesusipratimų, veskite Urbo kalnas. Jei važiuosite dviračiu- važiuokite Taikos gatve.
Na ir žinoma nuo Urbo kalno į Parnidžio kopą. Tiesa, pakeliui kelias su danga pradingsta pušyne, bet gal su laiku miestas grąžins ir dangą.
Parnidžio kopą pasiekiame pro Nidos kempingą ir asfaltuotu automobilių keliu į viršų. Čia kaip visada, ramybė ir tolumoje saulėje besišildantis Lietuvos pakrančių apsaugos laivas. Pasitikriname laiką pagal saulės laikrodį, teisingai rodo ir tolyn. Jei pėsčiomis norėsite patekti į Nidą, tai teks nulipti kelias dešimtis naujai įrengtų laiptų (jie , beje, yra kitoje vietoje nei anksčiau- sekite ženklus), o kitomis transporto rūšimis- grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo ir atvažiavote.
Centre susirandame veikiančią užeigėlę, papildyti energijos atsargas pieno kokteiliais. Ne sezono metu veikiančių maitinimo įstaigų mažoka, o ir tos pietų metu pilnos lankytojų.
Kitas mūsų tikslas Dailininkų arba Preilos kopa. Vienas iš populiariausių būdų nukakti iki Preilos, tai dviračių ir pėsčiųjų taku (apie 9 km). Pakeliui verta išsukti iš kelio ir pasiekti Vecekrugo kalvą arba aukščiausią Kuršių nerijos kopą ( siekianti 67,2 m. aukštį). Užvažiuoti pavyks ir dviračiu (ar bent užsivesti).
Dar galima užsukti į Bulvikio įlanką (sekite nuorodas take), bet jei su dviračiu, tai pakrato neblogai. Na ir žinoma, pasiekus Dailininkų kopą, jus pasitiks dangų remiantys laiptai. Tikras išbandymas kojoms, ypač jei palenktiniausite kuris pirmas pasieks sutvarkytą apžvalgos ratą viršūnėje, nuo kurio atsiveria panorama.
Jei nenorite grįžti tuo pačiu keliu į Nidą, galima pasirinkti maršrutą palei Kuršių marias (tai, vienas iš gražiausių takų). Skirtas pėstiesiems, bet teko sutikti ir kalnų dviračiais važiuojančius.
Pasivažinėjimas ar pasivaikščiojimas iki Preilos puiki pramoga šeimai su įvairaus amžiaus vaikais. Jei vis tik norisi dar daugiau iššūkių- galima dviračiu nulėkti iki Pervalkos ar Naglių rezervato (lankymas mokamas).
Mums kaip ir užteko Preilos kopos laiptų. Tad kiek pailsinę kojas sukames atgal.
Paskutinė diena Nidoje. Keliamės kiek anksčiau, nes reikia atsigriebti už lietingas dienas ir nors šiek tiek pramankštinti kojas.
Pasivaikštome iki Bulvykio įlankos Kuršių marių pakrante. Nacionalinio parko direkcija vykdo projektą, pagal kurį retinami nendrynai, taip siekiant sumažinti užžėlimą, bei sukurti kuo įvairesnę aplinką gyvūnams. Tas akivaizdžiai duoda vaisių, nes tiek paukščių įvairovės dar neteko matyti. Beje, šįmet visa pakrantė nusmaigstyta gulbių pulkais. Maloniai kaitinant saulutei ir vėjui burbant pušų lajose žingsniuoti miško takeliu tikra atgaiva sielai. Metas sukti namų link…
Mūsų kelionė nuvingiavo ne autostrada, bet per Plungę, ten beje radome neblogą pakelės užeigą (nuo Gargždų link Plungės 17 km), kur mūsų kelionės atradimas- šaltalankių gira. Nusipirkome net išsinešimui.
Dar užsukome į Šatrijos kalną, kuris nustebina ne tik savo dydžiu, bet ir puikiai sutvarkyta aplinka.
Tiesa, keliukas iki jo gerokai padėvėtas.
Ir per Kėdainius namo. Tai buvo savaitgalis, kuriuo mūsų kojytės gal ir nelabai džiaugėsi, bet galvas pravėdinome kaip reikiant.
Keletas patarimų, kurie tikimės pravers:
Prieš planuojant kelionę vertėtų pagalvoti ir pasiskaičiuoti, galbūt vietoje automobilio rinktis kitą atvykimo būdą, pavyzdžiui autobusą. Automobiliui taikomas kelto, ekologinis įvažiavimo mokestis. Kai kurios apgyvendinimo įstaigos net neturi parkingo. Tad dviratis – labai neblogas variantas. O jei norite atsigabenti savo dviratį, kad nereiktų mokėti už jo nuomą, tą galite padaryti pasinaudoję dviračių pervežimo paslauga autobusu. Iš patirties mums paprasčiausiai buvo su www.autobusubilietai.lt bei Kautra. Užsirezervuoji vietą dviračiui bei nusiperki bilietus internetu ir pirmyn.
Praktiškai prie visų lankomų objektų ar pajūryje yra vietos palikti dviračiams. Automobilių stovėjimas jūros pakrantėje bei Nidos centre mokamas. Svarbi žinia, kad sezono metu elektrinių pasipirtukų eismas Nidos centre bei promenadoje draudžiamas.
O jei vis tik neatrasite ką veikti, pažvelkite idėjas čia.
