Pirma diena. Vasario 13 diena.
Išbildėjome trumpai kellionei po Čekiją. Šios kelionės pagrindinis tikslas – jau senokai lankyta Praha. Kaip įprasta- ilgi, bet gerai prižiūrėti Lenkijos keliai ir vakarėjant pasiekiame antrą pagal gyventojų skaičių Lenkijos miestą- Krokuvą.
Apsistojame apartamentuose labai neblogoje vietoje, prie Šv. Juozapo bažnyčios. Tik numetam daiktus ir į pasivaikščiojimą po senamiestį link Vavelio karalių pilies.
Kiek nejaukiai nuteikė centro prieigose įvykusios gatvės muštynės, tačiau į jas labai operatyviai sureagavo policija. Nors pats miestas ir atrodo saugus, bet pasitaiko visko. Vakaro sutemose nugrimzdusi buvusi Lenkijos sostinė spindi savo grožiu, kurios gatvėlėmis vis dar rieda (tiesa, turizmo tikslais) karietos. Įspūdingai atrodo elektros instaliacijų apšviesta centrinė Turgaus aikštė.
Čia turbūt apsilanko kiekvienas keliaujantis pro šį miestą, o turgaus halės pastatas primena apie čia vykusią prekybą, kuri ir šiandien čia aktyvi, tik jau modernesnė.
Dar stabtelime ant Ojca Bernatka tilto.
Antra diena. Vasario 14
Ryte, kol vaikai dar miega, išsprūstame pasidairyti po ryto saulės glostomą miestą, bei nusipirkti ko nors skanaus pusryčiams.
Randame kepyklėlę, kur mus pasitiko ne tik širdelėmis išpuoštomis patalpomis, bet ir desertais skirtais įsimylėjėlių dienai.
O mums kaip tik pusryčiams kažko reikėtų.
Kiek stringame kamščiuose išvažiuojant. Aplink Krokuvą tai gan dažnas reiškinys, tad planuojant keliones, reiktų atsižvelgti. Bet galų gale išsilaisviname ir skriejame Čekijos link. Mokestį už kelius susimokame internetu, tad telieka Lenkijos pusėje užsipilti pigesnio kuro.
Sukame kalnų link, kur pasislėpęs Stezka Valaška slidėjimo kurortas, bei vienas įspūdingesnių apžvalgos bokštų.
Pasirinkome jį, nors ne per toliausiai yra ir kitų, pavyzdžiui Stezka v oblacich Dolni Morava, arba kiek toliau Wieza sky walk, arba Krynica Zdroj Observation Tower.
Jei slėniuose sniego nė su žiburiu nerasi, o temperatūra +9 C, tai kylant į viršų jau ir slidžių ruožų pasitaiko, o viršukalnėje stiprus vėjas ir sniegas (natūralu, juk lankomės vasario mėnesį).
Kas su slidėmis, kas lengvais batais slidėdami pasiekiam ir apžvalgos bokštą. Gal tiksliau būtų tai pavadinti visu kompleksu, pastatytu iš medžio. Čia galima jau pasirinkti ir eiti įprastu keliu, kuris pritaikytas ir važiuoti vežimėliu. Pakeliui informaciniai stendai supažindina su Čekijos gamta bei gyvūnais. Kam nuobodu eiti paprastu, gali rinktis himalajišką kabantį taką.
Nuo bokšto viršūnės atsiveria panorama, o norintieji gali pastovėti ir ant stiklinio tiltelio. Beje, vaikams yra atskiras užlipimas jei nuobodu su tėvais, gali užsikabaroti į viršų jiems pritaikyta trasa (žiemą neveikia).
Trumpas pasistirinimas savitarnos restorane su panorama į slidinėjimo trasą.
Ir tada į antrą pagal dydį Čekijos miestą – Brno. Nepelnytai jis vis likdavo mūsų kelionių nuošalyje. Apartamentai senamiestyje, tačiau įvažiavimą į jį saugo piktos vaizdo kameros, kurios atsiųs pasveikinimą į namus, tad automobilis lieka didžiulėje aikštelėje senamiesčio prieigose. Penkios minutės pėsčiomis ir mes jau savo laikinąjame būste.
Trumpas poilsis ir į miestą. Vasario 14-oji – pati blogiausia diena, jei esate keliautojas su šeima ir norite vakare užeiti kažkur pavalgyt. Maitinimo įstaigos apsėstos meilės prisirpusiais lankytojais, tad tenka kiek paieškoti vietelės.
O po vakarienės, geresniam virškinimui- apžvalginis, poros kilometrų žygelis po senamiestį.
Trečia diena. Vasario 15.
Ankstyvą rytą dar spėjome nusipirkti bandelių prie kavos bei trumpai pasivaikščioti po Brno senamiestį. Didelis privalumas jei gyveni pačiame miesto centre, žinoma reikia turėti saikingą kiekį daiktų.
Išvažiuodami stabtelime prie Tugendhat vilos Brno mieste. Atrodo toks šiuolaiškiškas Vilniaus ar Kauno priemesčių namas, bet yra viena svarbi detalė, kuri daro šią vilą unikalią. Ji pastatyta 1929 metais. Pastato architektūra ryškiai pralenkusi laiką. Deja, užeiti nepavyksta, nes būtina rezervuoti bilietus gerokai iš anksto. Mums rodė, kad yra tik 1 bilietas tai dienai.
Pirmas sustojimas – Macocha tarpeklis. Pavingiavom keliukais ir užriedėjom. Vaizdas puikus, bet visa turizmui skirta infrastruktūra ne sezono metu nedirba. Kiek pasivaikštome takeliais, vasarą galima čia skirti ir ilgesnį laiko tarpą, nes yra ir haikinimo trasos.
Kitas sustojimas turėjo būti plaukimas požemine upe Punkva, bet labai jau neaiški situacija dėl darbo valandų ir laisvų vietų ne sezono metu. Tad stojame pirmame kelyje pasitaikiusiame ir svarbiausia dirbančiame, Sloupsko Šošuvske urve. Jei surinksime 7 asmenis, tai ekskursija bus 13 valandą (mums laukti kiek daugiau nei pusvalandį). Atsiranda dar porelė čekų. Žmonių skaičių turime. Tiesa, eksursija ne sezono metu vyksta tik dalyje urvo, kad nedrumsti šikšnosparnių miego, bei be stacionaraus elektros apšvietimo, paprastai kalbant tai reiškia tik su prožektoriais ant galvos. Nuo to tik įdomiau.
Atsisiunčiam Jeskyne.cz programėlę, kurioje yra daugumos urvų audio gidai, kad nereiktų gidui pasakoti dviem kalbom.
Pradžioje kiek nejauku klajoti tik su prožektoriais po akliną tamsą, kur miega susisukę šikšnosparniai bei vorai, tačiau pamatyt kiek kitu kampu- įdomu.
Ekskursija truko 1,5 valandos, po kurios prisėdome viešbučio restorane pasistiprinti. Įdomu tai, kad įėjimas į urvą yra šio viešbučio teritorijoje. Kaip išsiaiškinome, kad viešbučio savininkų prosenelis ir atrado šiuos urvus, bei juos atkasinėjo, darydamas prieinamus.
Na, o mūsų laukia sostinė Praha. Klaidžiojame su automobiliu pačiame miesto centre ieškodami apartamentų Vaclavske gatvėje. Galų gale randame, automobilio parkingas po žeme ir iš mašinos reikia pasiimti visus daiktus. Papildomai dar iškilo problema su Booking apmokėjimu, nes Revolut’ui pasirodė įtartini nuskaitymai už apartamentus. Tad paliekame automobilį ir leidžiamės ieškoti nuomojančios agentūros ofiso, kuris pasirodo besąs beveik po pačiu Prahos simboliu- laikrodžiu. Iki šiol juokas ima, kai telefonu klausėme ar pavyktų prie ofiso privažiuoti automobiliu.
Čia reiktų atskiro paminėjimo apie valiutos konvertavimo reikalus. Kadangi anot nuomotojo jiems nepavyko nuskaityti pinigų per Booking, tai reikėtų susimokėti vietoje kortele. Paklausė ar sutinkame mokėti Čekijos kronomis, mes labai sutinkame, nes Revolut kursas geras. Tik nepaminėjo, jog pamėmė sumą už viešbutį jau eurais, padaugino iš savo kurso kronimis ir pateikė mums sumokėti. Taip praradome apie 20 eurų. Na bet svarbiausia, kad neteks nakvoti gatvėje.
Daugelis triukų bei spastų turistams čia gana plačiai paplitę, tad būkite atidūs. Gerai, kad tai nėra brangi šalis, tad ir nuostoliai greičiausiai nebus labai skausmingi.
Ketvirta diena. Vasario 16.
Gal kiek neįprasta, bet ryte patraukėme į visai greta mūsų apartamentų esantį Railway Restaurant. Taip taip, Geležinkelio restoranas, ir nesvarbu didelis tu ar mažas, kai tavo užsakymą tiesiai į stalą atveža traukinio sąstatas, abejingų nelieka. Rekomenduojame apsilankyti tiek su vaikais, tiek ir suaugusiems.
Klaidžiojant po centrines gatveles dėmesį patraukė grafiti menininko Banksy paroda. Ar verta apsilankyti? Verta, nors kaina ir nemaža (apie 15 eur/žmogui). Skaudžios ir aštrios socialinės temos.
Be abejonės, Prahos simbolis – laikrodis, į kurį užsikabarojome. Kiek keistoka, kad turistų beveik nėra, nors jautiesi visai komfortiškai.
Tęsiame pasivaikščiojimus po vakarėjančią Prahą, Karlo tiltas ir vėl atgal kol susirandame restoraną -terasą Black Angel viešbutyje, iš kurios matosi visa centrinė aikštė (su laikrodžiu žinoma). Kainos kaip Vilniuje, tai kaip ir nestebina, nors pagal reklamą supratome, kad vasaros sezono metu užlipimas į terasą kainuos 12 eurų. Ar verta tiek mokėt? Gal nelabai. Bet kol nesezonas, pasidžiaukime vaizdu.
Penkta diena. Vasario 17
Rytas niūrus ir lietingas, tai ištaikome kada lietus apstoja ir žingsniuojame link Kafkos paminklo, su besisukančiomis plokštėmis kiekvienos valandos pirmas 15 minučių.
Ir toliau – link Šokančio namuko.
O visai greta krantinėje išsirikiavę keletas barų. Mes užsukame į barą Avoid.
Vien dėl savo durų-iliuminatoriaus jis paliks be žodžių kiekvieną lankytoją. Kainos nesikandžioja, bei puikus vaizdas garantuotas.
Oras negailestingas, tai lyja, tai saulė, tai vėjas plėšia stogą (visa laimė čerpės tėškėsi į žemę mums dar ne priėjus). Ar užsukam į Karališkosios pilies kompleksą su Vito katedra? Vaikai sukioja nosis, mes buvę, o trumpai ir nesigautų, tai traukiam toliau.
Kiek pasidairome po Pražsky hrad ir nužingsniuojame iki Strahov vienuolyne esančios bibliotekos.
Teta parduodanti bilietus įspėja, kad į pačią biblioteką nepateksim, tačiau pažiūrėt į sales galėsim.
Tiems kas myli knygas-verta apsilankyti. Net ir nereikia įžengt, pamatytas vaizdas kiek užgniaužia kvapą.
Susirandame vietą, kur buvo filmuojamas toks senas filmas, kaip „Aštuonkojai iš 2 aukšto” , o šalia užsukame pavėpsoti į 2 vyrus „laistančius” Čekijos kontūrų fontanėlį prie F. Kafkos muziejaus.
Norime praeiti siauriausia Prahos gatvele greta Čertovkos, bet restoranas, kuriam ji priklauso – uždarytas…
Įdomu, kad gatvelė reguliuojama šviesoforo. Kitaip neprasilenksite.
Aplankome Lenono sieną.
Ir dar trumpas ratukas po senamiestį namų link.
Mūsų laukia vakarienė Railway restorane (negalėjome nenueiti dar kartą pasidžiaugti traukinukais) ir ryt jau bandysime sukti namų link. Tiesa, kiek neramina sinoptikai, nes žada tiesiogine to žodžio prasme -audringą pasitikimą Lietuvoje.
Šešta diena. Vasario 18
Kelias namų link, bet dar turėjo būti keli sustojimai. Tiesa, šį sykį koją mums pakišo… planavimas. Suplanavom, kad pakeliui užsuksime į Petrof pianinų gamyklą Hradiec Kralove, bei kiek pasivaikščiosime Adršpaduose. Bet… bet… Planuoji, o gyvenimas dėlioja kitaip. Pirmoji nesėkmė įvyko jau atvykus į Petof gamyklą, kur mus pasitiko ryškiai nustebę iš kur čia tokie vienišiai keistuoliai muzikos mėgėjai išdygo, mandagiai pasakė, kad jei palauktume 2 valandas – ekskursiją pavyktų surengti. Deja, tų 2 valandų laukimu neturėjome, tad pasitenkinome apžiūrėję parduodamą ekspoziciją. Į tokią situaciją tikrai nebūtume patekę, jei būtume bent dieną prieš parašę dėl savo norų ir planų. Juoab yra dvi ekskursijos po muziejų ir po pačią gamyklą.
Ilgokai pavingiavom link Adršpadų ir…. privažiavę radome tuščius parkingus. Budinti moteriškė paaiškino, jog dėl dieną prieš tai prasiautusios audros parkas neveikia, tik parkingas. Tačiau ką daryti su parkingu, jei parkas uždarytas. Taigi antroji pamoka, prieš važiuojant į kalnų objektus verta pasižiūrėt oficialią svetainę, kurioje būna surašyta visa aktuali informacija. O ypač siaučiant audroms.
Tad belieka tik sukti vairą link paskutinės mūsų nakvynės vietos Vroclavo. Vakare išlindome pasivaikščioti po Vroclavo senamiestį, kurio pagrindinis akcentas, Turgaus aikštė (kaip netikėta), apjuosta spalvotų pastatų iš kurių rotušė pripažinta gražiausiu miesto pastatu. Taip pat reikia nepamiršti, kad Vroclavas buvo labai sunaikintas II Pasaulinio karo metais.
Na ir Vroclavas turi dar vieną magišką atrakciją. Savo nykštukus besislaptančius šalikėlese, įsitaisiusius ant vandens kolonėlių ar tiesiog žingsniuojančius šaligatviais.
Vroclave pirmieji nykštukai įsikūrė 2005 metais, kad būtų lengviau juos rasti yra specialus interaktyvus žemėlapis mobilioje aplikacijoje. Taip pat veikia Nykštukų ambasada, į kurią gali užsukti kiekvienas turintis internetą, surinkęs adresą www. krasnale.pl.
Jei einant į priekį kažkaip nykštukai buvo pasislėpę, tai grįžtant išdygdavo pačiose netikėčiausiose vietose. Kartais ir kiek toliau nuo grįžimo kelio nuviliodavo.
Ryte planavome aplankyti Vroclavo Afrikariumą-Oceanariumą, bet kaip supratome, dalis jo tuo metu buvo rekonstruojama, todėl suabejojome ar verta. Turime skolą kitam kartui.
Na ir paskutinė naktis kelionėje prieš kelionę namo.
Orientacinį kelionės maršrutą galite gauti paspaudę ant žemėlapio:
Mūsų kelionės maršrutas žemėlapiuose:
1 diena; Pasivaikčiojimas po Krokuvą; 2 diena; Pasivaikščiojimas po Brno; 3 diena; 4 diena po Prahą; 5 diena po Prahą ; 6 diena; Pasivaikščiojimas po Wroclavą ;
