Šios kelionės kryptis – Virduržemio jūros ir Atlanto bangų skalaujamas Andalūzijos regionas Ispanijoje. Kai dairėmės lėktuvo bilietų, skrydžio kainos iš Vilniaus ir iš Varšuvos skyrėsi tris kartus, todėl pasivažinėjimo automobiliu neišvengėme. Prie namų darbų reiktų priskaičiuoti parkingo Varšuvoje ieškojimas ir rezervacija, bilietų į Sevilijos katedrą, bei Alkazar rūmus pirkimas. Kelionės laikas irgi pasirinktas neatsitiktinai, savaitę prieš Velykas Andalūzija panyra į tantrišką Semana Santa (Šventosios savaitės) minėjimą, lydimą procesijų ir artėjančių Velykų laukimo. Žinojome, kad tai didelė šventė, kad verta pamatyti, bet negalėjome įsivaizduoti, kad ji TAIP įspūdingai ir masiškai švenčiama. Bet apie viską iš pradžių.
1 diena. 8 dienos iki Velykų.
Žiniasklaida trimitavo, kad Lenkijoje ūkininkai blokuos autostradas, tad išykstame gerokai ankščiau, kad spėtume prašokti. Mūsų laimei žadėtų ūkininkų protestų nematėme, tad autostradomis greit pasiekiame Varšuvos oro uostą, iš kurio skrydis tiesiai į Seviliją. Už nugaros lieka dar žiemiškas oras, o nusileidus pasitinka vasariška šiluma, pritvinkusi žydinčių apelsinmedžių aromato.
Šiek tie užtrunkame, kol apsisprendžiame, kaip pasiekti nakvynės vietą. Bolt ir Uber į oro uosto teritoriją nevažiuoja, o mes juk penkiese, reikia autobusiuko. Tai perkam 5 bilietus po 5€ ir autobusu riedame į miesto centrą.
Dar geras pusvalandis, vienas persėdimas (1,40€ vienkartinis bilietas žmogui perkamas autobuse, neturint transporto kortelės) ir žingsniuojame ieškodami apartamentų centre. Gatvėse jau kabo laikini eismo ženklai, ribojantys parkavimą, kavinėje kabo skelbimai, kad nuo rytojaus minimali suma asmeniui- 15 eurai.
Miestas sustingęs laukime, tik prie miesto įžymybės, Sevilijos grybų, naktinis gyvenimas veržiasi muzikos garsais ir nevaržomu naktinėtojų klegesiu.
Sevilijos grybas (Metropol parasol), 2011 metais pastatyta, 26 metrų aukščio bei 70-150 metrų
medinė konstrukcija, unikali savo projektu, bei laikoma viena iš didžiausių tokio tipo medinių statinių pasaulyje. Vakarais apšviesti įspūdingomis iliuminacijomis sukuria itin jaukią atmosferą. Ant josgalima ir užkopti, tik reikia rasti dureles, kur nusipirkti bilietus.
Grįždami, vienoje iš visą parą veikiančių parduotuvėlių, gauname galimybę nusifotografuoti… ryt prasidendančios Semana Santa procesijų tvarkaraštį. Juk nesinori praleisti. Bet kas galėjo žinoti, kad procesijos laukia ant kas antro kampo, ir tvarkaraščio tikrai neprireiks.
2 diena. 7 dienos iki Velykų.
Pusryčiai kaip ir priklauso, su bandelėmis ir kruasanais tiesiai iš kepyklėlės krosnies. Tik dangus toks keistai oranžinis. Pasirodo siaučia Calima – kai oro srovės iš Sacharos atneša dykumos dulkes.
Pusryčiais ilgai mėgautis negalime, nes 10:30 turime būti prie Alkazar rūmų. Bilietus pirkome internetu prieš 5 savaites ir tai gavome ne visur kur norėjome (bilietų, į kuriuos įtrauktas ir karališkųjų miegamųjų lankymas, jau nebuvo likę), tad vėluoti nesinori.
Alkazaras- tai XIV a. maurų stilistikos rūmai, su savo išpuoselėtais sodais, vidinių kiemelių labirintais ir ištaigingomis menėmis. Bilietus reikia pirkti iš anksto internetu čia: Real Alcazar of Seville – Official Website and Ticket Sales .
Gatvelėse tik pavieniai turistai ir dar apsnūdę vietiniai, tad pasiekiame tikslą kiek per anksti (jau labai bijojome pavėluoti). Vis tik eilė norinčių patekti jau yra, o pažvelgę į mūsų bilietus srautų reguliuotojai tik ispaniškai paaiškina, kad atėjome per anksti. Ką gi, galime išgerti puikaus espresso po žydinčiais apelsinmedžiais, stebint lėtai plaukiančius vietinius.
Į rūmus patenkame po patikros panašios į tą, kuri atliekama oro uoste. Na ir pirmyn į tą arabiškai andalūzišką architektūros stebuklą.
O kiek persiškų motyvų radome.
Nors ir ne sezonas, tačiau turistų gyvas galas, tad sunku įsivaizduoti kas čia dedasi per kelionių piką (jei nuotraukose žmonių nesimato, tai žinokit, labai stengiamės :D).
Vietomis net dingtelėjo mintis, jog esame kažkur Maroke ar kokioje islamo valstybėje.
Dėl oro sąlygų apsauga uždarė sodus, tad teko jais grožėtis per langus ar per balkonėlius.
Šie rūmai iki šiol yra naudojami karališkosios šeimos, tad ne visur galima patekti ir turint bilietą.
Kol narstėme rūmų kiemelių ir menių architektūrą, praėjo kelios valandos.
O išėjus prie įėjimo būriavosi ne menkas norinčių patekti į vidų būrelis, bet visa minia.
Kaip ir pietų metas, užsukame pavalgyti visai šalia katedros. Sakysite bus brangu ir neskanu. Netiesa. Buvo labai neblogai. Nuoroda – https://www.barcatedral.eu/ Pasistiprinę, pagerėjusia nuotaika neriame į siauras gatveles lankyti įžymiąją Ispanijos aikštę.
Pasipuošę vietiniai su palmės šakelėmis (pradžioj mums atrodė, kad tai šiaudinės verbos), vyrai su kostiumais, moterys su suknelėmis kažkur link ten, kur ir mes, traukia.
Namų balkonai papuošti ir pilni žiūrovų.
Toli eiti nereikėjo, jau iš tolo išgirdome būgnų ir orkestro garsus.
Visa centrinė gatvė- viena nesibaigianti procesija, kur dalyvauja ir vaikai ir suaugusieji, dėvintys kūgio formos smailius galvos apdangalus, kurie vadinami kapirotais (praeityje JAV paplitęs judėjimas nusikopijavo šiuos rūbus ir panaudojo blogiems tikslams).
O smaili forma yra todėl, jog manoma, kad atgailaujantį priartina prie Dievo. Na ir žinoma, procesijose vyrų (vadinami jie costaleros) nešami sunkūs pjedestalai su šventaisiais, kuriuos lydi orkestras.
Semana santa prasidėjo, kai Marqués de Tarifa 1521 metais grįžo į Seviliją iš piligriminės kelionės po Šventąją žemę. Jis buvo pirmasis ispanas, pateikęs labai tikslią ataskaitą apie jo lankytas Jeruzalės šventoves. Taip susiformavo Via Crusis (Kryžiaus kelias), kuriuo šiandien keliauja procesijos. Šis reiškinys paplitęs visame Andalūzijos regione.
O šventų pjedestalai tikrai ne iš lengvųjų. Skaitėme, kad kai kurie sveria kelias tonas ir costaleros treniruojasi kelias savaites, ir juos reikia ne tik nešti, bet ir judėti tam tikru ritmu. Sunkus ir daug susitelkimo reikalaujantis procesas. O kur dar tai, kad kai kurios procesijos gali žingsniuoti iki keliolikos valandų…
Laukėme, laukėme kada gi baigsis tas nenutrūkstamas einančių srautas. Nesulaukėme ir patraukėme skersai link Ispanijos aikštės, kuri mus pasitiko… užrakintais vartais. Dar pabandėme apeiti aplink, tačiau kitoje pusėje budintis policininkas maloniai (ir angliškai) paaiškino, kad šiandien į aikštę patekti nepavyks. O grįžti atgal teko jau per besiskirstančią minią.
Einant pabiro pirmieji lietaus lašai, kurie krito drauge su visomis Sacharos dulkėmis virsdami sunkiai nuvalomo oranžinio purvo dėmelėmis.
Vietiniai slėpėsi baruose ir užeigų prieigose po skėčiais, atrodo, kad šventei lietus nemaišė.
3 diena. Šešios dienos iki Velykų.
Rytas sveikinasi labai jau lietuviškai- gerokai nukritusia temperatūra ir lietumi. O juk mes turime išankstinius bilietus į Sevilijos katedrą (bilietus pirkti čia Entradas Catedral de Sevilla). Per balas nutekšename iki katedros.
Džiugu, kad čia turistų srautų reguliavimas šiek tiek atlaidesnis ir nors atėjome anksčiau, -patenkame į vidų. Pirmiausia kopiame į Giraldos bokštą. Dar neteko lipti į varpinę, kur nėra laiptų, tik ištisinis pakilimas. Sako tai padaryta todėl, kad valdovas galėtų užjoti žirgu. Įdomus sprendimas, o vaizdai iš viršaus net ir merkiant lietui, verti užlipimo.
Na ir pasivaikščiojimas po katedrą. Žodžiais perteikti gan sudėtinga, bet katedros didybė turi aiškią žinią – tu esi menkas žmogus.
Kaip ir dviprasmiškos mintys lanko ir žiūrint į aukso relikvijas, kurios suprantame kokia kaina gautos.
Ir net labai netyrinėdami, išbuvome kelias valandas.
Tiesa, radome ir procesijose dalyvaujančių skulptūrų parkavimosi vietą. Tad buvo proga iš arti apžiūrėti. Kai kurios labiau primena meno kūrinius ir visai įtikima, kad kai kurios detalės iš gryno aukso.
Išėjus lietus ne juokais įsismarkavo, tad iki koridos arenos (Plaza de Toros) teko bėgte bėgti, kad nepešlapti iki paskutinio siūlo galo. Koridos muziejaus žiūrėti neplanavome, tačiau kur geriausia laiką leisti lietui lyjant – aišku muziejuose.
Taigi, apžiūrėjome koridos muziejų ir pačią areną, kuri spindi XVIII a. barokiniu fasadu ir talpina net 12000 žiūrovų. Beje, ji iki šiol naudojama pagal paskirtį, tik sušvelninus taisykles. Pati koridos esmė nelabai mums prie širdies, tačiau tai yra neatsiejama šios šalies tradicija. Juolab tiek apie ją skaityta, tad norėjosi ir savomis akimis pamatyti.
Po apžvalgų išbadėję ir šlapi slepiamės restoranėlyje. Čia jau pasileidom kasas ir ragavom viską, ką tik nešė: šaltsriubę salmorea, jaučio uodegos troškinį, kiaulieną viskyje. Sriubą ir kiaulieną užskaitom.
Lietus silpnėja, tad traukiame link Gvadalkivyro upės. Įspūdingai atrodo uoste išmetę inkarus didžiuliai kruiziniai laivai, kai iki Atlanto vandenyno tiesia linija yra apie 80 kilometrų.
Iš čia puikiai matosi ir nuo XIII a. stūksantis Aukso bokštas (Torre del oro). Pats bokštas tikrai ne auksinis, tačiau dėka statybinio mišinio bei keramikos plokštelių saulės šviesoje įgauna aukso atspalvius (na, o apsiniaukusią dieną auksinio net neprimena). Kažkada nuo jo į kitą krantą buvo nutiesta grandinė, kuri saugojo uostą nuo piktavalių laivų.
Pažingsniuojame promenada link Izabelos II tilto, ant kurio jau rikiuojasi žiūrovai, laukiantys procesijų.
O kitoje pusėje Triana rajonėlis, kur būtų galima pasiklysti siaurose gatvelėse, kurioje užaugo daug matadorų bei flamenko šokėjų, garsėjantis Azulejos (taip taip, tomis mėlynomis) keramikinėmis plytelėmis bei puodais.
Kaip gi būtų galima pasiklysti, jei artėjančios procesijos ir lyg skruzdėlės besirenkantys žiūrovai, tikrąją ta žodžio prasme užlipdo visas gatveles ir skersgatvius. Ne tik kad pasivaikščioti, bet ir prasibrauti jėga mažai vilties.
Nors ir nusukame į šoną, tačiau net ir čia atrandame architektūrinių grožybių bei bažnyčią, kurioje ilsisi keletas šventųjų pjedestalų. Žmonės ateina, meldžiasi, prašo palaiminimo, verkia. Tas nuoširdus tikėjimas kiek pribloškia. Kiekviename bare, muziejuje, kur tik kabo televizorius – transliuojamos procesijos tiesiogiai iš Malagos, Cadiz ir tos pačios Sevilijos. Tu esi apsuptas Semana Santa tantromis ir procesijomis.
Ryt paliksime Seviliją, tai šiandien būtinai turime patekti į Ispanijos aikštę.
Jau žingsniuojant Maria Luisa parku iš tolo atsiveria toks wow vaizdelis. 200 metrų skersmens, suprojektuota Aníbal González pastatyta ne taip jau ir senai „tik“ 1928 metais. Ši aikštė buvo skirta 1929 vykusiai Amerikos Iberico parodai.
Renesanso bei maurų kultūros stiliumi šaunantys bokštai, bei puslankio aikštė, kur iš daugiau nei 7000 azulėjos plytelių sukurtos 52 freskos, vaizduojančios visus Ispanijos regionus. Pridėkite dar Venecijos tipo tiltelius per kanalą ir centre esantį įspūdingą Vicente Traver fontaną.
Nuo tokios gausos ryškių elementų kiek sukasi galva, o efektas, besileidžiant saulei, magiškas.
Grįžti irgi nebuvo lengva, nes aplinkinės gatvelės užtvindytos miniomis žmonių ir procesijų. Tenka kai kur su jomis pajudėti, kitur šiek tiek pasibrauti. Jau pradedi galvoti, kad gal ir nelabai jau taip įdomu, kai namų pasiekti negali (kurie vos už kelių šimtų metrų). Tačiau bendra atmosfera, kad vyksta kažkas ypatingo, įtraukia ir žavi.
Kol parlinguojame namo, nelabai ko ir besinori. Bet reik užlipt ant Metropol parasol Setas de Sevilla. Pailsim apartamentuose ir pirmyn. Tiksliau – aukštyn. Kojytės tikrai nepadėkojo, bet akys ir širdis džiaugėsi vaizdais.
4 diena.Penkios dienos iki Velykų.
Atėjo laikas imti vairą į rankas. Iki šiol savo kojytėmis visur maklinėjome, o dabar jau norsi ir kiek toliau pasidairyti. Planas toks: vienas važiuoja maršrutiniais autobusais į oro uostą paimti automobilio iš nuomos punkto, likusieji lieka laukti apartamentuose. Paprastas ir atrodo vykęs planas, bet tik ne Semana Santa metu. Pirmiausia dėl procesijų, autobusų maršrutai pasikeitę, ir tik dėka google vertėjo pasiseka išsiaiškinti, kur perkelta stotelė. Jei jau su automobiliu ramiai riedi link apartamentų, tai iš likusios komandos atskrieja nerimo žinutės, jog į aplinkines apartamentų gatveles skuba žiūrovai ir artinasi procesijos.
Šiaip ne taip vis tik pavyksta prasibrauti ir mes pajudame ramesnėmis gatvelėmis.
Pirmas stabtelėjimas- Romėnų kaimas helenistiniame stiliuje – Italica (Conjunto Arqueológico de Itálica) visai šalia Sevilijos.
Prie kasos truputį pasijautėme kaip kokioje autokratinėje valstybėje. Norim pirkti bilietus, – prašo asmens tapatybės kortelės. Pažiūrėjo dokumentus ir įleidžia nemokamai. Geras! Pasirodo Ispanijoje nemažai vietų, kur įėjimas ES piliečiams nieko nekainuoja.
Kaip ir pridera gladiatorių arena (talpinanti 25 000 žiūrovų) ir viena iš seniausių (argi gali būti kitaip?). Tokia didelė, kad net į kadrą gražiai nesiteikia sutilpti…
Apžiūrime pirtis, kuriose galėjo lankytis visi įskaitant vergus, ir kitus romėnų miestams būdingus statinius. Gal kiek nustebina mozaika, kur lyg ir šventieji atvaizduoti, bet iš tikrųjų tai planetos, įkūnijusios žmones. Paukščių namo mozaikose galima suskaičiuoti net 30 skirtingų paukščių rūšių. O kur dar kruopščiai sudėliotas labirintas, iš kurio sėkmingai išėjo Tesėjas, Ariadnės padedamas.
Nors miestelyje gyveno 10 000 gyventojų, centrinių gatvių plotis (dėmesio vilniečiai) buvo net 16 metrų pločio. Praktiškai autostrada. Buvo ir akvedukų sistema, tiekusi geriamą vandenį. Na ir garsieji romenų wc, kur buvo aptariamos visos miesto naujienos ir paskalos.
Augantys organizmai reikalauja maitinimosi, tenka stoti netoliese esančioje Casa Esteban, kuri pagal iškabą įkurta 1940 metais. Tokia kaimelio užeiga, kur vidurdienį vietiniai vyrai ramiai gaivinasi alumi bei vynu. Tačiau padavėjas greitai suvaldo nustebimo kupiną veidą pamatęs turistus, nes čia viskas skirta vietiniams. Gauname ir puikaus iberico kiaulienos kumpio už tikrai gerą kainą, kavos bei tapų.
Iberico juodosios kiaulės, mintančios ąžuolo gilėmis, yra viena iš seniausių veislių su 12000 metų istorija, auginama dalyje Ispanijos (tame tarpe ir Andalūzijoje) bei Portugalijoje. Mėsa ypatingo skonio. Aišku, ne už įprasto kumpio kainą.
Dar trumpam stabtelime prekybos centre. Čia vietiniams kumpiams net atskiras skyrelis yra. Na gerai, ne skyrelis, o visas skyrius. Sunkoka praeiti ir pro žuvies ar mėsos skyrius.
Neskubėdami riedame miesteliais, laiko dar iki įsiregistravimo turime, tai pasukame pro Jerez de la Frontera miestelį. Kas galėtų atsispirti lietuviškai verčiamam miesto pavadinimui – Chreresas. Tiesa, miestas kaip išmiręs, gal siesta. Centrinės gatvės jau paruoštos procesijoms, tad vakare jau nepavyktų pravažiuoti.
Kai tolumoje jau matome Cadiz tiltą, šalia autostrados druskos išgavimo vietoje stovi…flamingai. Žinoma, kad kasyklos ir tie rožniai niekšeliai būtinai turi būti kitoje autostrados pusėje.
Nieko, pasižymime vietą žemėlapyje ir būtinai čia dar grįšime. Kuo flamingai mums ypatingi? Tie, kas sekė mūsų nuotykius Kipre, žino, kad ilgai juos bandėme nufotografuoti ir pavyko tik iš labai toli. O čia prašom, prie kelio, ramiai ganosi būreliai rožinių gražuolių.
Pasiekiame mūsų tikslą – Cadiz miestą. Iberico pusiasalyje finikiečių įkurtas uostas VII a. p. K. ir vis dar stovintis nors ir skalaujamas Atlanto bangų. Mūsų apartamentai su balkonu, iš kurio vaizdas į centrinę aikštę, kurioje ruošiamsi kam? Aišku, kad Semanos Santa procesijoms.
Jau mums net kiek keista, kad taip įdomu jas stebėti. Sėdim, išgirstam orkestrą garsėjant, subėgam į bankoną su kėdutėm pažiūrėt. Jau net platformos nešimo ir pasiūbavimo subtilybes perpratome. Kai procesija praeina – atgal į kambarį iki kitos platformos atnešimo. Muzika ir būgnai beveik hipnotizuojantis nešikų šokis, bei eisena ir tūkstančiai žiūrovų.
5 diena. Keturios dienos iki Velykų.
Būna ir taip, kad kol vieni vis dar sapnuose gainiojo procesijas, kiti prabudę anksčiau per balas nutapnojo iki turgaus. Va čia tai jūrų gėrybių mylėtojams lankytis nereiktų, nes išeisite pirkinių pilnais krepšiais. Nuo mažučių iki gąsdinančio dydžio krevečių, langustinai, tunai. Kai kurių net pavadinimų nežinai, tik atviram vandenyje tikrai nesinorėtų sutikti. Greta šių pardavėjų ir vietiniai vaisių bei daržovių pardavėjai.
Sunku atsispirti, tad prisirpusios braškės, pomidorai sulig geru vyro kumščiu, švieži žirniai greitai papildo pirkinių maišelį.
Jau išeinant iš turgaus dėmesį patraukia turistų eilė prie vieno iš trijų kioskelių. Pasirodo čia kepamos šviežios čiūros. O eilė tik prie vieno. Ir ne todėl, kad čia ypatingos čiūros. O todėl, kad tik čia galima atsiskaityti kortele.
Churros traškūs pyragėliai, gaminami įkaitintame aliejuje gruzdinant tešlos lazdeles, valgomas per pusryčius mirkant į kavą ar karštą šokoladą. Viena iš kilmės teorijų teigia, kad jas įsivežė portugalai iš Kinijos (kur, beje, šis patiekalas taip pat populiarus), kita – gamybos būdą pradėjo naudoti piemenys, kadangi churros tešlą buvo lengva pasigaminti ir kepti ant atviros ugnies kalnuose, kur piemenys praleidžia didžiąją laiko dalį.
Pusryčiai ir į kelią. Kalnų keliukais vinguriuojame tarp ūkininkų pasėlių. Vaizdas pro langą nors paveikslus tapyk. Tačiau tik kol sėdi viduje. Vėjas lauke lyg Islandijoje, taip ir taikosi tai dureles užlenkti į kitą pusę, tai pargriauti. Gerai, kad penkiese sėdim viduje, nes kitaip gal ir nuo kelio nupūstų.
Mūsų tikslas- Setenil de las Bodegas kaimelis. Tai, kad gero nelauk, išduoda jau iš tolo mojuojantys vietiniai ženklai ir rodantys, kad nėra parkingo. Nepaklausome ir randame vietą prisiglausti, gal ir ne visai centre, bet nueisime. Kuo gi ypatingas šis kaimelis su beveik 2800 gyventojų, kad toks apgultas turistų?
Pirmiausia tai dėl savo unikalios architektūros, kur namai, tiesiogine prasme yra įstatyti po kabančia uola stačiame tarpeklyje. Iš kitos pusės tai viena iš seniausių apgyvendintų vietovių, nes dėl susiformavusių uolienų lubų, buvo itin patogi gyventi ir slėptis nuo užkariautojų. Dabar tai vieta skirta turistams, tad jei keliausite čia sezono metu rinkitės ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą.
Na ir apšmirinėję gatvelės lekiam toliau, nes mūsų laukia šis tas gomuriui pamaloninti. Yra restoranų, kur moki už vaizdą, ir yra, kur moki už maistą. El Muelle de Arriate restoranas yra toks, kur svarbus maistas.
Įsikūręs buvusiame geležinkelio stoties pastate viduryje laukų. Niekada turbūt nesustotum, o jei sustotum, deja, greičiausiai vietos negautum, nes ją reikia rezervuoti iš anksto.
Prie durų pasitinka pats savininkas vardu Frankas, laisvai kalbantis 5 kalbomis ir kilęs iš Nyderlandų. Detaliai papasakoja apie patiekalus. Pasakoja ir apie tuos, kurie yra meniu, ir apie tuos, kurių nėra. Vien ko vertas iberico mėsos rinkinys ar antienos paštetas su karamelizuotomis kriaušėmis. Apie skonį rašyti paliksime maisto specialistams, tačiau su savininko pagalba susidėliojame pietų meniu. Nepatikėjome patys, bet beveik trys valandos pralėkė besimėgaujant puikiu maistu. Taip, žinoma, klausimas apie kainas. Galim pasakyti, kad pietūs 5 asmenims, kainavo pigiau nei kainuotų paprastame restorane Vilniuje.
Po sočių pietų dar sukame į Rondos miestelį. Tačiau lietus skalbia laukus, o vėjas taršo pakelės kiparisus. Žadėjome pasivaikščioti, tačiau kai žemė su dangum maišosi, tik nusileidžiame automobiliu iki vietos, kur galima pamatyti visą tilto didybę. O taip, tilto grožio net merkiantis lietus neužgožia.
Aišku, kai jau grįžtame, trupam išlenda saulė. Toks jausmas, kad nori mus paerzinti.
Metas sukti namo Ir žinoma vėl į balkoną stebėti kiek kitokiu maršrutu žingsniuojančių procesijų.
6 diena. Trys dienos iki Velykų.
Ryte vėl iki turgaus, kur pabučiuojame spyną ant vartų. Didysis ketvirtadienis ir turgus juos atvers tik vidurdienį.
Kad negrįžti tuščiomis iš turgaus, pas savo augančius atžalų organizmus, atstovime eilę prie čiūrų. Vienintelis kioskas priimantis kreditines yra La Guapa. 500g čiūrų ir puodelis karšto šokolado pusryčiams gal ir didokas gliukozės kiekis, bet labai jau skanu. O energijos šiandien mums tikrai reikės – mūsų laukia Gibraltaras.
Automobilį paliekame Ispanijos pusėje (svarbu neapsigaut dėl vietinių uždarbiautojų, bandančių išdurti – parkingas apmokamas išvažiuojant kasoje arba aparate) ir patys pėsčiomis į Gibraltarą, kuris yra Jungtinės karalystės užjūrio teritorija. Greita dokumentų patikra ir mes jau mažame žemės lopinėlyje kur skamba anglų kalba bei mokėti už viską tenka svarais sterlingais. Aišku įdomiausia yra tai, kad einant pėsčiomis tenka kirsti aerodromo pakilimo taką. Deja, bet niekas nekilo ir nesileido, tad tik praėjome besižvalgydami ir tiek. Kiek pasisukiojame centrinėje gatvėje, kur dominuoja „duty free” bei kitos parduotuvės.
Gibraltaras tikras galvos skausmas ispanams. Čia mažesni mokesčiai bei muitai akcizinėms prekėms. Tad centrinės gatvės praktiškai vien parduotuvės, tačiau labai žavėtis nereiktų nes grįžtat jūsų lauks priekabūs ispanų muitininkai. Įdomu, kad 1950 metais Ispanijos iniciatyva siena buvo uždaryta net ir pėstiesiems ir tik po referendumo Gibraltare 1968 metais buvo atverta vėl. 2000-ųjų pradžioje Didžioji Britanija ir Ispanija derėjosi dėl galimo susitarimo, pagal kurį jos pasidalytų suverenitetą Gibraltare.
Gibraltaro vyriausybė surengė referendumą dėl plano, ir 99% gyventojų balsavo už jo atmetimą. 2020 m. sausio 31 d. JK išstojo iš Europos Sąjungos, taigi kartu ir Gibraltaras. Labai mažos teritotijos splavinga istorija, kuri ir šiandien dar nėra iki galo išspręsta.
Metas aplankyti Gibraltaro rezervatą. Kaip pagal užsakymą pasitreniruoti, dėl blogo oro visi keltuvai uždaryti, tad į uolą teks kopti savomis kojytėmis (įmetame nuorodą į keltuvus, kur kartu įsigyjamas ir rezervato lankymo bilietas – https://gibraltarinfo.gi/, tik nežinia kaip būtų, jei bilietus būtume įsigiję iš anksto, o atvažiavus keltuvai neveiktų).
Autobusiuku vietiniai verslininkai/gidai siūlė už 25€ žmogui nuvežti į tris vietas kalne. Bet pirmą pasiūlymą atmetėm, o daugiau siūlančių neatsirado, tad pasivaikščiojom kaip reikiant.
Labiausiai lankytojus vilioja beždžionės, kurios gyvena čia laisvai ir tai vienintelė tokia vieta Europoje. Ir taip, jos gyvena pačiame viršuje.
Prieš tai dar lendame į II pasaulinio karo tunelius. Visa Gibraltaro uola buvo paversta tvirtove bei suvaidino labai svarbų vaidmenį tiekiant resursus Maltai, kuri buvo apsiausta vokiečių.
Pirmosios beždžionės mums pasirodė rodydamos scenas, kurios būna S kategorijos filmuose. Tad fotoaparatus išjungėme. Tačiau jau netrukus buvome apsupti kitų pakankamai draugiškai nusiteikusių primatų.
Užsikabarojome iki šv. Mykolo urvo. Šviesos instaliacijos itin pagyvina stalagmitų ir stalaktitų šou. Prieš įeidami nesitikėjome kažkokio wow. Tačiau buvo verta.
Skywalk aikštelę pasiekiame likus 15 minučių iki jos uždarymo, tuo aišku nelabai apsidžiaugė prižiūrėtojas. Tad laiko turėjome nors ir nedaug, bet užteko pasidairyti į besiilsinčius laivus jūroje ar tolumoje debesų pridengtus Afrikos krantus.
Kas labiausiai trikdė kopiant – tai aukštyn žemyn zujantys mikroautobusai su turistais, kuriems turi duoti kelią, tad lipimui žemyn pasirinkome stačius laiptus ant kurių sutikome ir romantiškai nusiteikusią beždžionių porelę. Gera žinia ta, kad siaurais laiptais pasidalinome taikiai.
Paržingsniuojame iki savo automobilio. Beet, prieš mus einančius ispanus muitinė nukreipė detaliai apžiūrėti kokį ten gėrį prisikrovę į krepšius tempė.
Cadiz pasiekiame jau apie 21 val. Parkingai perpildyti, gerai, kad turime rezidentų kortelę, kuriems paliktos vietos automobiliui, tai įleidžia (būstą nuomojomės iš čia per booking, bet administratorės sakė, kad tiesiogiai būtų pigiau). Iki apartamentų einame per aplinkui, centrinė aikštė perpildyta žiūrovais ir procesijomis. Žinoma, nėra ko skųstis, mes tik svečiai, kuriems leidžiama stebėti vietinių gyvenimą. Didysis ketvirtadienis. Daugiau eisenų ir daugiau žmonių. Geriausias momentas buvo ištiesti kojas.
7 diena. Dvi dienos iki Velykų.
Naktis buvo triukšminga, žaibai, vėjo šniokštimas ir procesijų būgnai. Fantasmagoriškas mišinys, kuriame sunku susivokti. Kadangi šiandien Didysis penktadienis, tad visi restoranų ir kepyklų darbo grafikai kreivi.
Pasiblaškėme merkiami stipraus lietaus vienur, kitur. Vis tik radome vietinių pilną kepyklėlę, kur gausūs pusryčiai pataisė nuotaiką. O ta proga net ir saulė išlindo. Metas į flamingų fotomedžioklę. Jau buvome nusižiūrėję kelis variantus. Vis tik iš pirmo pataikome ne ten kur reikia. Aplink tik kanalai ir jokių rožinių paukštukų. Tenka įdėmiau patyrinėti žemėlapį ir lekiam! Ši foto medžioklė vainikuojama sėkme. Flamingai užfiksuoti, o greta dar ir rožinis ežerėlis.
Dar norėjome apžiūrėti Baelo Claudia archeologinę vietovę. II a. pr Kr. tai buvo uostas, per kurį vyko prekyba su Afrika. Deja, šiandien nedarbo diena.
Užtat dūžtančių į smėlėtą pakrantę bangų vaizdai atperka viską. Grįžtant nuo pajūrio, pamatome aptvaruose bėgiojančias juodas iberico kiaules. Spaudžiam stabdį prie ūkininko sodybėlės. Pasiimam vietinio kumpio parduotuvėlėje, tuo pačiu gaunam savininkės leidimą fotografuot tas ypatingas kiaulaites. Tačiau, po lietaus reiktų botų, kad iki jų arčiau nubristi. Kažkaip nelabai norėjosi iki kelių per pliurzę rėplioti, tad likome be kiaulių apžiūros.
Tarifa iš tolo pasitinka įvairiaspalviais kaituotojų kupolais, vanais ir kemperiais kempinguose bei pakelėse. Čia jų jau dabar nemažai su vokiškais, portugališkais ir kitais auto numeriais, tai net sunku įsivaizduoti kas darosi sezono metu. Tikras kaituotojų rojus ir knibždėlynas.
Kiek simboliškai pasivaikštome molu, kur bangomis pasišiaušęs Atlantas sutinka ramybe dvelkiančią Viduržemio jūrą, O Afriką atrodo ranka pasiekt gali.
Grįžtant nusprendžiame kiek pasukti iš kelio link viršukalnės, link vėjo malūnų Molinos de vejer, kurie aukštai ant kalno baltais liemenimis švietė važiuojant į priekį. Suspėjame pačiu laiku. Prižiūrėtojas jau norėjo vartus uždaryti, bet su šypsena mosteli:
-Eikit, neskubėkit, palauksiu.
Didžiausias atradimas mums buvo šio regiono stebinantis vietinių žmonių draugiškumas ir paprastumas keliautojų atžvilgiu.
Įvažiavus į Cadiz priekyje mirguliuoja policijos švyturėliai bei girdisi triukšmas, kuris kiek kitoks nei vykstant procesijoms. O kur dar spalvoti dūmai ir skanduotės. Pasirodo Cadiz futbolo komanda žaidžianti La liga (aukščiausia lyga) priima svečiuose Granados komandą. 35 000 žiūrovų ir fanai pasitinkantys atvykstančius autobusus su žaidėjais kelia šurmulį girdimą per kelis kvartalus.
Aikštė prieš apartamentus tuščia. Lietus ir vėjas blaškosi tarp eisenai pastatytų atitvarų. Ryt link namų kilsime ir mes.
8 diena. Viena diena iki Velykų.
Greta mūsų apartamentų pusryčiams susirandame tokią instagram stiliaus kavinukę, kuri populiari dėl savo pusryčių meniu. Išties meniu dydis įspūdingas, beveik visų pasaulio šalių pusryčių variantai. Gaila, kad Lietuvos nebuvo.
Atsisveikindami apvažiuojame Cadiz senamiestį pakrante, vėjas ir lietus talžo sienas ir pavienius turistus negailėdamas. Laikas sukti į Seviliją, iš kurios lėktuvas jau link namų.
Nusileidžiame Varšuvoje gūdžią naktį ir į artimiausią viešbutį kelioms valandoms pailsėti.
9 diena. Velykos.
Ryte šauname tuščiais keliais Lietuvos link, o po kelių valandų- sėdame prie stalo su artimiausiais šeimos nariais.
Kelionė baigėsi, o malonūs Andalūzijos įspūdžių prieskoniai liko mūsų širdyse. Galbūt pataikėme į tas kelias dienas metuose kai čia lyja, tačiau šildė vietinių paprastumas. Su vandenyno druska, Sacharos dulkėmis ir velnionišku vasaros jausmu, kvepianti apelsinmedžių žiedais. Kerinčia maurų architektūra suaugusia su ispaniškais akcentais nuo Sevilijos rūmų grakštumo iki net Atlantui neįveikiamų Cadiz mūrų. Ir žinoma, ta svaiginanti ir įtraukianti Semana Santa atmosfera.
Pradžioje nežymiai, tačiau vis labiau įsigerianti į tavo mintis ritmais, besąlygišku tikėjimu, kuris šiais laikais gali atrodyti kiek neįprastai. Nejučiomis tu tampi visa ko dalimi. Tai buvo patirtis, kuri pakeičia.
