Lietuva-Lenkija-Čekija-Slovakija-Vengrija-Sebija-Bulgarija-Turkija
Yra kelionių bei šalių, apie kurias mintys sukasi galvoje ne vienerius metus, bet reikia laiko pribręsti. Planus ir norus įtakoja galimybės, koreguoja politinė ar net epidimiologinė situacija. Iranas kurį laiką tebuvo kitos kelionės vienu iš mozaikos dalių gabaliuku. Sudėliotus maršrutus nuplovė Covid pandemija ir greičiausiai ilgam laikui užšaldė prasidėjęs karas Ukrainoje. Tačiau paslaptingoji Persija neprarado savo traukos, tad kiek pakeisti planai pradėjo įgauti konkrečius rėmus. Kelionė įvyko 2022 metų rudenį, kai Iranas dar netiekė ginklų rusijai, o judėjimas už moterų teises ir jų protestai teikė daug vilčių, kėsinosi net į šalies valdžios pamatus. Jautėm, kad turime apsispręsti arba dabar, arba atidėti neapibrėžtam laikotarpiui.
Uždara šalis, tad daugiausia neaiškumų kėlė su biurokratija susiję klausimai. Artimiausia Irano ambasada – Varšuvoje, tačiau norint teikti prašymą vizai, pirmiausiai reikia užpildyti elektroninės vizos prašymą, kad gauti patvirtinimo numerį iš Irano užsienio reikalų ministerijos ir tik tada kreiptis į ambasadą. Ir tokia tvarka esant įprastai padėčiai. O dėl Covid ribojimų, Varšuvoje esanti Irano ambasada kurį laiką išvis nedirbo. Procesas gan ilgas ir keblus, bei negarantuoja sėkmės.
Dar sudėtingiau buvo dėl automobilio. Paprasčiausias būdas būdas būtų išsiimti Carnet de passage (laikino importo leidimas), tačiau Lietuvos automobilininkų sąjunga neveiksni ir tik Šveicarijos bei Vokietijos automobilių klubai išduoda jį užsienio piliečiams. Tačiau vokiečiai nurodė, jog reikės dokumento iš Lietuvos automobilininkų sąjungos, jog Lietuva negali išduoti carnet‘o. Kaip jį gauti jei tos sąjungos telefonai išjungti, elektronio pašto matyt iš viso neskaito. Šveicarų sąlygos nelabai žavėjo, nes automobilio vertės depozitas, kurį reikia pervesti į jų sąskaitą, sudarė apvalią sumelę.
Vis tik keliautojų forumuose atradome ir kitą galimybę,- per vietinius asmenis įvažiuoti į šalį be carnet de passage, užpildant tam tikrus dokumentus. Tiesa, tai tokia pilkoji zona, bet veikianti. Susirašėm, pasirodo ir mūsų Lietuvos kelionių grandai Martynas bei Vytaras keliavo per šias rankas, rekomendacijos jau buvo. Beliko tik įsirašyti konkrečias datas. Vizas pagal planą turėjome gauti Turkijoje.
Be visų planavimų dar reikėjo apgalvoti ką įsidėti į bagažinę ir ko mums gali prireikti kelionės metu: pradedant rūbais ir baigiant vaistinėlių turiniu (beje, šių turėjome net tris: su vaistais, su pirmos pagalbos rinkiniu ir su rimtesniu rinkiniu pagalbai suteikti).
O kur dar mūsų Pabaisiuko techninis paruošimas, kad 20 metų senukas nesubyrėtų kur nors pakeliui. Meistrai iščiupinėjo slapčiausias vietas, sutepė, pakeitė ką galėjo ir dar atsarginių dalių pridėjo. Įsimontavome keletą kelionei reikalingų patobulinimų, tokių kaip papildomas akumuliatorius su inverteriu, šaldytuvas ir palapinė ant stogo dėl visa ko.
Kaip ir viskas. Mes kelionei bei nuotykiams pasiruošę.
Rugsėjo 22 (1 diena)
Uždarėme darbo duris. Pabaisiuko variklis užvestas, dar sykį verčiame dokumentų krūvelę, atrodo viskas vietoje, mintyse perkratome daiktų sąrašą. Turbūt nieko nepamiršome. Laukia sunkiausia akimirka, kai apsikabiname vaikus. Pakankamai jau savarankiški, užsiėmę mokslais, darbais, bet širdį vis tiek nerimas širdį graužia. Įjungiame Garminą su tiesiogine vietos transliacija ir mūsų kelionė prasideda. Riedant Lietuvos keliais pajunti, kad tas maratonas, kai dieną darbe, o vakarai skirti pasiruošimui kelionei, baigėsi. Pajunti palengvėjimą, kad pagaliau pagaliau, dviese lyg mažam erdvėlaivyje skriejame į dar nelankytus kraštus.
Pirmuosius šimtus kilometrų jaukiniesi uždarą erdvę, klausaisi ar kas nebilda variklyje, nebarška pakaboje ir dar vis galvoji ar ko nepamiršai. Puikiomis Lenkijos autostradomis neskubant (vis tik Pabaisiukas labai jau ėdrus pasidaro važiuojant greičiau nei 120 kilometrų per valandą) pasiekiame Gorskij viešbutį Lenkijoje.
Rugsėjo 23 (2 diena)
Ankstyvi pusryčiai, bei rytinis patikrinimas. Viskas veikia.
Čekijos, Slovakijos, Vengrijos sienas kirtome net nestodami, nes visi kelių mokesčiai buvo sumokėti internetu. Kaip tikėjomės Vengrijos- Serbijos siena pasitiko eilėmis ir neblogu chaosu, kur regis, tik intensyvūs nekantraujančių vairuotojų garsiniai signalai privertė pareigūnus pradėt nors kiek dirbti. Suprantama, kad tarp mašinų šmirinėjantys nelegalai irgi ramybės nepridėjo. Tačiau labiausiai prie eilių ilgio prisidėjo penktadienis, kai baigę darbus ES, serbai grįžta namo.
Bet kliūtys įveiktos ir tai buvo tik lengva treniruotė prieš tuos sienų kirtimus, kurie mūsų laukia šioje kelionėje. Tad mūsų sustojimas Novy Sad nakvynei gerokai vėlyvesnis nei planavome.
Ar galėtumėte įsivaizduoti koks jausmas būtų miegoti Trakų pilyje? Greičiausiai panašus į tą, kurį išgyvenome mes, žvelgdami iš viešbučio, kuris įsikūręs tiesiai Novy Sad pilies kieme.
Novy Sad vertas atskiro paminėjimo. Antras pagal dydį Serbijos miestas ant Dunojaus kranto, turintis žavaus šarmo ir kultūrinio spindesio.
Tiesa, po vakarienės su vaizdu į šviesomis nuklotą miestą norisi tik į lovą. Ryt laukia ilgokas kelias. Šioje kelionės atkarpoje turėjo itin laikytis susidėlioto kelionės plano, nes vizų gavimo ir sienos kirtimo data buvo įspausta tarp nacionalinių Irano švenčių dienų, europietiškų darbo dienų (nes dar neturime vizos ir turime ją gauti Turkijos pasienyje) bei iranietiško savaitgalio (penktadienis čia yra analogiškas mūsų sekmadieniui). Tad reikia įveikti tuos kelis tūkstančius kilometrų ir būti tiksliai suplanuotu laiku. O tuo pačiu dar įdėmiai sekame informaciją apie plintančius protestus šalyje, neatmetame galimybės, kad gali tekti koreguoti ir galutinį kelionės tikslą.
Rugsėjo 24 (3 diena)
Nors ir ne pirmą kartą Serbijoje, bet šį sykį krito į akis serbų vyrų paslaugumas moterims, ir serbių moterų susidomėjimas europiečiais vyrais.
Paliekame svetingąjį Novy Sad ir tolyn. Serbijos keliai, Bulgarijos siena ir vakarėjant artėjame prie vienos iš labiausiai apkrautų sienos kirtimo punktų Bulgarija- Turkija.
Tačiau kaip bebūtų keista, ją kertame nesunkiai. Kiek pastoviniuojame eilėje Bulgarijos pusėje, tuo pat pasikalbėdami su irakiečiais, kol keičiasi pamainos.
Greita patikra Turkijos pusėje ir mes jau už sienos tarp sunkvežimių bei mašinų ieškome kioskelio įsigyti SIM bei susitvarkyti kelių mokesčius. Paskutinį sykį kai buvome reikėjo įsigyti HGS kortelę kelių mokesčiui, tačiau dabar gauname lipduką. Vietinis klausia kiek pinigų norėsime įnešti, pasakome iki kur važiuosime ir dar kad užtektų atgal. Ryškiai nustemba dėl galutinio tikslo Turkijoje- Erzrum. Net pasitikslina. Tačiau tikrai, mūsų tikslas ten. Gauname lipduką bei nusiperkame SIM su internetu. Jau gan vėlus vakaras kai lekiame Stambulo link.
Planas buvo nakvoti už Stambulo, tačiau sienos kirtimai bei kamščiai keliuose gerokai pakoreguoja planus. Tenka ieškoti viešbučio pakeliui. Jungiame VPN, nes kitaip neveikia Bookin’gas ir ieškome kur netoli kelio galvą priglausti. Pagal aprašymą visai neblogas viešbutis, tačiau važiuojame laukais ir miesteliais bei vis mažiau asfaltuotomis gatvėmis. Ir prašom, gražuolis viešbutis prieš akis. Su puikiu SPA ir daug kitų privalumų, kurie mums visai neaktualūs, nes norisi tik griūti į lovą.
Ryt teks keltis anksti, kad įveiktume gan ilgą atstumą iki Erzurum’o. Poryt turime suderintą laiką su tarpininku, teikiančiu vizų tvarkymo paslaugas.
Rugsėjo 25 (4 diena)
Buvome jau pasiruošę Stambulo kamščiams, bet autostrados mus nukreipia į naujajį tiltą, kuriuo ir kertame Bosforo sąsiaurį. Stambulas lieka šone ir tik kiek padidėjęs automobilių skaičius indikuoja, jog apvažiuojame didelį miestą.
Na ir kelias tolyn. Degalinėje vaikinukai šaukia: Žalgiris! Net nepagooglinę.
Sukame kilometrus pro policijos pareigūnus matuojančius greitį. Tiesa, čia kiek kitaip nei pas mus. Važiuojant pirmiausia šalikelėje stovi automobilis su radaru, o už kelių kilometrų jau dvi eismo juostos suvedamos į vieną ir pažeidėjų laukia protokolai. O tiek policijos mašinų maketų.
Tikroviškų ir mažiau tikrų, panašiai kaip ir pakelės prekeivių.
Vis labiau tolstant nuo namų, keliai siaurėja. Atsiranda daugiau vidutinio greičio matuoklių (ilgiausias berods buvo 86 kilometrų) bei ženklų su greičio apribojimu 82 km/h. Taip yra, todėl, kad leistina greičio paklaida 10%, kurią pridėjus gaunami leistini 90 km/h.
Pakinta ne tik tai kas ant kelio, bet ir kas aplink: vis dažniau leidiesi į slėnius ar kyli aukštyn į kalnus. Fantastiški vaizdai, bet nuovargis pamažu graužiasi į kiekvieną kūno ląstelę.
Akivaizdu, kad pritrūksime laiko pasiekti kelionės tikslą, o ir saugumo sumetimais nusprendžiame stoti anksčiau Erzincan mieste, likus nepilniems dviems šimtams kilometrų iki Erzurumo.
Dar neteko nakvoti Hilton garden už 36 eurus nakčiai. Tai buvo toks paskutinis europietiškas dvelksmas su mums įprasta aplinka.
Ryt 9 valandą Erzurume turime susitikimą dėl vizų, tarpininkas rašo viskas gerai, laukiam. Ką gi į lovą ir miegot.
Rugsėjo 26 (5 diena)
Spaudžiame, kad suspėtume laiku.
Tarpininko ofisas kažkur centrinėje miesto dalyje. Ir čia jau ne europietiška tvarka bei eismas. Įvažiuojame į siauras gatveles, pagal adresą jokio ofiso nėra. Tarpininkas neatrašo. Stojame gatvės chaose ir laukiame. Išlendam paieškoti kur čia galėtų būti tas biuras, viena akimi stebėdami savo automobilį. Dar nepersijungėm į rytietišką ritmą. Supypsi telefonas, pasirodo ofisas čia pat, tik kiek užsilaikė žmogus. Prie ofiso įėjimo bent dešimt vyrukų, kurie smalsiai tyrinėja kas mes ir ko čia užsukome. Turime kiek palaukti, kol vyriškis su kostiumu rūkydamas cigaretę duoda nurodymus vaikinukams bei padėjėjams. Tada klesteli į solidų krėslą, perkuičia krūvą popierių ir tik tada paviečia sėstis. Įdėmiai sutikrina mūsų siųstus pasų kopijų duomenis su originaliais pasais. Susimokam už vizą ir tarpininkavimą. Tuo tarpu biure verda gyvenimas, nes čia ne tik vizos, bet ir greitųjų perlaidų išmokėjimo vieta bei dar kažkokia veikla. Kiek palaukiam kol dar grįš padejėjas iš banko, iš kurio paėmęs lapus perduoda mums ir sako: dabar jūs imkit šiuos lapus ir su pasais važiuokite į konsulatą, ten jums išduos viza. O tai kaip mūsų vizos? Oi, ne, aš jums negaliu jų paimti, turite asmeniškai atvykti. Pagal žemėlapį rodo 20 min pėsčiomis iki konsulato, tai gal bent auto galime palikti čia prie jūsų, o patys pėsčiomis? Čia reikėjo pamatyti tas nustebusias akis. Tokį atstumą pėsčiomis? Ne, ne važiuokite su automobiliu ir paskubėkite, nes rytoj Irane šventė tai šiandien trumpiau bus konsulas.
Įsivaizdavome, kad susimokėjom ir vizos bus paruoštos, bet yra kaip yra. Važiuojam ieškoti konsulato. Sustojame gatvelėje, kur google nuomone yra konsulatas. Tačiau aplink tik daugiabučiai. Velniop tas technologijas, naudojamės klasikiniu metodu „Klausk vietinio“. Visai šalia, gretimoje gatvelėje plėvesuoja Islamo respublikos vėliava. Pravažiuojame ieškodami vietos, kurią randame už poros šimtų metrų. Automobilį statome prie mokyklos. Tik išlipom, vienoj rankoj laikydamas išjungtą gopro ir atidaręs galines dureles bandau sukišti ją į kuprinę, kurioje kameros ir dronas. Atsisuku, prieš mane stovi du vyrai civiliais rūbais: pirmasis apkūnokas ir žemesnis, o antrasis tvirto sudėjimo ir griežtų akių. Pirma mintis, buvo: ką jie čia man parduot norės. Vietoj to jie tyliai, bet aiškiai prisitato- Turkijos policija ir Irano respublikos slaptoji tarnyba. Čia draudžiama filmuoti. Palaikytum geru pokštu, bet iš griežto žvilgsnio aišku, kad savo juokelius jau reikėjo pasilikti namie. Kaip jie pamatė ar numanė- nežinia, tačiau kuprinė su visomis kameromis lieka automobilyje, nes vargu ar kas kėsintųsi kai tokia apsauga.
Na ir į konsulatą. Žmona su skara, abu ilgom kelnėm ir neutraliais rūbais. Praeiname pro tuos pačius vyriškius, kurie tik nužvelgia ir mosteldami ranka parodo kur eit.
Priduodame dokumentus ir sėdame laukti. Žmonių nedaug, vienas europietis su šortais, tačiau nusiteikęs linksmai. Pasikalbame, pasirodo Giunteris iš Belgijos, buvęs vilkiko vairuotojas. Vilkiką pardavė lietuviams, kurie jį pardavė turkmėnams ar kam ten. Per tą pusvalandį sužinojom apie mūsų šalies logistikos verslo ypatumus tiek, kiek glėtumeper per visą gyvenimą. Na, o belgas, pažadėjo draugams, kad atvažiuos į barą Phnom Penh, Kambodžoje. Nusipirko paprastą lexus ir išvažiavo nustebinti draugų. Taip besišnekučiuojant sulaukiame ir kvietimo prieiti prie langelio. Keli klausimai ir viza ant A4 formato lapo jau mūsų rankose. Prabėgo tik trys valandos. Net nesitiki, kad pavyko.
Ką gi pats laikas pasieškoti kur apsistoti ir kiek pailsėti. Iki pasienio miestuko Doğubeyazıt beliko tik 3,5 valandos, tačiau mes dar vienai nakčiai liksime Erzurume.
Susirandame kavinę, kurioje būtų ne tik vyrai. Tai buvo patys skaniausi pusryčiai ir pietūs viename. Visame tame rytietiškame chaose pradedi jaustis gerai.
Susirandame viešbutį atokiau nuo miesto centro. Turkiškas svetingumas kiek trikdo, kai vienas darbuotojas duris atidaro, kitas pasisveikina, trečias palydi iki recepcijos, ketvirtas užregistruoja, o penktas palydi į kambarį. Tačiau pastarųjų dienų nuovargis ir emocijos nuplaunamos geru pokaičio miegu.
Lengva vakarienė, susirašinėjimas su Hosseinu, – tarpininku, kuris padės sutvarkyti Pabaisiuko dokumentus kertant Irano sieną. Žadėjo mus pasitikti poryt, nes ryt Irane šventė. Tai sekančią dieną važiuosime 3,5 val. iki pasienio miestuko, kuriame nakvosime prieš kertant sieną, o nuo ten iki sienos tik 30 kilometrų.
Rugsėjo 27 (6 diena)
Atsibeldėme iki dulkino Turkijos pasienio Doğubeyazıt, kur snieguota Agri Dagi viršūne dangų remia, mums labiau pažįstama kaip Ararato kalnas. Pakeliui į čia kelias vingiavo kalnais bei kalvomis kur triūsė nenuilstantys ūkininkai, nuimantys saulėgrąžų, milžiniškų kopūstų, svogūnų derlių, asfaltuotose aikštelėse džiovindami javus.
Prasideda viešbučio paieškos. Stabtelime netoli centro, kaina gera, bet kai kambaryje stovi neiškratytos peleninės su išgulėta patalyne, noras kažkaip praeina. Paieškome dar ir apsistojame viešbutyje ant kelio link sienos. Tiesa, dėl kainos tarėmės tik per google, nes angliškai čia nelabai kas kalba. Tai šeimos viešbutukas, ir kol tėvai išvykę, darbus puikiai nudirba likę sūnūs. Nepamišta svečiams net kavos pasiūlyti.
Pamąstėme, kad gal arčiau Ararato pavažiuot, kelias kaip ir yra, žemėlapis rodo tik 30 kilometrų. Važiuojam prie Ararato!
Reikia jau pasukt tiesiogiai link jo, bet… prie nusukimo blokpostas. Sustabdę kariškiai per googlą paklausė kur važiuojam. Mes parodome, kad į Araratą. Nori pamatyti leidimus. Tik jokių leidimų neturim, nes sugalvojom prieš porą valandų. Taigi arčiau privažiuoti nepavyko, tačiau leido nufotografuoti iš už blokposto (tipo nuo kelio būtų blogesnis vazdelis :D).
Reikia pasakyti, kad Armėnijos, Turkijos ir Irano trikampyje draugystės tarp kaimynų maža, tad ginkluoti postai bei šarvuočiai – įprastas vaizdas.
Vakarienės paieškoms pasukome į užgrūstą miesto centrą, kur netikėtai radome laisvą parkavimo vietą prie pat kareivinių. Tik sustojom, kaip iš paskos važiavęs automobilis irgi sustojo važiuojamojoje dalyje, įsijungė avarines signalines šviesas, ir iš jo išlipęs jaunas turkas pasuko link mūsų traukdamas lyg ir pažymėjimą. Laukiam neišvengiamo ir mintyjam, kad matyt stovėti ir čia negalima… Nuleidžiame langą, o turkas lietuviškai taria: Labas, kaip sekasi? Vos nenukritom nuo sėdynių iš nuostabos. Pasirodo pagal Erasmus programą gyveno Lietuvoje ir kiek apstulbęs klausia (jau angliškai) kokie vėjai mus čia atpūtė. Sako pirmą kartą matantis lietuvius šiame mieste. Na mes į Iraną? O ko ten? Pakeliaut.
Vakarienei tenka vėl paieškoti kavinės, kur būtų ne vien dėdės ir jaunuoliai. Randame šeimyninį restoranėlį. Iešmukai avienos, marinuotos daržovės. Buvo labai skanu, greit liko tik tuščios lėkštės. , Dar trumpas pasivaikščiojimas centriuke.
Saulė nusileido, prasideda šiokio tokio nerimo laikas. Jau trečią sykį perdėliojam daiktus bagažinėje. Tam tikrus daiktus iš vienos vietos perkeliam į kitą. Kažkaip ne itin gabūs mes kontrabandininkai. Bet Hosseinas užsiprašė viskio ir kiaulienos konservų, tai negali žmogui atsakyti mažų malonumų. O dronas garantuoja nuostabius vaizdus, tai kaip atimti tą malonumą iš savęs. Paskutinė automobilio patikra, viskas veikia, niekas nelaša, atrodo viskas gerai.
Rugsėjo 28 (7 diena)
Nubudom anksčiau nei suskamba žadintuvas. Dar sykį perkeliam droną ir kitus daiktus į kitą vietą.
Ir į kelią. Su Hosseinu sutarėme, kad būsime kai tik pradės veikti siena. T.y. šeštą, tik reikia įvertinti, kad laikas nuo Turkijos (o tuo pačiu ir nuo Lietuvos skiriasi 30 minučių). Na ir lekiam sienos link. Sienos kirtimo procedūros tarp nesutariančių kaimynų nebūna lengvos. Taigi, pirmiausia reikia praeiti pasų kontrolę Turkijos pusėje, o padaryti turi su kelių autobusų keleiviais, kurių kiekvienas vežasi mažiausiai 5 didelius ale Gariūnų tipo krepšius ar nešulius, kuriuose rūbai, batai, padangos, namų apyvokos reikmenys, matėm ir kaip skalbimo mašiną vilko. Į Įraną bandoma įvežti viską kas įmanoma, nes šalis suvaržyta sankcijų. Tačiau problema yra tai, kad pareigūnas vienas ir sėdi jis tolokai už grotomis suformuoto siauro praėjimo, o norinčių prasibrauti – daug. Teko gerokai pasistumdyti. Šiaip ne taip prasigrūdome iki pasienio pareigūno. Su mumis iš paskos kiek išsigandę jauni šveicarai keliaujantys pėsčiomis. Išvykimo spaudus į pasus gavome, bet kadangi vykstame automobiliu – reikia grįžti prieš visą tą nešuliais ginkluotą ir grotomis suspaustą minią. Ištrūkom sveiki, nors atrodė, kad nepavyks. Taigi, dabar su autobusais ir keleivinias mikroautobusais bei lengvosiomis stovime prie vartų Turkijos pusėje.
Iš trijų juostų susiaurėja iki vienos sienos kirtimo vietoje. Dar reikia gauti automobilio išvykimo patvirtinimą. Šioje vietoje teko tapti nematomu žmogumi. Pareigūnai taip įvaldę aukščiausio lygio gebėjimą nepastebėti per langelį įlindusio žmogelio, duodančio dokumentus. Greta iranietis ramiai išsitraukęs arbatos įsipila į puodelį, pasikalbame. Pasirodo vienas sūnus gyvena Stambule, kitas Teherane. Tėvas pagyveno pas sūnų Turkijoje, grįžo į Iraną, vėl važiavo į Stambulą, tačiau automobilis viršijo leistinas 90 dienų, tai jį grąžina atgal. Man pasiūlo sausainių, o iš būdelės išlindusiam ir niekur neskubančiam pareigūnui (o kur skubėti kai vartai atsiveria retai) arbatos. Prie iraniečio arbatos pasivaišinęs pasiūlyta cigarete, laužyta anglų kalba pareigūnas paklausia, kodėl mes važiuojame pas tuos blogus žmones iraniečius?! Abu sutariame, kad Turkija labai graži šalis ir puikūs žmonės, na išsskyrus ten pakrantėse. O stebukle, tampu matomas. Mosteli ranka iš būdelės pastatydamas kitus į nematomą poziciją. Gavom leidimą, beliko įveikti vartus.
Hosseinas kitoje vartų pusėje energingai aiškina kur mes taip ilgai užtrukome. Vartai prasiveria, bet tenka nusileisti autobusui. Liekam patogesnėje pozicijoje, bet vis dar už vartų. Galų gale vartai prasiveria, spaudžiam kaip vietiniai. Įvažiuojame į pro vartus. Sieną kirtom, vėl ta pati procedūra, tik jau Irano pusėje. Tačiau pirmiausia patikra dėl Covid. Į sertifikatus labai griežtai nežiūri, tačiau labai įdėmiai stebi atsakymus. Kelis kartus klausia to paties. Pfizer? Tikrai? Kiek kartų? Ir neaišku, ar netiki, ar stebisi, ar stebi. Na toliau vizos bei pasai. Čia jau turistus praleidžia į priekį paprasčiau. Pavarto pasus, bet Hosseino iranietiškos tirados pagreitina procesą. Gauname spaudus, viskas. Beliko tik muitinė ir mašinos atvykimo spaudas. Grįžtame prie automobilio. Muitinės pareigūnai atidžiai tikrina, verčia daiktus salone. Turėjom šiek tiek likusios šoninės, galvojom iki sienos suvalgysim, bet apetito nebuvo. Pareigūnas pasiėmė tą dėžutę į ranką ir laikydamas naršė automobilio vidų. Širdis kulnuose. Va dabar tai bus, reikėjo gi benamiams šunims sušert. Bet padėjo atgal. Gal dėžutė patiko. Saloną apvertė, liepia atidaryt bagažinę, išimt daiktus. Sudomina į mineralinio buteliukus supiltas stabdžių skystis. Šiaip ne taip išsiaiškinam. Kelia, čiupinėja, bet visko iškraustyti neliepia. Rodo – važiuok! Fuu, gerai, kad šiandien ryte perdėjom nelabai legalius daiktus.
Na ir stojame į eilę gauti laikiną automobilio importą, kadangi neturime Carnet de passage. Nors teisybės dėlei grįžę galvojame, kad reikėjo užsispirt ir jį pasidaryt, viskas būtų paprasčiau.
Va čia ir prasidėjo. Rytinis chaosas, matytas Turkijoje persikėlė į Iranietišką biurokratiją. Pagalbininkai, tarpininkai ir dar velniai žino kas apgulę laikė pareigūnų stalus, bet dėl protestų (ar ne dėl protestų) internetas apribotas ir sistema arba neveikė, arba veikė itin lėtai (arba taip sakė). Nupėdinam pas vieną viršininką, tada pas kitą, šypsosi, linksi, gužčioja pečiais, tačiau niekas nevyksta.
TInterneto nėra ir telefone, GSM ryšys lyg ir veikia. Vaikus per palydovinį ryšį informuojam, kad viskas gerai tik šiek tiek strigom. Su mūsų palydovu Hosseinu sėdam į taksi ir važiuojame į artimiausią miestelį išsikeisti pinigų. Tada dar manėm, kad čia keletas valandų ir viskas bus gerai. Už sienos šimtai vilkikų sustojusių tik pagal jiems žinomą tvarką.
Išsikeičiame pinigų. Kaip vėliau sužinom, nelabai palankiu kursu (praradom apie 15 eurų nuo kiekvieno 100), bet kupiūros stambios, bonknotai nesuplyšę, kas irgi yra svarbu..Juolab dar sunku susigaudyti kur oficialiai įvardijami pinigai, o kur tai, kas vartojama realybėje.
Grįžtam iki sienos. Sitacija nesikeičia. Hosseinas kaip ir norėtų gauti atlygį ir važiuoti namo, bet mes paslaugos dar negavome, tai ir užmokėti neskubame. Kirsim sieną, tada ir dovanos ir pinigai. Taigi, per tas 9 valandas, kurias stovėjome po kepinančia saule stebimi kamerų ir ginkluotų pasieniečių, buvo nuvesti pristatyti pas posto pasienio vadą, susipažinome ir su muitinės personalu, su Irako automobilių pardavėjais, su šveicare, gyvenančia Tunise, nepamačiusia ir nudaužusia pakeliamą užtvarą, su ukrainiete, ištekėjusia už iraniečio ,ir grįžtančius gyventi į Teheraną…. Situacija tempėsi, tempėsi, kad kilo reali galimybė nakvoti ant sienos. Apsisukti atgal neįmanoma, ukrainietė stovi jau penkta para. Galų gale Hosseinas išlekia su nugalėtojo šypsena. Pavyko! Nors ir vėžlio žingsniu, bet 2 automobiliai įveikė biurokratijos gniaužtus: tai mes ir automobilis iš Ukrainos (su carnet’u pravažiavo daugiau automobilių, nes jiems nereikia internetinių patvirtinimų). Tačiau dar reikia atsižymėti numerius, o tas kioskelis kažkur tarp vilkikų jūros. Pačiam surasti vargu ar pavyktų, juolab kad tenka važiuot skersai per šaligatvius. Gerai, kad mes su Pabaisiuku, ukrainietės parketinis džipukas irgi ropščiasi.
Su europietiškais numeriais galime būti tik 10 dienų. Jei norėtųsi ilgiau, reiktų išsiimti vietinius numerius, kurie yra rytų arabijos skaitmenimis. Bet tada dar šiek tiek užtruktume ant sienos…
Paskutiniai biurokratijos atodūsiai ir taaaadam: ėjo 1401 metai kai Nenamisėdos atvyko į Iraną. Laiko skirtumas su Lietuva- 30 minučių. Šalyje yra viena oficiali valiuta, bet kasdienybėje viskas skaičiuojama kita.
Oficiali išeiginė savaites diena- penktadienis, čia galioja šariato teisė bei griežti aprangos kodai. Ai, ir aišku nėra alkoholio.
Hosseinas pareiškia, kad jis nebespės grįžti namo, nes jau vėlu. Lyg mes būtume kalti dėl to, kad ilgai kuitėmės ant sienos, todėl jis su mumis važiuos ir nakvos viešbutyje Tabrize. Taigi su naujuoju pakeleiviu važiuojam link Tabrizo.
Keliai, ypač miestuose, nusėti ne šiaip gulinčiais policininkais, bet dar ir užmaskuotais. Jei greičiau lėktum su lengvąją tai važiuoklė dalimis išbyrėtų. Tad tenka orientuotis pagal priekyje isižiebiančias stabdžių šviesas. Nors Pabaisiukas kaip ir nelabai bijo tų gulinčių, bet tada visas žarnas gali iškrantyti.
Temsta. Kai kurie automobiliai be šviesų, kiti tik su dalimi. Per vieną iš krestelėjimų atsijungia spidometro ir vidaus apšvietimas. Gerai, kad šviesos liko.
Dar reikia pasirūpinti kuru, nes šalyje, kurioje gausu naftos, didelė problema gauti…dyzelino. Apie tai papasakosime tolimesniame pasakojime. Stabtelime degalinėje, Hosseinas kiek pasidera su vilkiko vairuotoju ir pilame dyzeliną į baką bei kanistrus. Nuo sieros kvapo net akys rasoja.
Sutariame su pakeleiviu, kad sustosime greitos vakarienės. Iš pradžių kiek nejauku, viskas farsi. Tačiau pagal paveiksliukus ir su Hosseino pagalba išsirenkame patiekalus. Čia mūsų laukia pirmoji pamoka- atsiskaitymas už vakarienę. Ne taip lengva suprasti kokią tiksliai suma įvardinta.
Antrąją pamoką gauname pravažiuodami policijos postą su ženklu STOP. Stabtelime prie ženklo, o mūsų pakeleivis šaukdamas klausia: kodėl sustojai? Na, kaip ir ženklas, ir policijos automobilis su ginkluota palyda. Niekada nestok, jei nestabdo ir net nelėtink, nes tada tikrai pagalvos,kad kažką veži.
O trečioji pamoka- policijos automobiliai su mėlyna juosta- ne bėda, saugokis su žaliomis juostomis, čia dorovės policija.
Per 3,5 valandos kelionės vis arčiau šviečia Tabriz šviesos. Centre pasimato ir riaušių policijos būriai, bet mes sukamės į viešbučio kiemelį. Vienas iš žymiausių šilko kelio miestų dabar paskendęs vakaro tamsoje. Atiduodame lauktuves iš Lietuvos Hosseinui, apsikabiname atsisveikindami, mat jis išvyks anksti ryte.
Dar žinutė į Lietuvą per garminą, kad gyvi ir krentame į lovą nuovargio pakirsti. Du lietuviai Persų šalyje. Ką ir besakyti, toli nusibeldėme.
