VIETNAMAS. IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ. I dalis

  • Published
  • 23 mins read

VIETNAMAS. IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ. I dalis

Po Velykų šventės- vaikus ir šunį pas močiutę, o patys skubame į oro uostą skrydžiui į Stambulą. Bagažo nelabai neturime, tik vieną kuprinę, kuri galėtų tilpti ir į rankinį.

Iš tiesų, mūsų kelionė prasidėjo daugiau nei prieš pusę metų, o gal dar ir anksčiau. Visą laiką svajojom apie Tailandą, manėm, kai pabuvosim Phuketo saloj, jau niekur nebenorėsime, nes nieko gražesnio nebeišvysime. Na tas paplūdimio vaizdas su uola lyg iš atviruko ir dabar išnyra prieš akis. Tačiau vieną kartą sudvejojom: o gal į Vietnamą? Tada imam skaityti lietuviškai, angliškai rusiškai keliavusių aprašymus ir žiūrinėti vietas, kurias norėtume aplankyti. Vietnamo vaizdai irgi pakeri, ypač Halong bay įlanka. O taip! Žemėje gražių vaizdų dar yra. Taigi ilgai nelaukus susiderinam močiučių – anūkų priežiūros grafiką ir perkam bilietus per ticket.lt su Turkish airlines.

Bilietus pirkome spalio mėnesį skrydžiui balandį. Įdomiausia tai, kad tiesiogiai perkant per Turkish airlines puslapį bilietai buvo brangesni, bei šiek tiek kainavo nervų kai Turkish airlines nerasdavo oficialiame puslapyje mūsų kaip nusipirkusių bilietus į tuos skrydžius, arba negalėjome vietų pasirinkti. Tačiau bėdas išsprendėm tiesiogiai paskambinę į avialinijas. Bilietai kainavo 534 € žmogui su administraciniu mokesčiu. Iš ties kelionės laiką rinkomės ne pagal bilietų kainą, bet todėl, kad balandis tai bene vienintelis mėnuo, kai kelionėms visame Vietname vyrauja palankus oras, o mes juk planuojame pralėkti Vietnamą iš pietų į šiaurę. Užsisakėm Lonely planet knygeles (praktiškai visoms kelionėms naudojame šiuos gidus), bet nelabai ką naujo sužinome nes jau buvome prisirinkę informacijos. Nusipiešėm kelionės planelį excelyje, kuriame susirašėme kurią dieną kur būsim, kaip ten pateksim, kokiam viešbutyje gyvensim bei ką galima pamatyti aplinkui, lankytinus objektus. Taip pat rezervavome nakvynę Ho Chi Minh‘e per AIRbnb, kruopščiai tikrinom viešbučius internete (Tripadvisor, Travelocity, Agoda, Booking) ir rezervavomės, nusipirkom dvejus vietinius skrydžius su VietJet (labiau apsimoka mokėti Vietnamo valiuta, o ne pasirinkus eurus), užsakėm naktinį traukinį į Sapą (tiksliau Lao Cai), ir autobusiuką iš jos į Hanojų (per šią agentūra ), per vietinę agentūrą (Vietbeautytour) užsisakėm iškvietimo laišką (t.y. migracijos departamento patvirtinimą, kad leidžiama tam asmeniui tomis dienomis atvykti į Vietnamą) ir kruizą po Halong įlanką su viena nakvyne laive. Dar atspausdinome iškvietimo laišką, užpildėme vizų formas , kad nusileidus nereiktų laužyti galvos, nuspirkome  draudimą (pasirodo vos ne pavėlavom, nes reikia gerokai prieš kelionę, o ne prieš pora dienų), atsišviečiam pasus, kad viešbučiuose galėtume palikti kopiją, o ne pasą ir berods pasiruošimas baigtas. Papildomai tarptautiniai skiepų pasai (nėra privalomi, nebent keliausite iš/per geltonojo drugio šalis), tačiau skiepai prieš hepatitus tikrai rekomenduotini, kad išvengt galimų sveikatos bėdų kelionėje.

Į Stambulą atskrendam greitai. Tuo labiau, kad lėktuvai superiniai, kas žiūri filmus, kas klauso muzikos, ramybę sudrumsčia nebent išgąstis, kad Stambulo oro uoste beveik beveik palietėm žemę ir staiga vėl šokom į dangų 90 laipsnių kampu. Antru bandymu nusileisti pavyksta sėkmingai ir bandom 3 valandas praleisti Stambulo oro uoste. Susimokam kavinėj Revolut kortele ir konvertavimo kursas labai pradžiugina. Atsiranda mūsų skrydžio numeris ir pasileidžiam į kitą oro uosto galą, kartu prasilenkdami su kitais lietuviais. Laipinimas ir mes jau ore.

2018-04-03 Pirmasis mūsų skrydis 8 eilių lėktuvu. Stiuardesės ir stiuartais padalina pledus ir pagalvėles, miego rinkinius, kuriuos sudaro šlepetės, kojinės, dantų šepetukas su dantų pasta, ausų kištukai ir raištis ant akių. Netrukus ir pamaitina, primygtinai prašo užleisti užuolaidėles (pasirodo saulė tuoj pradės plieksti, kad net akys bijos) ir leidžia miegoti. Tiesa, skrendam su gan triukšmingais kaimynais iš rytų, bet visas apsaugas nuo triukšmo turim. Skrydis trunka virš 11 valandų, tai pasiseka ir pamiegoti. Nusileidžiam Ho Chi Minh mieste dar su šviesa. Pasirodo lėktuvas išleidžia skridusius į Ho Chi Minh‘ą, o toliau tęs kelionę į Hanojų. Įeinant oro uosto darbuotojai patikrina ar tikrai čia išlipam, mes čia, bet atsiranda tokių, kurie skrenda į Hanojų, o vos išlipa Ho Chi Minh‘e, tai tuos gražina į lėktuvą. Pateikiam pareigūnui savo pasus, iškvietimo laiškus, užpildytas vizas su nuotraukomis, sumokam po 25 dolerius (čia vienkartinė viza, jei Vietnamo sieną ruošiatės kirsti kelis kartus, dedama daugkartinė viza ir kainuoja 50 dolerių) ir laukiam. Yra net tam tikras uždarbiavimo būdas, kai tau už papildomus 10 dolerių vietnamietis užpildys ir paduos pareigūnui visus dokumentus ir vizą gausi greičiau Tad jei neturite atsispausdinę dokumentų ar nuotraukos, jus sėkmingai gali nufotografuoti tie patys veikėjai už tuos pačius 10 dolerių. Gavus vizą einam pro pareigūną, kuris įdėmiai apžiūrinėja pasą, nežinia ką ten tiek žiūrėti, bet tvarka yra tvarka. Dar oro uoste nusiperkam Viettel telefono kortelę už 8 eurus su neribotu internetu, kaip vėliau paiškėjo buvo vis tik ribotas – 10GB. Forume skaitėme, kad būtent šio operatorius ryšio padengimas yra didžiausias. Tada bandom iškviesti Uberį, ir pasirodo žiauriai daug pinigų jis nori už kelionę. Bandom nusiimti nuo bankomato vietinės valiutos, irgi ne iš karto pavyksta. Yra ribota suma (kiek pastebėjom, daugelyje bankomatų 3 000 000 VND) ir jei norėsi daugiau nusiimti, teks išimti kortelę ir kartoti tai iš naujo, o fiksuotas nuėmimo mokestis pasidaugins iš kartojimo kartų (išskyrus,  berods Saigon Commercial Bank, kuris neima mokesčio). Visoje oro uosto makalynėje galiausiai nusprendžiam važiuoti autobusu. Tie irgi plėšia, bet susimokam. Ir tik paskui apsnūdusiomis smegenimis suvokiam, kad konvertuodami ne toj vietoj dėdavom kablelį (100 000 vnd – 3,63 €, o ne 36,30). Tad ir Uber nepasirodė plėšikais, kai pradedi teisingai skaičiuoti. 109 autobusas, vežantis iki District 1, kainavo apie 12 000 vnd ir parodžius adresą pasakė kur išlipti ir kuria kryptimi paėjėti (yra dar 152 autobusas, kuris tekainuoja 5000 vnd).

Prieš kelionę turėjome vieną tokią įkyrią mintį, kuri neramino. Ji vadinosi:  „kaip ten bus su žiurkėms?“. O, kaip žinia, Azijos šalys nestokoja to gėrio. Tai rinkdamiesi airbnb butukus žiūrėjom išvaizdą ir po ilgų paieškų išsirinkom už 23 eurus butuką per du aukštus, su dviem tualetais, tvarkingą, netoli Notre Dame katedros, žodžiu visokį kitokį su puikiais atsiliepimais. Bet neįsivaizdavom, kad vieno nario baimės supurtys jau pirmą dieną. Kol važiavom autobusu sutemo, galėjom stebėti miesto gyvenimą gatvėje su milijonu motorolerių ir vakarienėmis ant šaligatvio. Atėjus nurodytu adresu niekaip nesupratom kur tas butukas, ir galvojom, kad navigacija atvedė ne ten, nes nieko panašaus matytose nuotraukose iš išorės nebuvo. Dar pasitikslinome pas gatvėje sėdintį apsaugininką (čia tokia profesija- saugoti parkingą), jis patikino, kad mes esame tikrai čia. Atbėgo savininkės sesuo ir pradėjo mus vestis pro tamsias tarpuvartes. O dangau! Ėjom tamsoje per vidinį kiemą, kuriame dar yra kavinė (nežinia kaip ją žmonės randa jei nežino, o vėliau išsiaiškinome kad ten jų bent dvi), ant praėjimo guli ir loja šunys, vakarieniauja šeimos, greta klientų indus plauna plastikiniuose dubenyse,  žodžiu masinis margas bendras renginys, o mes sekdami šeimininkės seserį (tikriausiai) tamsoje užsiropščiame į antrą aukštą ir pagaliau pasiekiame nuotraukose matytą vaizdą. Viduje tikrai viskas puikiai, net ir šampūnai su rusiškais pavadinimais, pagaminti Estijoje. Savininkė visą informaciją kruopščiai surašiusi (pvz. kad vartai 23 valandą rakinami) ir šiaip rūpinosi mumis „Viber“ pagalba. Nutariame  išeiti pasivaikščioti ir ruošiamės grįžti iki 23, kad nereiktų patiems ten aiškintis su tais vartais (kituose nuomojamuose butukuose radom informaciją, kad 23 valandą įvedama komendanto valanda, išjungiamas liftas, ir yra tikimybė, kad nakvosi kažkur, bet ne ten, kur išsinuomojai). Nusileidom iš antro aukšto, einam tamsoje lojant šunims link vartų, o ten… skersai praėjimo bėgioja žavieji graužikai ilgomis uodegomis.

Praeinam maisto turgų, į kurį planuojam sugrįžti pavalgyti, šone matosi Skydeck dangoraižis. Apeinam ratuką gretimais kvartalais. Savotiškai žavi ir užburia motorolerių gausa bei vapsvų pulką primenantis gaudimas susiplaka į vientisą maisto kvapų, drėgno šilto oro antklodę, tvirtai apgaubiančia tave didžiulio miesto šviesų okeane. Ryškiai plieskia kelionių agentūrų iškabos ir vienoje iš jų pasidomime kiek kainuotų ekskursija į Mekongo deltą? 6 € žmogui. Imam. O gal galite atvažiuoti mūsų paimti, nes mes nerasim kur ateiti? Paslaugus vaikinukas patikina, kad jokių problemų. Užsirašo adresą, kažkam paskambina ir viskas. Brendame per azijietišką gatvės šurmulį tolyn. Viena kavinukė patraukia dėmesį daugybe vėžiagyvių, žuvų ir visokio kitokio gėrio akvariumais. Pirmame aukšte vietų nėra, tai užkelia liftu į antrą aukštą kur esam vieninteliai lankytojai. Duoda meniu, į kurį žvelgiant neturime žalio supratimo ką išsirinkti. Na ir prisisakome visko. Pusės net nesuvalgom. Tik išeidami prisimename, kad matėme tą kavinę per kažkokią Travel laidą kaip garsėjančią sraigių patiekalais. O būtent jų mūsų atsitiktiniame vakarienės meniu ir nepasirinkome. Na gal dar grįšim rytoj. Jei pasiseks. Nuovargis lenkia prie žemės ir savo laikinuose namuose griūnam miegoti. Visą naktį kažkas krebžda už lango ir lyg viduje…. Įkyrios mintys, kad turbūt žiurkės, bet ryto šviesa atskleidžia tiesą- tai paukščiai.

Eismas gatvėse intensyvus ir net pereiti gatvę gali būti iššūkiu. Keletas bazinių patarimų kaip saugiai pereiti gatvę Vietname: Nelaukite kol kas nors sustos. Stebėkite atvažiuojančius ir užtikrintai ženkite į gatvę. Nebėkite. Jokiu būdu neženkite atgal (nes vairuotojai to nesitiki).

2018-04-04 Ryte virtuvėlėje išbandome kažkokį gėrimą iš miltelių, kuris primena pupų skonį, o turėjo būti kava. Pasistiprinam ir į gatvę, kur jau gyvenimas verda pilnu tempu. Mūsų tarpuvartėje iki gatvės veikia net kelių rūšių maitinimo įstaigos – veikianti kavinė, kurioje užbėga prisėsti ir sukirsti sriubos, kitas kepa tiesiog ant grindinio, kur vakar bėgiojo žiurkės, žmonės prisėda pavalgyti ant mažų kėdučių, trečias kioskelis atsidaro tiesiog prie mūsų akių, kur vyras su vaikais irgi ruošiasi pardavinėti maistą. Gatve teka nenutrūkstamas motorolerių, dviračių srautas su automobilių intarpais. Kas veža šviežias daržoves, kas vaikus į mokyklą ar darželį tiesiog ant mopedo. Mes laukiam savo transporto į ekskursiją. Sutartas laikas atėjo, praėjo. Beveik prarandame bet kokią viltį ir 12 eurų, nors esame skaitę, kad gali vėluoti kol visus surinks, nes visiems nurodo tą patį paėmimo laiką, taigi dairomės toliau autobusiuko ar kažko panašaus. Ir čia, prabėgus jau geram pusvalandžiui, prie mūsų privažiuoja du motoroleriai, paklausia ar mes pirkom ekskursiją ir rodo sėstis. Ėėė dabar, taip iš karto…. Sėdam ir neriam spūsčių metu į bendrą srautą…, be šalmų, o vienas vairuotojas dar sugeba vežti su motoroleriu ir kalbėti telefonu. Pirmasis kultūrinis šokas jau praėjęs ir tame chaotiškame transporto, pėsčiųjų judėjime pradeda matytis sistema, kuri lyg molekulių Brauno judėjimas pagrįstas susidūrimo vengimu.

Atveža iki gerokai pagyvenusio autobuso, kuris jau pilnas, – keliauja anglai, prancūzai ir kt. tautybių keliautojai ir vietinis gidas, kuris laabai neaiškiai kalba angliškai, ir visi juokeliai susiję seksu. Tarp keliautojų buvo ir vienas jaunas vaikinukas apklijuotas pleistrais su kompanija draugų. Kaip vėliau išsiaiškiname- bandymas pasivažėti savarankiškai motoroleriu baigėsi ne visai sėkmingai. Pirmas sustojimas bambuko pluošto gamykloje. Siūlo pirkti įvairius gaminius. Keliaujam toliau. Nuplukdo į salą kurioje einam takeliu iki kavinės, joje padėta vaisių paragavimui ir siūlo pirkti medaus, bananų samagono, klausomės vietinio folkloro atliekamų dainų. Toks labai juokingas reginys, kai prieš tai matei, kad vienai turistų grupei pakoncertavo (penki žmonės po vieną dainą), tada iš tų susirenka arbatpinigius ir su krepšeliais pereina prie mūsų grupės. O koncerto lygis toks darželio, kai arbatpinigius mieliau mokėtum, kad nekoncertuotų, bet gi ekskursijos kaina 6 eurai dabar supranti kodėl. Po koncerto sėdam į valtis ir upeliu moteriškė nuplukdo į salos galą, kur paliktas mūsų laivas. Tiesa, pakeliui parodo savo sugriuvusius namus, kur pagal išvaizdą tikrai ten niekas negyvena, bando parduoti skrybėles, su aiškiu pavydu pagiria vienos Nenamisėdos baltą odą, ir irkluodama vis bando parodyti kaip skauda rankas, o kelionės pabaigoje patrina pirštais tuo parodydama, kad laukia arbatpinigių. Kitas sustojimas – kokoso saldainių fabrikėlis. Vaizdas toks, lyg moteriškės rankomis fasuotų kokainą. Saldainiai kaip saldainiai, bet dar galima nusipirkti alkoholio su jame mirkstančiais ropliais, piniginių iš gyvačių odos ir kitokių nesąmonių. Atplaukiam į dar vieną salą – pietūs kavinėje, kur galima užsisakyti džiovintą dramblio ausies žuvį (dried Ear Elephant fish), aplankyti šventyklą ir krokodilų fermą. Ir pavažiavus jau autobusus– paskutinis sustojimas šventykloje su milžiniškomis Budos statulomis. Vakare paleidžia netoli turistinės agentūros kur pirkome kelionę. Pareiname iki namų pakeliui dar stabtelime vienoje užsieniečiams skirtoje kavinukėje alaus ir salotų. Dar paeiname šiek toliau ir pasirodo, kad Notre Dame katedra praktiškai už poros namų nuo mūsų butuko. O jos pievutėje vakaro menesienoje žavingai ganosi žiurkės. O tada susisgrimbame, kad juk reikia pasikelti į Skydeck dangoraižį, kad išbandyti stiklines grindis. Su Uberiu nulekiame. Ir ką, vaizdas kaip vaizdas, o stiklinių grindų nėra. Ir todėl, nes TAS dangoraižis su stiklinėmis grindimis Hanojui, o ne Ho Chi Minhe. Ką gi ne viskas pagal planą. Plaukiame su minia iki maisto turgaus? Nusiiriame, bet jis nebedirba. Greta yra dar kitas maisto turgus, didelis po stogu. Irgi nedirba. Surandame kavinę tripadvizor‘iuj šalia namų. Išbandom kokteilius: vienas neblogas, kitas nelabai.

Tiesa,  dėl gėrimų ar kokteilių, kurie patiekiami stiklinėse reikėtų kritiškai įvertinti kavinės ar baro higieną. Patys gėrimai nėra kuo nors pavojingi, bet  juose naudojami ledukai dažnai būna ne iš pirmos jaunystės vandens. Grįžus teko bendrauti su suomiu, kuris pasimėgavo kokteiliais gatvės bare ir iš savo 14 dienų atostogų Vietname, 10 iš jų praleido ligoninėje dėl žarnyno infekcijos. Taip pat perkant vandenį gatvėje ar parduotuvėse nepirkti jei pažeista vienkartinė apsauginė plėvelė ant kamštuko , nes verslūs žmonės pripildo tuščius buteliukus iš krano, alus dažniausiai geriamas skardinėse (nebent lankotės vakariečiams skirtose užeigose), kuri atkemšama jums matant.

 O mes atrandame nedidelį, mielą parką, kuriame jaunimas bendrauja, groja ir geria kokteilius. Panašu, kad Vietnamas mus ima įtraukti į savo dūzgesį ir mažai mums laiko…

2018-04-05 Keliamės anksti, nors ir taip mus žadina gaminamo maisto aromatai, puodų skambėjimas. Mūsų namo gyventojai jau džiugiai sveikinasi su mumis ir net banko apsaugos darbuotojas iš kitos gatvės pusės palinki mums geros dienos. Pabūtume dar porą dienų ir pažinotume visą kvartalą. O mūsų laukia skrydis į Danangą, kuris nukeltas valandai. Apsidrausdami nes neaišku kiek užtruksim, kol pasieksime oro uostą, kviečiamės Uberį ir lekiam. Ir aišku atsigrūdam taip anksti, kad spėtume į prieš tai dar vieną skrydį. Jau tas europietiškas punktualumas ir taisyklių laikymasis. Trinamės nedideliame oro uoste, kur vietiniais skrydžiais skrenda kaip autobusais. Lėktuvas neblogas, šiek tiek pagnaibytas rūdžių, o viduje šaldo taip, kad garai virsta. Skrydis neprailgsta, tik valanda su trupučiu ir mes jau leidžiamės Danange.  Niekaip nesusitariame su Uberio žemėlapiu, kurioj vietoje stovime. Apsukę kelis ratus po oro uostą ir jo prieigas, pasivažinėję liftais galiausiai mūsų žemėlapio ir Uberio įsėdimo vieta sutampa. Atsisėdame automobilyje. Iki Hoi An viešbučio atveža už 12.49 euro (~50 km). Tiesa, išleidžia šiek tiek pravažiavęs mūsų užsakytą viešbutį, tik mes to nežinom. Įlendam į gatvelę,  tarp naujesnių pastatų įsipatoginęs senovinis japonų namas. Navigacija atkakliai teigia kad mūsų viešbutis čia. Bandom prasibrauti, pasirodo įėjimo ieškome iš kitos pusės tuo sukeldami valytojos juoką, kuri niekaip nesuprato kur čia tie baltaodžiai braunasi per tarnybinį įėjimą. Viešbutis nebrangus ir mielas: hole medinės Budos statulos, pastatas keturkampis su šone išsidėsčiusiais kambariais, keturių aukštų ir  baseinu viduryje, kuris be stogo (visai kaip marokiečių riados kopija). Įdomu tai, kad kambaryje randame sąrašą įkainuotų daiktų ir jei po tavo vizito neberas, turėsi susimokėti (surašyta: spinta, krėslas, lova, skėtis…) Turim kambaryje balkonėlį, bet kol kas prisėdam apačioj bare. Susimokam, bet dar neišeinam, o kai išeinam, pripuola kitas darbuotojas ir klausia ar susimokėjom. Na taip, susimokėjom…

Apie Hội An. Nuo 1999 saugomas UNESCO. XV a.- XIX a. buvęs svarbus prekybinis uostas su to periodo senamiesčiu. Galėtume pavadinti jį- žibintų miestu. Siauros gatvelės vakare apšviestos šimtais žibintų.

Na, o mes į Hoi An senamiestį, toks jaukus miestukas. Žmonių nemažai, o pagalvojus apie tai, kad mes pasirodo keliaujam ne sezono metu, tai jų net labai daug. Klaidžiojam gatvelėmis tarp japoniškų žibintų girliandų, pereinam per tiltą ir prisėdam tripadvizor‘iuje gerai įvertintoje kavinėje, kuri kaip įprasta išoriškai nespindi, tačiau maistas skanus, ką ir pridursi. O vat alaus už 4000 vnd kažkaip nedrįstam paragauti, įtartinai per pigu. Sutemos leidžiasi ir japoniški žibintai sušvinta visomis spalvomis. Krantinėje siūlo paplaukioti laiveliu. Kiek pasiderame ir jau lipam į laivelį. Dar gaunam pora popierinių žibintų su žvakele, kurią paleidžiame. Aplink zuja daugybė tokių valtelių ir upės vaga nusidriekia šviečiantis takas iš popierinių žibintų. Svaiginančiai romantiška. Paplaukioję, klaidžiojame ieškodami kokios agentūros užsisakyti rytojaus turą. Vienur stabtelime, niekas nekreipia į mus dėmesio, o mes gi jau išlepinti turistai, tai ir nueinam tolyn. Kitur maloni moteris pasiūlo prisėsti. Norim į Mai Son. Ji pasiūlo važiuoti ryte (4:30) pasitikti saulės, ir žmonių bus mažai, ir galima nuvažiuoti autobusu, o grįžti laivu. Visai patinka ta idėja, mokam po 9 eurus už žmogų (už įėjimo bilietą reiks susimokėti patiems) ir jau visai laimingi traukiam į viešbutį. Dar pasėdim savo balkonėlyje ir einam miegoti, nes už kelių valandų atvažiuos mūsų pasiimti. Pasakom recepcijoj, kad nepusryčiausim, tai pažada pusryčius paruošti kelionei. Liuks!

2018-04-06 prieš pusę keturių nuėję iki recepcijos randam ją tuščią, tačiau pašoka vaikinukai miegoję ant grindų ir atneša supakuotus mūsų pusryčius. Net nepatogiai pasijautėm, kad pažadinom. Neužilgo atvažiuoja autobusiukas paima mus ir dar vieną porą. Pakeliui matome, kad gyvenimas jau verda, nors dar tamsu, intensyviai vyksta prekyba. Vietiniai ūkininkai atvežę savo žalumynus, vaisius, vištas parduoda tiems, kurie pardavinės turistams. Kas jau pardavęs vaišinasi arbata ar kava.  Šiek tiek pavežę liepia išlipti ir laukti autobuso. Laukiam. Susipažįstame su pora, tai keliaujantis ispanas ir italė. Sakė šį turą nusipirko per programėlę getyourguide. Iš ties nebloga programėlė ir rekomenduoja (toj programėlėj ta pati ekskursija 22 eurai žmogui, tiesa, su įėjimo bilietu (5 eur), o mes dar ėmėm brangesnę ekskursiją, kurioje grįžtama laivu). Atvažiuoja autobusas su gidu (kas žadėjo, kad bus ryte mažiau žmonių, nes autobusas tai nemažas?). Autobuse gidas padalina pusryčius, o mes dar savo iš viešbučio turim, tai tikrai nealkani. Važiuojant pradeda švisti, tai saulės My Son šventykloje irgi nepasitiksim. Atvažiuojame pirmieji, įėjimo kasos dar nedirba. Šiek tiek luktelėjus, atsidaro, susimokam po 5 eurus ir elektromobiliais nuveža iki pat šventyklų. Viena australų šeimyna atvažiuoja antru reisu, nes vakar kažkur kažką ne ten suvalgė, vaikai gerokai pabalę (3 kartus tpiu tpiu tpiu, kaip mums pasisekė). Šventyklų papėdėje sužinome apie Čampos karalystę ir sąsajas su Induizmu. Šventyklos stipriai nukentėjo JAV-Vietnamo karo metu, didelė teritorijos su dar laukia savo eilės, kol bus nukenksminti likę sprogmenys bei pašalintos minos. Į upelį vingiuojantį tarp šventyklų tik dabar pradeda grįžti gyvybė, kuri buvo išnaikinta karo metu. Nežinom koks jausmas būtų Kambodžos Angkor Wat komplekse, jei jau čia įspūdinga. Svarstėm galimybę keliaujant po Vietnamą užsukti ir ten, bet mums neužteko laiko…. Į ekskursiją nepasiėmėm repelentų, o uodai kapoja kaip reikalas, tikėsimės nesusirgsim maliarija (Vietname ji mažai paplitusi).  Grįžtant šiek tiek pavažiuojame autobusu ir mus ir dar du vaikinus vedasi link laivo, su kuriuo grįšim į Hoi An senamiestį. Prieš lipant ant laiptų dar pastebim aukų iš popieriaus deginimo pelenus (pas juos tokia tradicija, jei kažko nori, nusiperki tokį (norimą) daiktą, tik popierinį ir jį paaukoji sudegindamas), galima rasti parduotuvių kuriose parduodami popieriniai telefonai, motoroleriai, pinigai…

Plaukimas upe gan nuobodus, stebime kaip baržos perveža kasamas sąnašas iš vienos vietos į kitą. Baržos praktiškai skęsta, jos kraštai beveik vienam lygmenyje su upe, o darbininkai plaukia sau išsišiepę, jiems nė motais. Išleidžia Hoi An centre ir čia jau prisėdame paragauti žymiosios kiaušininės kavos, išgerti pasiflorų ir mango glotnučių. Kava nesužavi, jei ne klystu, mūsų tėvų laikais ji buvo gan populiari. Kai kas įtikinėja, kad prie gretimo staliuko sėdi Al Pačino, bet nuomonės nesutampa, net jei Al Pačino ir užsiauginęs barzdą. O vat kava su kondensuotu kokosų pienu – atradimas. Grįžtant per turgelį, kur vietnamietė siūlo prisėsti šalia jos ir nusifotografuoti. Jaučiam klastą, bet pasiduodam vilionei, moteris uždeda savo kepurę ir tvirtai įsikimba į parankę, o nufotografavus paprašo pinigų. Kažkiek duodame, bet aišku per mažai. Apsisukam ir nueinam lydimi garsių šauksmų. Iš viešbučio turim išsiregistruoti iki 12, nes tas viešbutis, į kurį norėjom patekti, vakar buvo užimtas, todėl teko vienai nakčiai prisiglausti kitur. O visas tas vargas dėl viešbučio keitimo -tai didelis noras patekti į infinity pull. Nežinau ar Europoj galėtume sau leisti, o štai Vietname kainos labai neblogos. Taigi, grįžtame į viešbutį, išsiregistruojame, sutikrina ar visos spintos ir kėdės vietoj ir išleidžia. Šio viešbučio privalumas buvo tas, kad jis buvo saloj, visai netoli senamiesčio ir 23 eurai parai dviem žmonėms.

Lėtai žingsniuojame link viešbučio, dar prisėdam  kavinėje, kuri yra irgi krantinėj, bet tolėliau nuo senamiesčio. Kainos panašios kaip senamiestyje. Nelabai suprantam kodėl, o išeinant per kitą pusę paaiškėja, kad ji tokia alia pub‘o tipo, kurioje pilna australų. Žodžiu, subalansuota turtingiems užsieniečiams. Tai valgysim kitur. Prieinam užkandinę judrioj gatvėj, prisėdam, ant stalo yra net šakutės su peiliais. O šeimininkas, reklaminiu brezentu atitvertoje erdvėje gamina,  žmona aptarnauja lankytojus. Pagamina greitai, skaniai, o kai atneša sąskaitą, pasirodo dar ir pigiai.. Toje pačioje erdvėje siaučia du vaikai, senolis miega kampe ant čiužinio.

Sliūkiname toliau (atrodo ilgai ėjome, bet atstumas nedidelis), priėjome mūsų viešbutį, kuris yra miestelio gale, kitoje gatvės pusėje driekiasi ryžių laukai. Tik įėjus, pilna aptarnaujančio personalo. Siūlo prisėsti, atneša atsigerti. Nelabai mes pratę prie tokio dėmesio, mums tinka ir paprastesnis sutikimas. Žodžiu viską užpildo, palydi iki kambario. Mes ilgai nelaukę rengiamės ir einame į baseiną paplaukioti, tik iš jo labai greitai išveja lietus. Tada skubame į viešbučio autobusiuką, kuris nuveža iki centro. Išleidžia savo siuvyklos kieme (kurių nuolaidų kortelių pridavė tik atėjus į viešbutį) ir einam pasivaikščioti po naktinį senamiestį. Gatvės išpuoštos kiniškais žibintais, kurie sukuria stebuklingą šviesos kilimą, pilna žmonių. Nueinam iki senovinio japoniško tiltuko. Pakeliui stabtelime pavalgyti, bet patiekalai papuošti taip jau europietiškai. Dar pasivaikštom po turgų, kuris veikia tiesiog gatvės viduryje. Užsukam pas moterį, kuri pardavė mums turą į My Son. Pagal prognozes ryt žada lietų, tai taip nieko ir neišsirenkam rytojui. Užtat smagiai pabendraujam ir nusiperkam pervežimą iš Hoi An‘o į Hue su sustojimais gražiose vietose. Į paskutinį viešbučio autobusiuką nebespėjame, tai tenka pėdinti pėsčiomis. Viešbutis miestelio pakraštyje, tikrai nejauku eiti sutemus. Gatvių apšvietimo nėra, kažkas iš kiemo išmeta tuščius butelius tiesiog į gatvę. Ir kodėl mes taksi neišsikvietėm …

Paplūdimio pardavėja

2018-04-07 Hoi An Pusryčiaujame ir ruošiamės į pajūrį. Galvojom važiuoti dviračiais, bet ai, viešbučio autobusiuku geriau. Nuveža mus ir dar pora gyventojų. Ten pasitinka mergaitė, palydi iki kavinės ir viešbučiui priklausančio paplūdimio. Oras apniukęs. Atsigulam ant gultų, tuoj prisistato moterėlės, norinčios ką nors parduoti. Užsisakom kokteilį, pabraidom po šiltą Kinijos jūrą. Laikas nuo laiko atrieda banga net iki mūsų (ir vos neišprausia pardavėjos su visomis prekėmis). Visai sutemsta, nors dar tik vidurdienis. Nueinam į kavinę. Užeina liūtis. Dar pasėdim. Jau aišku, kad su oru nepasisekė, o pagal mūsų planą tai vienintelė diena paplūdimyje. Nueinam iki miestelio centro, išsikviečiam Uberį ir toliau vaikštinėjam po Hoi An miestelio senamiestį. Mes čia trečia diena, o kadangi ankstesnes dvi dienas įeidavome ne pro pagrindinį įėjimą, susimokam senamiesčio mokestį tik dabar, ir su tais bulieteliais jau galim patekti į senovinio japoniško tilto vidų ar šventyklas. Na, tai ir einam, tiesa, prausiami lietus. Po trečios šventyklos jos darosi vienodos, bet vienoje šventykloje susidomime smilkalais – jie susukti ir per vidurį užrašai savo norą ar linkėjimą, tada tą smilkalą pakabina ir smilko. Patyrinėjame norus, kurie kokiomis kalbomis tik neužrašyti… Šlapi kai ciuckiai dar prisėdam vakarykštėj kavinukėj pavalgyti, kur visa šeima įdarbinta į maisto gamybą. Išsikviečiam Uberį ir į viešbutį. Striukes ir drabužius viešbutyje tenka džiovinti fenu… Ryt lėksime į Hue.

Parašykite komentarą